Apsilankymas Mažeikių rajone 1990 m. Renavas. Nuotr. iš Gedemino jan uškos asmeninio archyvo
(Pabaiga. Pradžia Nr. 11)
Mūsų pokalbio, vykusio antrojoje Versekoje, metu pašnekovai pasakojo, kad prieš karą čia daugiausiai buvo auginamos daržovės, pavyzdžiui, morkos. Versekos ūkis turėjo būti derlingas. Netoli nuo Versekos kaimelio yra rūsys, skirtas daržovėms laikyti ir vadinamas „Schafarinja“. Louwesas ir jo darbininkai turėjo tiekti bulves, kviečius, avižas ir miežius.
Po šių pokalbių važiavome toliau šiaurės kryptimi, mokyklėlės antrojoje Versekoje, pastatytoje ketvirtajame dešimtmetyje žemvaldžio Staniewicz pavedimu, link.
Mokykloje, Stepono padedami, kalbėjomės su direktore Kazimiera, kuri domėjosi mokyklėlės ir Versekos kaimelio istorija. Deja, čia taip pat niekas niekad nebuvo girdėję apie olandą, tarnavusį vokiečiams.
Dėl viso pikto užrašiau jo vardą ant popieriaus gabalėlio, tikėdamasis, kad tai nors kiek sužadins atmintį. Netikėtai ji kai ką prisiminė. Kartais vietiniai gyventojai šaukdavo „lauve, lauve“ vienos kaimo moters ir jos vaikų pavymui.
Moteris mirė sulaukusi daugiau nei 80-ies metų. Nejaugi vis dėlto buvo ryšys su Jakobu Louwesu karo metais? Nejaugi jis čia turėjo mylimąją ir susilaukė su ja vaikų? O galbūt ši jau mirusi moteris buvo mergaitė, kiekvieną dieną mokiusi Jakobą po tris vietinės kalbos žodžius?
Po mūsų kelionės Steponas dar kartą susisiekė su Kazimiera, kuri per tą laiką surado ir pakalbino minėtos moteriškės vaikus. Deja, šie neprisiminė jokių faktų, kurie mums būtų įdomūs.
Po apsilankymo mokyklėlėje toliau tyrinėjome apylinkes. Išvaikščiojome Eišiškes ir labiau į rytus įsikūrusį Gornostajiškių dvarą. Grįždami į Vilnių dar apsilankėme Trakų Vokės dvare. Čia J. Louwesas lankė NRK apmokymo kursus. Sutemoms nusileidus, grįžome į Vilnių ir atsisveikinome su Steponu.
Kitą dieną išvykome iš Vilniaus ir patraukėme į Lietuvos šiaurės vakarus. Netoli nuo Mažeikių, prie Viekšnių, mus sustabdė policininkas. Per vos matomą gyvenvietę, kurios, tiesą sakant, net nepastebėjau, važiavau per greitai.
Ačiū Dievui, tetai Iskjei pavyko gestų kalba su policininku susitarti, kad nebaudžiami galėtume važiuoti toliau. Tą popietę nusigavome į Mažeikius ir Kukius.
Man jau žinomu žvyrkeliu pravažiavome Kukius, Varduvą, ir tolumoje išvydome seną Januškų šeimos namelį. Keletas naujų priestatų buvo išdygę iš žemės bei nauja, tvirta tvora. Užtikome tik stalių, su kuriuo pavyko susikalbėti latviškai.
Jis papasakojo, kad mano pažįstamas G. Januška ką tik išvažiavo, kad jis ir yra naujų pastatų savininkas. Po to mes su teta dar pasivažinėjome po apylinkes ir susiradome savo viešbutį Mažeikiuose. (Beje, tik visiškai neseniai sužinojau, kad žinomas prieškarinės Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius gimė visai netoli Kukių, Bukančiuose.)
Spalio 16 d., ketvirtadienį, keliavome toliau, prieš tai aplankę Mažeikių rajono muziejų. Ten pasikalbėjome su Deividu Makavičiumi. Paaiškėjo, kad olandų šeimos istorija Kukiuose Antrojo pasaulinio karo metais visiškai nebuvo žinoma. Naujos informacijos rasti, deja, nepavyko.
Taip pat pabuvome ir Mažeikių geležinkelio stotyje. J. Louwesas neabejotinai čia yra keletą kartų lankęsis, traukiniu vykdamas į Šiaulius, kur jis civilinės metrikacijos skyriuje priregistravo dukters gimimą (‘Standesamt Schaulen’).
Paskutinė trečiosios kelionės stotis – Renavas
Paskutinė mūsų šeimos „istorinės kelionės“ stotis buvo Renavo dvaras. Šiame pastate Jakobas lankydavo vokiečių karininką, kuris tuomet buvo atsakingas už tvarką. Lietui pliaupiant važiavome dvaro link.
Artinantis prie Renavo, teta Iskje pasakojo prisiminusi, jog jos mama minėjo tuose rūmuose buvus labai daug veidrodžių.
Biblioteka išliko iki mūsų dienų. Pasikalbėjus su bibliotekininke, mums buvo leista apžiūrėti rūmus iš vidaus. Ir iš tikrųjų, ten buvo labai daug veidrodžių! Šis faktas mums buvo labai svarbus įrodymas! Tai reiškė, kad Anna Louwes, Jakobo žmona, iš tikrųjų lankėsi šiame dvare. Tikriausiai čia vykdavo ir šventės. Yra žinoma, kad čia buvo įsikūrusi vokiečių karo ligoninė ir kad pastatas stipriai nukentėjo nuo sovietinės artilerijos.
Po karo rūmai buvo restauruoti. Šiuo metu čia veikia ne tik biblioteka, bet yra įsikūręs ir muziejus, koncertų salė. Senovinių baldų nebėra, tačiau koridorių, geltonąją ir koncertų salę tikrai verta pamatyti. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šis dvaras priklausė lenkų žemvaldžiui Melžinskiui. Architektas buvo vokiečių – baliečių Rönne šeimos palikuonis.
Rūmai stovi ant kalvos, kurios papėdėje raitosi upeliukas Varduva, o įspūdingas parkas iš visų pusių supa pastatą. Dailininko teptuko vertas peizažas!
Po malonaus sustojimo Renave tęsėme savo kelionę po Lietuvą. Aplankėme Kretingą, Klaipėdą, Priekulę, Ventės Ragą, Rusnę, Šilutę, Smalininkus ir Kauną. Spalio 19 d. įspūdinga ir fantastiška kelionė po rudens spalvomis nusidažiusią Lietuvą baigėsi – skridome atgal į Hamburgą.
Ryšys su Nyderlandų-Baltijos šalių bendruomene
Louwesų šeimos istorija tapo mano gilaus ir nuoširdaus susidomėjimo Baltijos šalimis priežastimi. Ir prasidėjo visa tai nuo Lietuvos.
1986 m. dalyvavau Nyderlandų radijo viktorinoje Lietuvos prezidento Antano Smetonos vardu, ir į visus klausimus apie jo gyvenimą atsakiau teisingai.
Vėliau susipažinau su keletu žmonių Nyderlanduose, kurių susidomėjimas Baltijos šalimis prilygo manajam. 1991 m. su kai kuriais iš jų suvieniję pajėgas sukūrėme Nyderlandų–Baltijos šalių bendruomenę, skirtą olandams, besidomintiems šiomis valstybėmis. Atėjo laikas Nyderlandams daugiau sužinoti apie Baltijos šalis!
Organizacijos valdyboje užėmiau iždininko postą, o 1995 m., po valdybos krizės, tapau pirmininku. Nuo 1992-ųjų du kartus per metus organizuojamas bendruomenės narių susirinkimas bei keturis kartus per metus leidžiame žurnalą „Baltijos rodyklė“, kuriam per visą tą laiką parašiau dešimtis straipsnių.
Palaikome gerus santykius su įvairiomis įstaigomis, taip pat – ir su Lietuvos ambasada Nyderlanduose. 2002-aisiais šventėme dešimties metų jubiliejų, į šventę pakvietėme Vytautą Landsbergį, kuris pasakė iškilmingą kalbą ir atliko koncertą pianinu. Turistinėms informacijos rinkoms teikėme informaciją apie Baltijos šalis, o 2009 m. lapkričio mėnesį organizavome Baltijos kultūros popietę su estiškomis, latviškomis ir lietuviškomis dainomis, lekcijomis literatūrinėmis temomis ir pasakojimais apie Baltijos šalių gamtą.
Būdamas aštuonerių metų berniukas, negalėjau net pagalvoti, kad Lietuva, Latvija ir Estija tolimesniame mano gyvenime įgis tokį svarbų vaidmenį.
Per visą tą laiką vykau ten septynis kartus kaip gidas ir galbūt dar dešimtį kartų kaip turistas. Dabar, 2010 metais, negalėčiau net įsivaizduoti, kad šios šalys visiškai išnyktų iš mano gyvenimo…
Johno de JONGE tekstą iš nyderlandų kalbos vertė Rita SCHRAMA
Spaudai parengė Asta ŠILAITYTĖ
