Ožkų bandą pievėniškei moksleivei padovanojo mama

Šiemet devintą klasę pabaigusios pievėniškės Daivos Spalvytės užsiėmimas daugeliui atrodo neįprastas. Mergaitė nuo vaikystės augina ožkas. Beje, ožkininkystė ne vienintelis jaunosios ūkininkės darbas ir pomėgis. Laisvalaikiu ji dar mėgsta siuvinėti.
BUVO IR DŽIAUGSMO, IR LIŪDESIO Daivos mama Zita pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo vienos ožkytės. „Abi dukros – pametinukės Morta ir Daiva – dar būdamos visai mažos labai džiaugdavosi pamačiusios šiuos gyvulėlius. Ėmiau ir nupirkau vieną. Netrukus iš vienos atsirado penkios“, – prisiminė moteris. Mergaitėms pradėjus lankyti mokyklą, Zita iš anytos pasiskolino pinigų. Kai skolą reikėjo grąžinti, šiai pagailo marčios ir paprašė, kad mainais atiduotų ožkytes. Gaila buvo išsiskirti su numylėtinėmis, ypač jautriai tai išgyveno abi dukros. Po metų šeima nuvažiavo aplankyti močiutės. Daivai labiau rūpėjo pamatyti savo augintines. Vaizdas, kurį mergaitė pamatė, išties buvo nekoks. Iš penkių likusios tik dvi ožkytės ganėsi „šabakštyne“, kur augo dilgėlės ir kitokios piktžolės. Ji pradėjo prašyti tėvų, kad ožkytes leistų parsivežti namo. Išgirdusi anūkės norą, močiutė apsidžiaugė, bet Daivutė dar labiau. Išvažiuojant močiutė tarsi juokais priminė: „Nepamirškit pamelžti, porą šaukštų pieno gausit.“ Iš pradžių taip ir buvo, bet kai mergaitė gyvulėlius ėmė šerti žole, duona ir kitokiu ėdalu, pieno ėmė rastis vis daugiau ir daugiau. PRIŽIŪRĖTI NESUNKU Dabar Daivos ūkyje jau septyniolika augintinių. Mama ir sesuo Morta – tik pagalbininkės. Pagrindinis mamos darbas – padėti paruošti ožkytėms pašaro žiemai. Morta pagelbsti, kai sesuo paprašo pagalbos, bet dažniausiai ateina tik pasidžiaugti gyvulėliais. Ji turi kitų pomėgių ir užsiėmimų – daug piešia, siuvinėja. Abidvi lanko Tirkšlių vidurinę mokyklą. Rytais tenka anksti keltis, nes turi važiuoti autobusu. Daiva pakyla anksčiausiai. Mat jai reikia pašerti ir pamelžti savo augintines. Mergaitės mama norėtų padėti, bet dukra „kieto“ būdo, viską daro pati. Paklausta, ar nesunku, Daiva tikino, kad labai myli ožkytes ir jomis rūpintis niekada neatsibosta. „Nuo mažens esu pripratusi jas prižiūrėti, todėl tikrai nėra sunku“, – sakė mergaitė. NĖRA IŠRANKIOS Kad ožkų priežiūra nėra sudėtinga, patvirtino ir mama Zita. Šeima jau treti metai nebelaiko karvės, nes ožkos nėra išrankios. Jos ėda viską: bulves, grūdus, šieną, net nuo pietų likusią sriubą. Parvestos iš ganyklos ožkos eidamos pro šuns būdą neretai „nusavina“ ir jo maisto atsargas. Ir visai nesvarbu, kas tai būtų: mėsos ar duonos gabaliukas, pieno šlakelis. Iš ožkos pieno mama su dukromis spaudžia varškę, slegia sūrius, suka kastinį, sviestą ir, žinoma, geria pieną, ne tik saldų, bet ir raugintą. Ožkų mėsa, anot ponios Zitos, taip pat labai skani. Ją galima virti, kepti, troškinti. „Daugelis mano, kad ožkiena, kaip ir aviena, turi specifinį kvapą ir skonį, bet taip nėra. Aitrų kvapą turi tik ožiai, ypač seni“, – tikino pašnekovė. KVAPAS TURI PRIVALUMŲ Nemalonus ožio kvapas taip pat turi privalumų. Ožius augina kai kurie pienininkyste besiverčiantys ūkininkai: dėl šio gyvūno skleidžiamo kvapo mažiau plinta karvėms kenksmingos bakterijos. Todėl Lietuvoje jau ne viename ūkyje galima pamatyti kiek neįprastą reginį – karvių bandoje išdidžiai vaikštantį ožį. Ponia Zita sakė, kad ožius laiko ne tik karvių, bet ir arklių augintojai. Manoma, kad dėl aitraus kvapo arkliai neserga liga, žmonių vadinama „užantėmis“. Daiva Spalvytė puikiai išmano ožkyčių ligas. Nors jos augintinės beveik neserga – yra gerai prižiūrimos. Pagrindinė „liga“, anot jaunosios ūkininkės mamos, būna peršėrimas. SURENGĖ ŠVENTĘ Prieš trejus metus sesutėms kilo mintis suorganizuoti Ožkos pieno šventę. Sumanymui pritarė ir mama. Į šventę organizatorės pakvietė tuomet dar veikusios kaimo pagrindinės mokyklos darbuotojus. Darbščiosios šeimininkės iš ožkos pieno pagamino daugybę patiekalų. Svečiai ragavo sūrius, blynus, varškę, kastinį, sviestą. Bene labiausiai visiems patiko lydytas ožkos pieno sūris. Po šventės keletas mokytojų net užsakydavo kokio sūrio ir kiek pagaminti. Pirkdavo ne tik sūrius, bet ir sviestą, varškę. Taip Daivutė užsidirbdavo ir pinigų. Dabar pieną ir mėsą šeima naudoja tik savo poreikiams. „Į Mažeikius atvežti toloka, tikriausiai neapsimokėtų kelionės išlaidos, o dar nežinia, ar daug pirkėjų atsirastų. Be to, reikėtų mokėti mokesčius. Tada jau tikrai vargu ar koks litas liktų pačioms“, – svarstė ponia Zita. Jono Strazdausko nuotr: Daivos augintiniai visada nekantriai laukia savo šeimininkės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto