Odesoje gyvenanti mažeikiškė išsaugojo lietuvybę

Mažeikiškė Irma Kavaliauskaitė-Kovalčiuk jau dvidešimt ketveri metai gyvena Odesoje. Mergina, nutekėjusi į kitą šalį, ne tik pati išsaugojo lietuvybę, bet ir užaugino du sūnus – tikrus Lietuvos patriotus, vyrą išmokė savo gimtosios kalbos.
Įgijusi aukštąjį defektologo išsilavinimą Irma po kurio laiko baigė psichologijos mokslus, o prieš porą metų atsiskleidė ir literatūriniai jos gabumai. Per labai neilgą laiką ji parašė 17 apysakų, kurias ruošiasi išleisti atskiromis knygelėmis. Nors svetimoje šalyje mažeikiškė jaučiasi laiminga, jos niekada neapleido troškimas grįžti į Lietuvą.


ODESA TAPO NAMAIS
Su būsimuoju vyru Vladimiru, kilusiu iš Ukrainos, Irma susipažino Druskininkuose. Ištekėjo ir išvažiavo į Odesą. Vladimiras, lenkų kilmės ukrainietis, tada dar tebebuvo aukštosios mokyklos aspirantas. Dabar jis – Odesos pedagoginio universiteto profesorius, fizikos mokslų daktaras.
Kai jiedu sukūrė šeimą, Irma dar tebesimokė Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute, kur studijavo defektologiją. Tad neakivaizdininkei tris kartus per metus tekdavo atvažiuoti Lietuvon į egzaminų sesijas.
Poros mėnesių trukmės atostogas Irma taip pat leisdavo pas mamą Mažeikiuose. Čia gimė ir abu Irmos sūnūs. Vyresnėlis, Vladislovas, apskritai daug laiko praleisdavo Lietuvoje pas močiutę.
Įgijusi defektologo specialybę, Irma ryžosi studijuoti psichologiją Odesos pedagoginiame institute, taigi įgijo ir antrą diplomą. Dabar ji dirba Odesos vaikų poliklinikoje logopede. Moteris jau dešimti metai turi aukščiausiąją darbo kategoriją, yra paskelbusi ne vieną straipsnį savo specialybės tema.
KŪRYBA –
LAISVALAIKIO
POMĖGIS
Prieš porą metų Irma sako pajutusi poreikį savo mintis išlieti popieriuje. Kūrybiniai bandymai tapo jos laisvalaikio pomėgiu.
„Pirmasis siužetas atėjo iš sapno. Jis buvo toks ryškus, kad atsibudusi pagalvojau: o kodėl gi man viso to neperkėlus ant popieriaus? Taip gimė „Eivinas“, o vėliau ir dar 16 apysakų“, – prisimena savo pirmąjį „kūdikį“ Irma, ir šiandien negalinti paaiškinti, kodėl visi jos kūriniai pavadinti vyrų vardais.
Veiksmas vyksta Lietuvoje, siužetas, aplinka, gamta taip pat lietuviška, ir, žinoma, herojai – lietuviai.
Moteris nekrimtusi jokių humanitarinių mokslų, iš kur toks pomėgis? Irma samprotauja: galbūt tai paveldėta iš mamos. Ji, taip pat niekada nestudijavusi filologijos, nuo pat jaunystės mėgo rašyti miniatiūras. Ir dabar Danutė Kavaliauskienė-Petkevičienė teberašo prisiminimus apie savo bebaigiantį išnykti Skėrių kaimą, jaunystės metus ir savo pirmąją darbovietę Renavo biblioteką. Porą knygelių moteris išleido atskirais leidinėliais.
„Matyt, „kalti“ genai, kurie apie save primena per kitą kartą. Ir mano jaunėlis sūnus paveldėjo gebėjimą rašyti“, – spėja Irma.
NUO MAŽENS
TRAUKĖ LIETUVA
Mišrioje šeimoje, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta – Odesa, vaikai buvo išauklėti lietuviška dvasia. Vladislovas, kurį artimieji vadina tiesiog Vladu, labai dažnai atvažiuoja į Lietuvą. Mažylis jis iš karto prabilo dviem kalbom: su tėčiu – rusiškai, su mama – lietuviškai.
„Kartą kažkaip netyčia į sūnų kreipiausi rusiškai. Vaikas reagavo akimirksniu. Išpūtęs nustebusias akutes, jis ėmė juoktis: kaip tu man pasakei?“ – mena moteris.
Vladas nuo pat mažų dienų labai pamilo Lietuvą. Mamai atmintin įstrigo vienas sugrįžimas iš jos tėviškės. Išlipus Odesos oro uoste iš lėktuvo, keturmetis sūnus kažkaip keistai ėmė muistytis, trypčioti vietoje ir atsiliko nuo tėvų. Į mamos klausimą, kodėl jis taip keistai elgiasi, berniukas paaiškino: „… gaila Lietuvos“.
Kai Vilniuje prasidėjo Sausio13o-sios įvykiai, jam buvo penkeri. Po jų tėvai atvažiavo į Vilnių, ir Irma su Vladuku nuėjo prie televizijos bokšto. Ne tik mamą, bet ir sūnų stipriai sukrėtė regėtas vaizdas: bokšto teritorija aptverta lentomis, pirmojo aukšto langai užkalti. Įspūdis be galo slegiantis ir nemalonus. Abiem jis išliko iki šių dienų.
Kai Vladui sukako šešiolika, Lietuvos ambasadoje jam išdavė Lietuvos piliečio pasą. Jis taip norėjo, pats susitvarkė visus reikalingus dokumentus. Tėtis tam neprieštaravo, nesikišo ir leido sūnui spręsti pačiam.
Prieš porą metų Vladas baigė Odesos valstybinį universitetą ir kaip tėtis tapo fiziku. Be to, yra baigęs muzikos mokyklos smuiko klasę. Nuo vaikystės berniukas mėgo piešti, jį traukia grafitis, daug dėmesio skiria fotografijai. Jo aistra – kelionės. Vaikinas apvažinėjo visą Ukrainą, pabuvo Lenkijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Kai baigęs mokslus atvažiavo pas močiutę į Lietuvą, nusprendė aplankyti savo pusbrolius, gyvenančius Anglijoje. Važiavo ten tik pasisvečiuoti, bet kai atsidūrė Londone, patiko ir pasiliko. Jau dveji metai, kaip jis ten. Mokosi anglų kalbos ir dirba. Jo svajonė – Londone studijuoti fotografijos meną.
Gabus kalboms 23 metų jaunuolis laisvai kalba lietuvių, rusų, ukrainiečių, vokiečių, anglų kalbomis, supranta lenkiškai ir ruošiasi mokytis ispanų kalbos.
IR PO LONDONO
MAŽEIKIAI
GRAŽŪS
D. Kavaliauskienė-Petkevičienė,Vlado močiutė, kurią jis vadina mamute, labai prisirišusi prie anūko. Kartą Vladas jos užklausęs: „Kodėl tu mano mamą išleidai išvažiuoti iš Lietuvos?“
„Ką aš jam galėjau atsakyti? Pasakiau tik tiek, kad jei ji nebūtų iš čia išvažiavusi, nebūčiau iš viso turėjusi tokio šaunaus anūko. Taip ta kalba tarp mudviejų ir nutrūko“, – prisiminė Danutė.
Šią vasarą vaikinas aplankė mamutę. Anot jos, net ir pagyvenus Londone, jos anūko požiūris į Lietuvą, Mažeikius nepasikeitė. Jam smagu, kad mūsų miestas atjaunėjęs, pašviesėjęs.
Jaunuolį džiugina ir žalias, žydintis Lietuvos kaimas, šviesūs namai, tvarkinga jų aplinka.
TURI KITŲ POMĖGIŲ
Kai Vladui buvo septyneri, Irmai gimė Orestas. Berniukai skirtingi ne tik išvaizda, bet ir charakteriais. Nuo pat pirmos klasės jaunėlis mokosi anglų ir vokiečių kalbų. Pastarosios mokymas mokykloje sustiprintas.
Orestas vaikystėje ėmėsi daugybės dalykų: griežė smuiku, labai traukė čiuožimas, vėliau susidomėjo futbolu, o dabar pasirinko ekstremalų riedučių sportą. Iš mokslų, labiausiai mėgsta istoriją ir archeologiją.
Tėvų ir močiutės nuostabai, dešimtmetį Orestą, dar visiškai vaiką, kurį laiką buvo stipriai užvaldžiusi rašymo aistra. Berniukas nei iš šio, nei iš to su didžiuliu užsidegimu ėmėsi rašyti fantastinio siužeto kūrinius. Vieną rusiškai parašytą apysaką močiutė ir dabar prisimena ir negali suprasti, iš kur vaiko galvelėje kilo tokių fantastiškų minčių.
Orestas, kaip ir jo brolis, žavisi Vilniumi ir norėtų jame gyventi. Jį traukia senamiestis, įspūdinga Gedimino pilis, tačiau jis nėra toks Lietuvos patriotas kaip Vladas. Galbūt todėl, kad rečiau lankosi mamos gimtinėje, galbūt todėl, kad nors ir supranta ir kalba lietuviškai, bet šia kalba jam ne taip sklandžiai sekasi dėstyti savo mintis.
NAMAI ALSUOJA
LIETUVIŠKA
DVASIA
Irma teigia, kad vaikams per prievartą lietuvybės niekas nebruko. Tik namuose visada gausu buvę lietuviškos atributikos: tautinių juostelių, vėliavėlių, ženkliukų, suvenyrų, Lietuvos herbas. Čia visada gali rasti lietuviškos spaudos ir knygų.
Irmos šeimoje visada švenčiamos lietuviškos šventės. Vyras ir vaikai puikiai žino, kas yra Kalėdos – joms močiutė visada atsiunčia lietuvišką „plotkelį“, Trys karaliai, Velykos su margučiais ir jų daužymu, Užgavėnės, Joninės. Visų Šventųjų dieną ant palangės uždegamos žvakutės už mirusiuosius.
Per Kalėdas šeima į namus visada kviečia svečių. Nuo mažų dienų vaikai prie šios tvarkos, kitų švenčių papročių ir tradicijų įpratę, tad jiems sava viskas, kas lietuviška.
Vedęs lietuvaitę Vladimiras iš karto pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Jis skaitė lietuvių autorių knygų vertimus į rusų kalbą, lietuvišką poeziją rusų kalba. Vyras domėjosi viskuo, kas susiję su žmonos Tėvyne. Jam buvo įdomi mūsų šalies politika, sportinis gyvenimas, kultūros pasiekimai. Su ūgtelėjusiais sūnumis jis diskutuodavo šiomis temomis.
Irma – žemaitė. Abu jos vaikai kalba bendrine kalba, o štai vyras – žemaitiškai.
Mažeikiškė prisimena, kaip jos vyras dėl savo žemaitiškos tarmės Lietuvoje buvo atsidūręs gana komiškoje situacijoje:
„Tai buvo dar sovietiniais laikais. Vladimiras atvyko į Kaune vykusią fizikų konferenciją. Kolegas lietuvius jis nustebino savo keista žemaitiška tarme. Jie ėmė klausinėti, iš kurio Lietuvos krašto jis atvykęs. Kai išgirdo, kad iš Odesos, jų nuostabai nebuvo ribų. Dar nebuvo girdėję ukrainiečio, kalbančio žemaitiškai su rusišku akcentu“.
Nuotr. iš asmeninio albumo: Irma ukrainietiškų saulėgrąžų lauke.

One Reply to “Odesoje gyvenanti mažeikiškė išsaugojo lietuvybę”

  1. odesa parašė:

    mano vardas odesa

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto