Šiandien, apmąstant gedulo ir vilties sankirtas mūsų nacionalinėje atmintyje, sunku net įsivaizduoti brutalaus naikinimo mastą – tiek fizinį žmonių žudymą, tiek lėtai kapsintį, bet užtikrintai sąmonę kartų kartoms nuodijantį sisteminį poveikį. Vienas iš tokių būtų susijęs su mūsų pagarbos jausmu.
Dar pradedant Simonu Daukantu, o vėliau – Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos svarstymuose, lietuviško būdo aprašymas būtų nepilnas nepaminint ir tautos požiūrio į savo praeitį, protėvius. Gal jis ir neturėtų būti vadinamas garbinimu, nors, tarkime, tarpukariu Vytauto Didžiojo kampanija tokia bemaž ir buvo tapusi. Gal vis dėlto reikėtų išreikšti tuos jausmus paprastesniu žodžiu – pagarba.
Pagarbos jausmas mums visada turėjo keletą reikšmių: tai ir aiškus savo turiniu praeities asmenybių minėjimas, jų darbų prisiminimas, pasididžiavimas, taip pat ir ne tokia ryški, tačiau stipriau ir giliau veikianti pagarbumo prasmė – bendrumo magnetas, vienybės jausmas. Savo būdo puoselėjimas, tradicijos ir net konfliktinis santykis su jomis – tai vis pagarbos stiprinimas arba išbandymas, naujų jos formų ieškojimas. Tam stipriai įtakos turėjo ir istorijos suformuoti šeimos, giminių ir bendruomenės santykiai.
Okupacijos metais pagarba savo praeičiai ne tik nebuvo skatinama, ji buvo tyliai, nuosekliai ir, manyta, užtikrintai naikinama. Melioracija ir tradicinio ūkininkavimo naikinimas buvo kirtis į šerdinę tautos būvio vietą. Teigta, kad modernybėje lietuviškas ūkininkavimo būdas nebus veiksmingas, būtinai reikia visus suvaryti į kolūkius. Na, laikas parodė, kad tai buvo tik priemonė sugriauti tradicija tapusį mūsų gyvenimo būdą, stipriai veikiantį ir mūsų sąmonę bei laikyseną kito pasaulio atžvilgiu.
Kirtis į šeimos ryšius ir santykius taip pat buvo kruopščiai galąstas. Priemonių daug, bet pakaks paminėti tokius du dalykus: kaip tėvų kultą imta keisti kovo aštuntosios ir vasario dvidešimt trečiosios invazinės tradicijos. Man tos kaitos įgyvendinimą dar teko pajusti pačiam: dirbtinai kuriamas sveikinimų patosas, rankų darbo atvirutės, pompastiški žodžiai mokykloje, o einant namo iš mokyklos – girtų šventės dalyvių ūbavimai, turintys skambėti tarsi dainos.
Panieka mūsų istorijai, mūsų mąstymo sanklodai okupacijos metais buvo ne tik grubi ir akivaizdi, pavyzdžiui, griaunant paminklus, naikinant tradicijas. Tarkime, Kalėdų tradicija: ją be gailesčio mėginta pakeisti Naujųjų metų šventimo tradicija. Liūdna konstatuoti, bet dar šie tiek – ir priešui būtų pasisekę. Juk ne iš piršto laužiamos istorijos apie tai, kaip mokytojais dirbantys žmonės būdavo skundžiami, jei per Kūčias ar Kalėdas juos pastebėdavo bažnyčiose. Bet trukdyta ne tik jiems: daugelio to meto žmonių darbo kalendoriai būdavo sudaryti taip, kad Kalėdų ir Kūčių šventes švęsti tradiciškai – su iš visur susirenkančia gimine – buvo neįmanoma. Laiko ir galimybių išvykoms nebuvo, mat viskas kaupta naujai tradicijai – Naujiesiems.
Paniekos mūsų istorijai legendinė išraiška yra frazė „Kaip jūs be mūsų išgyvensite?“ Kaip? Ogi taip, kaip jau išgyvenome šimtmečius.
Apie lėtai veikiantį okupacijos nuodą – pagarbos savo praeičiai naikinimą – privertė pagalvoti du neseni įvykiai. Pirmas labai iliustratyvus: keistam Rusijos opozicionieriui L. Volkovui suteikiamas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Kam ir kaip jis oponuoja, galime tik klausinėti, tačiau dar neseniai į viešumą patekusi jo vidinio pasaulio tikruma – iškalbingesnė už galimas apsimestines povyzas. Primenu, kad šių metų pradžioje L. Volkovas sukėlė pasipiktinimą paviešinus jo privatų susirašinėjimą. Internete pasklidusioje ekrano nuotraukoje buvo matyti, kaip opozicionierius džiaugiasi tariamu Rusijos savanorių korpuso, kuris Maskvos invazijos į Ukrainą metu vykdė reidus Rusijoje, vado Deniso Kapustino nužudymu. „Nustipo nacis, kuris vien savo egzistavimu buvo dovana Kremliaus propagandai. Kuris su savo klounišku „korpusu“ vykdė neaiškias niekšiško kaimo politinio technologo Budanovo užduotis“, – rašė L. Volkovas.
Faktas it blynas. Ne poza, kai į tave nukreiptos oficialios šviesos, bet tyli ir kasdieninį mąstymą lemianti tikrovė. Ir tai – itin svarbus niuansas. Kaip elgtųsi pagarbą sau jaučiantys žmonės? Tik įsivaizduokime. Bet sovietinės okupacijos užnuodytos pagarbos valstybėje niuansų vis mažiau, o ir juos jaučiančių – mažyn ir mažyn. Gal todėl ir pavojinga migracija: ne tiek ir ne todėl, kad atsikels pas mus gyventi kitokių žmonių iš kitur – tai juk būta ir net visai sveika. Bėda ta, kad pagarbos savo tapatybei nebejaučiantys asmenys nebesugebės atsikėlusiems perduoti čia ilgai brandintą ir augintą tapatybės jausmą, lemiantį ne tik vietovardžių išlikimą.
Antras dalykas, kuris privertė atpažinti sovietinės okupacijos užnuodytos pagarbos jausmo trūkumą, tai nesibaigiantis lietuvių kalbos naikinimas. Susidaro toks įspūdis, kad iki tol, kol neatsiras žmogaus, o geriau – žmonių, kurie skambiai ir galutinai pasakytų: pakaks, liaukitės! – lietuvių kalbai teks tabaluoti ant išlikimo kablio. Taip agresyviai, kaip tai daro dabartinė Teisingumo ministrė R. Tamašūnienė, seniai niekas nesielgė. Jau pernai atmestas lietuvių kalbai nebūdingų diakritinių ženklų įteisinimas šįmet vėl atsirado Seime. Ir jau turi užtarėjų tarp pačių lietuvių kalbos „specialistų“.
Svetimą rašybą mėginantys prastumti asmenys, žinoma, dangstosi demokratijos, žmogaus teisių sąvokomis. Ir nuosekliai mina į priekį. Mat sovietinės okupacijos suleistas nuodas, naikinantis pagarbą ir savigarbą, veikia ir tyliai atlieka savo ardomąjį darbą.
Linas KONTRIMAS
Vilniaus universitetas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
