Pamąstymai prie pageltusio popieriaus lapų…

Geltonas aplankas su užrašu „Mokinių kūryba“ po mokyklos renovacijos metant daugybę įvairios medžiagos pamokoms neleido abejingai švystelėti lygiai tokios pat spalvos lapų, specifinio (būdingo pasenusiam popieriui) kvapo su eilėraščiais. Ne vien todėl, kad nesijaučiau ilgam užsibūsianti Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje. Įsivaizdavau: mano rankose prieš tai dirbusių kolegų lituanistų (veikiau – lituanisčių) mokinių mintys ir jų mokytojų slaptos viltys (o gal… tai būsimos asmenybės kūrybinės biografijos pradžia) ir paliudijimas – literatų būrelis dirba, va, ir rinkinukas yra…
Tekstai siekia 1970 metus. Keletas pavardžių. Vienintelė man žinoma – V. Gerulskytės, Virginijos. Visą vardą parašau pati, nes man jis žinomas – tai buvusi mano bendrakursė, Vilniaus universiteto lituanistikos studentė, bene po pirmos sesijos turėjusi palikti studijas ir grįžti į Židikus. Tada, rodos, žinojome vieni kitus, besivadinančius literatais, rašančius, spausdinusius savo bandymus spaudoje, dažniausiai mokinių žurnale „Moksleivis“. Tada tikėjome ir svajojome, kad būsime neeiliniai kultūros erdvėj. Bet kad ir Virginija rašo, turbūt žinojo tik artimesni draugai. O dabar laikau dar labiau už rašomąjį popierių pageltusią rajono laikraščio iškarpą.
Kitos pavardės man nieko nesako, nors laikraščio tekste rašoma: „Gana brandūs Židikų vid. mokyklos XI klasės (tai paskutinė, abiturientų, klasė – R. Ž.) mokinės E. Tavilavičiūtės posmai. Juose nėra įmantrių posakių, dirbtinumo, paviršutinio blizgesio.“ Gaila, kad neaiškus redakcijos žurnalistas, tad nepaaiškėja, kokia proga ši apžvalga rašyta. Pateikti 3 jaunosios autorės eilėraščiai. Aplanke Elvyros eilėraščių yra dar keletas.
Pluoštelis tekstų yra aštuntokės Liudos, kai kur nurodoma – Liudvika Skeivaitė, datuojamų 1974 m., vienuoliktokių Jovitos Momgaudytės (1), Afroditės Bušmaitės (3), bet metų nėra. Kad mokiniai nuo žemesniųjų klasių rašė ar buvo skatinami rašyti, rodo po vieną ar du esantys eiliavimai: 1973 m. septintokės Rasos Sidabraitės, 1976 m. Juditos Šličiūtės, Galinio, Linos Žutautaitės, Edvardo Brazdeikio (8 kl.), tų pačių metų penktoko Antano Rupainio, 1977 m. šeštokės Birutės Jonauskytės, Rimos Pronskutės (8 kl.), 1980 m. dešimtokės A. Klemenytės. Ji pasirašiusi kaip redaktorė, tad galima spėti, kad tekstai buvo spausdinami mokyklos sienlaikraštyje. Kūrybinių bandymų paskutiniai tekstai – 1981 m. Zina Krakytė (6 kl.), Dalia Šetkutė (8 kl.). Neaišku, kuriais metais septintoje klasėje mokėsi Zina Stripinytė, dešimtokė Liuda Opulskytė. Bet daug tekstų, išspausdintų spausdinimo mašinėle ar dailiai parašytų ranka, yra be pavardžių, be parašymo metų. Spėju, kad daugelio, jei ne visų minėtų mokinių, mokytoja buvo Sidabrienė. Taip ir nesutikusi, kai kažkada seniai norėjau parašyti apie ją straipsnį.
O moksleiviai anuomet bendravo, lankydavosi vieni pas kitus, turbūt diskutuodavo ir skaitydavo savo moksleiviškus posmus. Šitai paliudijo dar vienas netikėtumas.
„Tegu literatūrinę draugystę, užsimezgusią tarp Židikų ir Mažeikių vid. mokyklų literatų 1969 metų speiguotą sausį, sušildo ir įprasmina nuoširdi pagarba mylimai rašytojai Šatrijos Raganai, kurios išmintais takeliais Jūs turite laimę vaikščioti, didžiuotis, džiaugtis…
Mažeikių vid. m-los literatai, 1969.I.11“

Būtent toks įrašas paliktas ir židikiškiams skirtoje dovanoje – albume. Jis – tai dar vienas siurprizas – įrašas Mažeikių vidurinės mokyklos a. a. lietuvių kalbos mokytojos Reginos Pocienės (patvirtino ir jos dukra). Taigi, žmonės išeina. Ir labai lengva ranka galima pelenais paversti popierių ar daug negalvojus išmesti jį į šiukšlių konteinerį.
Židikiškiai rašo gamtos tema, vienas kitas eilėraštis apie tėvynę. Be eilėraščių, yra keletas miniatiūrų. Taigi, kaip ir visada pradedant kurti… Po V. Gerulskytės eilėraščio, skirto mokyklos draugams, kuris buvo išspausdintas rajono laikraštyje, yra ir palinkėjimas proza: „Išsiskirstėm… Gražiai nužydėjo liepos. norėčiau, kad ir jūsų gyvenimas būtų panašus į liepų žydėjimą. Pražydėkit tik vieną kartą, bet taip, kad žmonės pasakytų: „O juk žydėjo!“
Nebijokit nužydėt. Viskas nužydi. Svarbu pats žydėjimas. Žydėjimas duoda vaisius!
Būkit gražiausi, būkit reikalingiausi žiedai gyvenime!“

Šia apžvalga nesiekiu nei sužinoti buvusių autorių likimo, nei kūrybinės sėkmės. Bet spėju – žydėjo ir ne vieną kartą buvusių literatų gyvenimo akimirkos. O jie patys, tikiu, buvo reikalingiausi gyvenimo žiedai. Popierius saugojo jų mintis.
…O man kilo ir dar viena mintis: ar ilgai atmintis išsaugos daugybę tekstų, minčių, gražiausių projektų, paskleistų internete?
Roma ŽILINSKIENĖ

One Reply to “Pamąstymai prie pageltusio popieriaus lapų…”

  1. Kas ir kaip parašė:

    Įdomu kaip susiklostė tų žmonių likimai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto