Ponia Louwes-Haisma Kukių ūkyje lesina vištas ir žąsis. Jakobo Louweso nuotrauka
(Tęsinys. Pradžia Nr. 11)
Į Lietuvą grįžo su žmona
1943 vasarą Jakobas Louwesas paskutinį kartą atostogavo Nyderlanduose. Tų metų liepos 28 dieną jis vedė savo sužadėtinę Anną Haisma. Vedybos įvyko vietovėje Beetsterzwaag, Nyderlanduose. Jaunavedžiai kartu išvyko į Lietuvą. Šis reiškinys buvo gana neįprastas, kadangi „Rytų ūkininkų“ žmonos paprastai likdavo Nyderlanduose.
Atostogos kartą per pusmetį tapo nebeįmanomos dėl vis dažniau pasitaikančių traukinių sprogdinimų. Kariauti vokiečiams tuomet sekėsi nekaip. Pasikeitus situacijai prie Stalingrado, Sovietų Sąjungos pajėgos perėjo į puolimą. Vilniaus rajonas buvo evakuotas, tad Jakobas nebegrįžo į Verseką. 1943 pabaigoje ir 1944 pradžioje į Trakų Vokę atvyko iš Ukrainos evakuoti nyderlandų „Rytų ūkininkai“.
Perkeltas į Kukius
Jakobui sugrįžus į Lietuvą, jam buvo paskirtas valstybei priklausantis ūkis, Kukiai, esantis Lietuvos šiaurės vakaruose, maždaug 16 kilometrų atstumu į vakarus nuo Mažeikių.
J. Louwesas tapo savarankišku ūkio vadovu (Landwirtschaftsführer). Kukiai (vokiškai – Kucken) turėjo maždaug 260 hektarų žemės su dideliais miškais. Vietovė nebuvo turtinga. Varduvos upė tekėjo palei ūkį, o netoliese į Varduvą įtekėdavo Kvistė.
Prieš Sovietų valdžios pravestą turto konfiskaciją šis ūkis priklausė lenkų bajorui. Mažesni ūkininkai buvo dalinai užėmę ūkį, tačiau, kiek prisimena Jakobas, eksploatavo jį neefektyviai. „Sunkiausius darbus jie pavesdavo atlikti moterims. Iš Rytų Prūsijos gavau geriausių sėklinių bulvių ir, nukasus derlių, daviau smulkiems ūkininkams mūsų bulvių. Po to visi nukasdavome labai gerą derlių. Su visais kuo puikiausiai sutariau. Nedaug ką težinojome, kas vyko plačiajame pasaulyje. Turėjau karinį lauko telefoną, kurio kodas buvo „Leeuwerik“, ir kurio dėka palaikydavome vienintelius santykius su plačiuoju pasauliu“, – savo prisiminimuose pasakojo J. Louwesas.
Kartais Jakobas turėdavo vykti pas vokiečių karininką, ėjusį komendanto pareigas bei gyvenusį Renavo dvare, esančiame maždaug dešimt kilometrų į pietus nuo Kukių.
Su vietiniais žmonėmis sutarė gerai
Jakobas gerai sutarė su vietiniais žmonėmis. Sodyboje, esančioje maždaug pusantro kilometro atstumu nuo Jakobo namų, gyveno jo draugas Antanas Demelavičius (Demelawitz). Antanas turėjo dvi seseris ir gerai kalbėjo vokiškai. Tikėtina, kad jis buvo išsimokslinęs žmogus. Antano tėvas taip pat turėjo savo ūkį.
Kukiuose buvo vandens malūnas, lentpjūvė ir grūdų malūnas. Už malūną buvo atsakingas ūkininkas Urbonas. Manoma, kad iš Ukrainos evakuotas nyderlandų „Rytų ūkininkas“ šešias savaites prižiūrėjo malūną, taip pat tapusį valstybės nuosavybe. Buvo kalbama apie lenką, priimtą į vokiečių kariuomenę, jis nešiodavo geltoną civilinės tarnybos uniformą. Pasakota, kad jo tėvą deportavo sovietų valdžia.
Netoli nuo Kukių, miške, vokiečiai buvo įsirengę amunicijos saugyklą. Amunicija buvo traukiniais gabenama į Ventos geležinkelio stotį, o iš ten vežimais, kinkytais arkliais, pervežami į saugyklą. Vakarais ten būdavo elektra, gaminama Varduvos užtvankoje, maždaug kilometro atstumu prieš srovę.
Šiek tiek toliau Varduva įteka į Ventą, kuri toliau raito savo vagą į Latviją. Nuo Kukių iki Latvijos sienos tėra maždaug dešimt kilometrų. Šiandien tose apylinkėse atsiradęs Žibikų tvenkinys. Prie Varduvos užtvankos krantų aštuntajame dešimtmetyje pastatyta naftos perdirbimo gamykla „Mažeikių nafta“.
1944 m. kovo pradžioje Louwesų šeimoje gimė dukra Iskje. 1944 liepos mėnesį buvo patvirtintas įsakymas evakuoti moteris ir vaikus, kadangi artinosi frontas. Po kurio laiko ir pats Jakobas turėjo išvykti ir išsivežti galvijus, tačiau jis to nepadarė.
„Atvykdamas nieko neatsivežiau, todėl nieko negaliu ir išsivežti“, – toks buvo jo sprendimas.
J. Louweso žmona Anna su dukra Iskje buvo evakuotos į Rytų Prūsiją, kur pateko į Falkenhöhe kaimelį, esantį netoliese Įsručio. Ten Jakobas jas ir surado.
Dar po kurio laiko, situacijai fronte nusistovėjus, jis grįžo į Kukius derliaus nuimti ir pasirūpinti malimo darbais. J. Louwesui sugrįžus į ūkį, paaiškėjo, kad dingo tik viena avis, kurią buvo paskerdę ir suvalgę darbininkai. Tuomet jie nedelsdami paskerdė dar vieną avį, kurios riebalais sutepė kuliamosios cilindrus.
Teko bėgti nuo rusų armijos
Vieną 1944 m. rugsėjo dieną Jakobas, būdamas savo namuose, pro langą pamatė rusų tankus. Jis liko name, o tankai važiavo toliau.
Lietuvių karininkas, tarnavęs vokiečių kariuomenėje ir dėl to turėjęs priežasčių baimintis, pasiūlė Jakobui palydėti jį per fronto linijas vakarų link su sąlyga, kad Jakobas pasirūpins arkliu ir vežimu. Draugui A. Demelavičiui jis atidavė savo karabiną. Toks ginklas „Rytų ūkininkams“ dažniausiai būdavo įteikiamas savigynos sumetimais.
Kukių ūkis, kuriame dirbo Leowes šeima. Jakobo Louweso nuotrauka
Su lietuviu karininku iki fronto Jakobas keliavo maždaug keturias dienas. Lietuvis dingo, tad toliau Jakobas turėjo pats skintis kelią.
„Buvo siaubinga, bėglių minios. Jie geriau galėjo likti, kur buvę, nes nuo karo kentėjo labiausiai. Bijojau. Pirmą kartą iš tiesų susidūriau su karu, tuščiais miestais, numirėliais. Tris dienas ėjau, valgyti nebuvo ko. Kartais rasdavau kur kokį žalią vaisių. Reikėjo perplaukti upę. Kariuomenės virtuvės vežimas pasisiūlė mane pavėžėti. Žinote, kas jame buvo? Statinės uogienės. Tik uogienė. Valgiau jos, kol pradėjo pykinti. Paskui keliavau automobiliu, gabenančiu žuvusių „Organizacijos Todt in“ darbuotojų kūnus“, – 1989 m. laikraščiui „Nieuwsblad van het Noorden“ pasakojo Jakobas.
Pasiekė Karaliaučių
Prieš dvidešimt metų J. Louwesas žurnalistui minėjo lankęsis tuščioje, evakuotoje Klaipėdoje. Tik katės ir šunys slankiojo gatvėmis. Kopose stovėjo rusų tankai ir šaudė miesto link.
Per Klaipėdos kraštą jis pasiekė Rytų Prūsiją, o 1944 m. spalio mėnesį Karaliaučiuje susirado savo žmoną ir dukrą. Vienu paskutinių Raudonojo Kryžiaus traukinių jie išvyko iš Karaliaučiaus į Vokietijos vakarinę dalį. Galiausiai atsidūrė Saksonijoje, Cvikau mieste, esančiame į pietus nuo Leipcigo, netoli Čekijos sienos.
Traukinyje jo žmona Anna kartu su kūdikiu susirado saugią vietelę vagono kampe, už šiaudų krūvos, ir taip išvengė, kad kūdikis žmonių minioje nebūtų suspaustas.
Situacija Cvikau mieste buvo rami. Jakobui pavyko gauti darbą – jis įsidarbino fabriko direktoriaus vežiku, taip pat išvežiodavo alų, pagamintą vietinėje alaus darykloje.
Karui baigiantis
1945 m. pavasarį Cvikau prasidėjo nesibaigiantys antskrydžiai, sprogdinimai.
„Fabriko valgykloje susiradome slėptuvę, o galiausiai, išgirdę signalą apie pavojų, net nesikeldavome iš lovos. Išgerdavome alaus butelį ir laukdavome, kas bus. Dienos metu turėjome eiti į slėptuvę. Mačiau, kaip žmonės bėgo į fabriką, tačiau, mano nuomone, jie galėjo ten geriau neiti. Jie atsakė: ten saugu, nes ten amerikiečių kapitalas. Nejaugi buvo tiesa, kad tokie fabrikai nebuvo sprogdinami?
Kartu su dviem karo belaisviais prancūzais sėdėjau stebėjimo poste. Tiltu važiavo du amerikiečių tankai, iš jų išlipo kareiviai ir užsirūkė. Rūkydavau arbatos pakaitalą, todėl, užuodęs cigaretes, labai užsinorėjau užrūkyti tikro tabako. Nuėjau pas tuos kareivius ir parodžiau savo dokumentus. „Dutchman“, – tarė vienas. „Ne, ne vokietis“, – atsakiau, nes nežinojau, kad „olandas“ angliškai yra „dutchman“. Jie man davė du pakelius cigarečių, o vienas amerikietis vėliau su manimi prakalbo fryziškai. Jis papasakojo, kad jo mama buvo kilusi iš Nyderlandų provincijos. Vakare jis džipu mums atvežė dėžę su kariniais atributais. Tai įvyko 1945 balandžio 17 d.“, – tokie J. Louweso prisiminimai apie Cvikau ir artėjančią karo pabaigą.
22 mėnesiai priverstinių darbų
1945 m. gegužės mėnesį J. Louweso šeima sugrįžo į Nyderlandus, tačiau dar Rozendalio geležinkelio stotyje juos iš karto nusiuntė į karo pabėgėlių prieglaudą. Ten jie prarado savo paskutinį varganą turtą. Atėmė net pasus. J. Louwesas galėjo pasilikti tik dvi Kukių nuotraukėles ir dukrelės gimimo liudijimo kopiją.
Po kurio laiko Annai su mažąja Iskje buvo leista keliauti pas jos tėvus į Fryslandiją. Jakobas dar metus praleido lageryje Woensdrechte, o paskui buvo nugabentas į jo gimtąją provinciją Finsterwolde. Ten buvo priverstas dirbti melioracijos darbus Dollard įlankoje.
1947 m. vasarį J. Louweso žmona, sutaupiusi 200 guldenų, pasamdė advokatą, kuris pasirūpino, kad Jakobas po 22 mėnesius trukusių priverstinių darbų atgautų laisvę.
Pas ūkininką jis susirado darbą ir 1954 m., uošvių padedamas, nusipirko ūkelį Opende kaime, Groningeno provincijos vakaruose, netoli nuo savo gimtinės.
Nepasakojo net vaikams
Jakobas ir Anna stengėsi savo gyvenimo istorijos neplatinti – iki pokalbio su laikraščiu „Nieuwsblad van het Noorden“ laikė ją paslaptyje. Jei sūnus, gimęs po karo, arba dukra klausdavo apie Lietuvą, tai tėvai dažniausiai tik numykdavo ir tiksliai neatsakydavo. Jakobui, tiesą sakant, kalbėti apie tai buvo lengviau nei jo žmonai.
„Apie politiką mes nieko neišmanėme ir, būdami Rusijoje (t. y. Lietuvoje) apie ją iš vis nieko negirdėjome. Kai pirmaisiais metais grįždavau atostogų, žmonės mane vis užkalbindavo ir pasakodavo, kad šitas savo namuose bėglius slepia, kad anas susijęs su nelegalia veikla, o trečias globoja žydus. Man buvo keista, kad žmonės vieni kitus išduoda. Nežinojome, kad Rytuose buvo naikinimo lageriai, o jei ir būčiau žinojęs, vis tiek nebūčiau patikėjęs.
Rusijoje mes karo visai nejutome, tačiau dabar manau, kad mane būtų suėmę, jei būčiau užsiėmęs reikalais, kurie man nebuvo pavesti“, – 1989 m. pasakojo J. Louwesas.
„Nieuwsblad van het Noorden“ korespondentui Anna apie Lietuvą kalbėjo: „Ten mes gyvenome gerai, o taip pat ir mūsų darbininkai. Su malonumu būčiau ten pasilikusi. Skaičiau, kad jie ir vėl kviečia nyderlandų ūkininkus ten įsikurti. Jei būtume jaunesni, tikrai vyktume“.
Jakobas Louwesas mirė 1992 m. rugsėjo 22 d., būdamas 72 metų amžiaus. Jo žmona Anna mirė 2004 m. gruodžio 18 d., sulaukusi 81 metų.
Johno de JONGE tekstą iš nyderlandų kalbos vertė Rita SCHRAMA
Spaudai parengė Asta ŠILAITYTĖ
(Bus daugiau)
