
Kalendorius liudija, kad lapkričio 12-oji – Ožio diena. Tai diena, kuri skirta pašaukti žiemai.
Pagal senąsias tradicijas, išvakarėse – per šv. Martyną – būdavo užbaigiama ganiava: baigiami lauko darbai, į tvartus suvaromi gyvuliai. Imama laukti žiemos – laiko, kai ilsisi ir žemė, ir žmonės…
Iki Ožio dienos būtina buvo atsiskaityti su visais darbininkais, kurie padėjo laukuose, pagelbėjo dorojant metų derlių: samdiniais, kerdžiumi, kaimo malūnininku, kalviu. Taip pat reikėjo atiduoti skolas, atpilti javų, sumokėti mokesčius.
Kita vertus, ši ritualinė šventė atėjo iš gilios senovės – Ožio diena būdavo įspūdingos rudens palydos, padėka derliaus dievams.
Per paskutinę rudens šventę būdavo atliekamos įvairios apeigos, parvarę gyvulius į tvartus, piemenys rinkdavosi ir užsiimdavo būrimu – bandė prognozuoti, ar greit ateis žiema, kada iškris sniegas. Burdavo iš gamtos atributikos ar reiškinių – medžių, žolių, paukščių skraidymo ir tupinėjimo, kirminų, vabalų ir kitų gyvių gyvenimo, iš bandos gyvulių elgesio.
Ši diena etnokultūros puoselėtojų minėta ir Mažeikių rajone.
Plačiau skaitykite ketvirtadienio laikraštyje.