Nuo šiol Prano Požerskio palaikai ilsėsis gimtojo miestelio kapinėse. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Trečiadienį Viekšnių Jono Krikštytojo bažnyčioje aukotos šv. Mišios ir pagerbtas kraštiečio – Lietuvos aeroklubo garbės nario, sklandytojo ir lakūno Prano Požerskio atminimas.
Tą dieną iš Anglijos parvežta urna su viekšniškio palaikais.
P. Požerskis gimė Viekšniuose 1927 m. vasario 14 dieną. Atsiminimuose apie vaikystės ir jaunystės metus aviatorius rašė noru skraidyti užsidegęs būdamas šešerių – per 1933 m. Viekšniuose surengtą aviacijos šventę.
„Tai, ką pamačiau, paliko įspūdį, kurio negalėjau pamiršti. Sapnavau skrydžius, galvojau, kaip tapti lakūnu, kai užaugsiu“ – pasakojo P Požerskis.
Sulaukęs dešimties viekšniškis pradėjo konstruoti lėktuvų modelius. Kaip pats prisimena, modeliuodamas būsimasis lakūnas išmoko kruopštumo ir tikslumo, suprato, kaip statomi lėktuvai, kaip veikia jų vairai.
Antrojo pasaulinio karo metais, kai prie Žemaitijos artėjo rusų frontas, P. Požerskio tėvai nusprendė trauktis į Vakarus. Šeima atsidūrė Vokietijoje. Ten Pranas baigė gimnaziją. Norėjo studijuoti aeronautiką, tačiau universitete tokios specialybės nebuvo. Laisvalaikiu jis konstravo skraidančius modelius, sėkmingai dalyvavo aviamodelių varžybose.
1947 metais Požerskiai gavo kvietimą dirbti Anglijoje. Vėliau, siekdamas įgyvendinti savo svajonę – įsigyti sklandytuvą ir skraidyti, P. Požerskis įkūrė ir sėkmingai plėtojo medienos apdirbimo verslą. Iki gilios senatvės viekšniškis nepamiršo savo svajonės – aviacijos. Ore jis praleido 4600 valandų, dalyvavo 100 įvairių varžybų.
Su sparnuotais aparatais P. Požerskis atsisveikino tik sulaukęs 82-ejų. Kraštietis mirė 2011 m. gruodžio 26 d.
Lauk iš valdžio komjaunuolius ir komunistus Mažeikiuose!!!
Pagarba už giminę, o santarvė eilinį kartą dirba sau… Ko norėt iš pergalės vėliavos… Valdžioje vien komuniagos ir komsomolcai… Net graudu…
Gerb. Santarvės redakcija,paskelbėte neteisingą informaciją apie gerb. Požerskių šeimos likimą.
Tėvai, matydami, kad rusams okupavus Lietuvą, ir suprasdami koks laukia jų vaikų likimas, dukrą ir sūnų liepė bėgti į vakarus, o patys pasiliko Lietuvoje, nes tėvukas buvo ligonis, o mama pasiliko jo slaugyti. Ir abu slapstėsi Barzdinės miške, kol tėvukas pasimirė. Vėliau mama ištekėjo už kito vyro.Taip ji savo vaikų ir dagiau nebepamatė.