Studijos užsienyje: neįprasta laisvė rinktis

Ievai patinka keliauti. Akimirka iš kelionės po Austriją ir Šveicariją. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Ieva Nagytė studijuoja Škotijoje, Edinburgo universitete.
Prieš dvejus metus ji buvo „kiečiausia“ mažeikiškė abiturientė, net iš keturių valstybinių egzaminų: matematikos, užsienio kalbos, istorijos ir lietuvių kalbos – pelniusi maksimalų įvertinimą.
Tada Ieva „Pagreičiui“ sakė: „Svajoju padėti žmonėms, daryti gera,
bet ne sėdėti užsidariusi biure. Noriu pasiekti daugiau nei eilinis žmogus“.
Ar pildosi buvusios Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientės svajonės, domėjosi
šios mokyklos jaunieji žurnalistai.

– Jau baigdama mokyklą žinojai, kur studijuosi. Ar nė karto neteko nusivilti pasirinkimu?
– Išties sunku patikėti, kad Edinburge leidžiu jau antrus metus. Tik tada, kai pamatau po universiteto teritoriją tarsi turistą besiblaškantį studentą, kuris, aiškiai matyti, pirmakursis, suvokiu, kad jau nebesu „mažiausia“.
Studijomis kuo toliau, tuo labiau esu patenkinta; apsišlifuoju jas pagal save, todėl jos tampa vis artimesnės ir įdomesnės. Pernai, kai įstojau, mano specialybė buvo vokiečių filologija ir politikos mokslai.
Pirmakursiams visuomet lieka laisvų kreditų, jau prieš atvažiuodama čia žinojau, kad kaip papildomą dalyką pasirinksiu sinologijos, t. y. kinų kalbos ir kultūros, studijas (tiesą pasakius, tai, kad Edinburgo universitetas yra vienintelis Škotijoje, suteikiantis galimybę studijuoti sinologiją, buvo vienas svarbiausių kriterijų pasirenkant būtent šią akademinę instituciją).
Kadangi pirmųjų metų sinologijos ir vokiečių filologijos kursai man paliko kur kas geresnį įspūdį nei politikos, nusprendžiau pakoreguoti savo specialybę. Su universiteto akademikų pagalba, jie padėjo įforminti sinologijos ir vokiečių filologijos kombinaciją kaip oficialų bakalauro kursą – nuo šių metų studijuoju būtent šią specialybę.
Iš pradžių buvo tikrai sunku apsispręsti visiškai atsisakyti politikos mokslų (galvoje vis knibždėjo tas pragmatiškasis velniūkštis, įkyriai retoriškai klausęs: „Ei, juk baigusi politikos studijas GAL gausi geresnį darbą?!“ ir pan.). Visgi nusprendžiau nuo šių mokslo metų visu kūnu ir siela pasinerti į filologijos lobynus.
Rašyti kritinius analitinius straipsnius apie politines vingrybes ne man, bent jau kol kas. O būti politiškai sąmoningu ir aktyviu piliečiu man ir toliau niekas netrukdo, ypač kai per praėjusius metus įgijau tvirtus politinės teorijos ir tarptautinių santykių pagrindus.
Taigi dabar, jei neklystu, universitete esame dviese, kurios studijuoja tokią bakalauro kombinaciją kaip sinologija ir vokiečių filologija.
Taip pat šiemet pasirinkau papildomą ispanų kalbos pagrindų kursą – turbūt šiuo teiginiu jau nuskambėjau kaip totali pamišėlė, besimokanti šešių užsienio kalbų. Visgi mane kalbų mokymasis, švelniai tariant, „veža“ :) Labai norėčiau pakeliauti po Lotynų Ameriką, o tam, kad geriau suprasčiau šio spalvingo regiono šalių kultūras, noriu turėti bent menkutėlius ispanų kalbos pagrindus, juolab kad ir laiko mokytis šią kalbą turiu ne per daugiausia, nes pagrindinės studijos atima didžiąją dalį dienos (kartais ir nakties…).

Vaizdas iš universiteto filologų pastato, žinomo kaip Deivido Humo bokštas. Nuotrauka iš asmeninio albumo

– Ar viską įdomu studijuoti? Jei taip, kur ta įdomumo paslaptis?
– Skirtumas tarp praėjusių metų krūvio ir šiuometinio išties didelis. Taip pat nebeturiu masinių paskaitų, į kurias susirenka po kelis šimtus studentų, kadangi taip buvo tik per politikos klases. Dabar visos paskaitos yra daugiau ar mažiau seminarų pobūdžio, mokomės mažesnėmis grupėmis. Džiugu, jog tokiu būdu galime artimiau susipažinti su bendrakursiais ir dėstytojais, nes masinių paskaitų metu tai beveik neįmanoma.
Pernai per savaitę turėdavau 13 kontaktinių valandų (paskaitas, seminarus, kalbėjimo klases ir pan. kartu sudėjus), tuo tarpu šiemet turiu 21.
Žinoma, šis padidėjimas susijęs ir su tuo, kad studijuoju vien filologijas, o pačių kalbų mokymasis reikalauja nuolatinės praktikos. Vis dėlto džiaugiuosi, jog šiemet pagrindinį dėmesį iš gryno kalbos studijavimo (t. y. gramatikos, žodyno) perėmė literatūros ir kultūros studijos: studijuoju vokiečių literatūrą, XX a. Vokietijos istoriją, skaitau ir analizuoju tūkstantmečius skaičiuojančius Konfucijaus, Laodzi, Mencijaus ir kitų senovės Kinijos filosofų tekstus originalo kalba, gilinuosi į vakarietiškąjį dokumentinį kiną apie XX a. komunistinę MaoZeDong‘o Kiniją.
Taip pat daug dėmesio skiriama literatūriniams vertimams į anglų kalbą. Žodžiu, mokytis reikia tikrai daug, bet kai viskas įdomu, suspėju dar ir studentiškai padirbėti puse etato.
– Įdomu, kaip atrodo seniausias Škotijos universitetas, kokie studentai… Ar daug lietuvaičių čia mokosi?
– Edinburgo universitete, jei neklystu, mokosi apie 30 tūkstančių studentų ir skaičius lietuvaičių, studijuojančių jame, kyla nežmoniškai sparčiai.
Sakyčiau, kad šiemet jų atvažiavo tiek, kiek iki tol buvo per visus kursus kartu sudėjus, t. y. grubiai apie 50! O dar kiek jų ir į kitus du mieste esančius universitetus atvažiuoja! Teko girdėti, kad netgi keli mūsų mokyklos abiturientai atvyko į Škotijos sostinę.
Praėjusiais metais įsteigėme Edinburgo universiteto lietuvių bendruomenę, kuri organizuoja pagrindinių Lietuvos švenčių minėjimus. Atsimenu, kokia neapsakoma dvasia tvyrojo šaltą ir tamsų Sausio 13o-sios vakarą, kai centrinėje universiteto aikštėje apie 40 susirinkusių lietuvaičių, uždegę žvakutes ir iš jų didelėmis raidėmis sudėlioję Lietuvos vardą, kartu giedojome Tautišką giesmę.
Man tai buvo viena įsimintiniausių tos žodžiais nepaaiškinamos lietuvybės akimirkų. Nors apskritai su čia studijuojančiais lietuvaičiais per daug ryšio nepalaikau. Yra susidariusi tikrai artimų lietuvių draugų grupelė, ir tiek.
Kai kas stebisi, kaip mūsų įkurta bendruomenė glaudžiau nesuvienija visų lietuvių. Bet juk netgi ir Lietuvoje būdamas nesusidraugauji su kiekvienu bendrakursiu ar šiaip pirmu ant kampo pasitaikiusiu lietuviu.
Man asmeniškai daug didesnę įtaką daro žmogus kaip asmenybė, o ne žmogus kaip lietuviškos kultūros nešėjas. Dėl to nesu linkusi klaustrofobiškai užsidaryti bendrataučių rate — o taip darančių išties daug, ir mane tai vis dar stebina.
– Ar sunku įstoti į Edinburgo universitetą?
– Reikalavimai įstoti į universitetą yra labai individualus dalykas (priklauso nuo specialybės, motyvacinio laiško, numanomų egzaminų rezultatų, metinių pažymių vidurkio ir t. t.), kuris sulig kiekvienais metais keičiasi, dažniausiai tampa sudėtingesnis.
Pavyzdžiui, mano atveju Edinburgo universitetas net neprašė išlaikyti egzaminų atitinkamu procentu, tiesiog turėjau turėti 9 arba 10 iš metinių dalykų pažymių.
Stojančiųjų skaičius, paklausa ir konkurencijos didumas taip pat priklauso nuo norimo studijuoti dalyko. Tokių, kurie būtų buvę išmesti iš universiteto, dar neteko sutikti, tačiau žinau keletą studentų, kurie privalėjo perlaikyti egzaminus rugpjūtį, per pakartotinę sesiją.
Neišlaikytas egzaminas čia yra visiškai normalus ir tikėtinas dalykas net ir labai geram studentui.
– Kokių šalių studentai mokosi Tavo grupėje? Ar įvairių kultūrų jaunimo požiūris į mokslą, pasirengimą profesijai yra skirtingas?
– Universiteto internacionalumas vis dar žavi ir stebina. Kasdien susipažįstu su žmonėmis iš įvairiausių pasaulio kampelių.
Pavyzdžiui, šiemet bute, kurį nuomojamės, susibūrėme į „tarpeurazinę“ grupelę: gyvename dvi lietuvaitės ir dvi korėjietės. Dažnai pajuokaujame, kad tokiu būdu duodame pradžią dvišaliams santykiams plėtotis :)
Mano kursuose yra indų, šveicarų, indoneziečių, italų, austrų, singapūriečių ir kt. Tikrai negalėčiau išskirti vienos ar kitos tautybės žmonių, kurie yra pažangiausi – viskas priklauso nuo asmenybės, o ne nuo jo paso viršelio. Tik galbūt galima įžvelgti vieną tendenciją: patiems anglams ar škotams studijuoti filologiją dažnai kur kas sunkiau nei mums, užsieniečiams.
Turbūt įtakos tam turi jau nuo mažumės Didžiojoje Britanijoje skiepijamas anglų kalbos, kaip visą pasaulį sujungiančios, suvokimas, kuris atbaido moksleivius rimtai imtis studijuoti užsienio kalbų.

Pavasaris parke šalia universiteto. Nuotrauka iš asmeninio albumo

– Ar galėtum pasakyti, kokios nuostatos, savybės būtinos studentui, norinčiam gerai baigti universitetą ir gauti darbo? Ar pati pagalvoji, kur norėtum dirbti baigusi universitetą?
– Manau, jog labai svarbu universitete baigti ne tik akademinę mokyklą, bet ir vadinamąjį gyvenimo universitetą. Įvairiapusės gyvenimiškos patirties šaltinis universitete yra neišsenkamas – tik reikia mokėti juo pasinaudoti.
Žaviuosi žmonėmis, kurie studijuodami nusprendžia padaryti metų pertrauką ir per tuos metus savanoriauja, keliauja, susipažįsta su naujomis kultūromis ir žmonėmis. Manau, jog tokiu būdu galima daug geriau pažinti ir suprasti save: ko gyvenimas tikisi iš tavęs ir ko tu nori iš jo.
Man pačiai ateinančių metų vasarą teks praleisti Vokietijoje, o kitus studijų metus vyksiu į pasirinktą universitetą Kinijoje.
Kiekvienas filologiją studijuojantis studentas privalo praleisti nors dalį savo trečių studijų metų toje šalyje, kur kalbama jo studijuojama kalba.
Labai smagu, kad universitetas suteikia visišką laisvę rinktis: išvažiavus nebūtina studijuoti universitete, galima dirbti mokyklose ir vietos vaikams dėstyti anglų kalbą ar gauti stažuotę pasirinktoje kompanijoje.
– Dar papasakok apie studentų laisvalaikį. Ką veikiate laisvu nuo paskaitų metu?
– Laisvalaikio praleidimo būdų yra pačių įvairiausių: pradedant miegu ir baigiant ruošimosi Olimpinėms žaidynėms treniruotėmis su, tarkime, irklavimo komanda. Universitete yra šimtai bendruomenių, kur kiekvienas tikrai ras bent vieną jo pomėgį atitinkančią.
Kadangi nuo pat mažumės šokau, dabar taip pat dalyvauju lindihop‘o ir sportinių šokių bendruomenių veikloje. Taip pat studentų asociacija yra įsteigusi organizaciją, padedančią suvesti žmones, kurie kalbine prasme turi vienas kitam ką pasiūlyti, t. y. gali mainytis kalbomis.
Tokiu būdu aš susiradau savo vokiečių ir kinų „kalbų partnerius“ (dabar jie jau – draugai), su kuriais kiekvieną savaitę susitinku pasišnekučiuoti jų gimtosiomis kalbomis ir tuo pat metu padėti jiems pagerinti anglų kalbos žinias.
Deja, drąsuolio, kuris norėtų pasimokyti lietuvių kalbos, dar nesutikau.
– Ko palinkėtum dabartiniams mažeikiškiams abiturientams ir savo mokytojams?
– Abiturientams palinkėčiau ryžto, užsispyrimo, pasitikėjimo savo jėgomis ir pozityvaus požiūrio į jų pačių ateitį. Taip pat skatinčiau ne tik krimsti knygas, galvojant, kad „šitai tikrai egzamine bus…“, bet ir nepamiršti džiaugtis kiekviena mokykloje praleista diena: tos valandos gimnazijos kabinetuose, koridoriuose, valgykloje ar ant legendinio minkštasuolio ne tik egzaminuose pravers, bet ir visai tolesnei kiekvieno jūsų „gyvenimo mokyklai“ bus neįkainojamai naudingos.
Na, o mokytojams norėčiau perduoti, kad be galo jų pasiilgau!
Parengta pagal „Atošvaistės“ žurnalistų interviu