Ar žinote, kad lietuviai, latviai ir prūsai, kai dar buvo pagonys, turėjo du dvasininkus – krivį ir vaidilą? Jie minimi Vydūno, Vinco Krėvės raštuose.
Krivis – vyresnysis dvasininkas. Jis vadovavo religinėms apeigoms, būrė likimus, anot padavimo, aiškino ir kunigaikščio Gedimino sapną, kartu su kunigaikščiu vykdavo į karo žygius. Vaidila padėdavo kriviui, rūpinosi vaidilučių kurstoma amžinąja ugnimi, kviesdavo į susirinkimus, skambindamas kanklėmis, apdainuodavo žygius, keldavo kunigaikščio ir karių dvasią.
Krivio valdžios ženklas – krivūlė. Šiandien retas gali paaiškinti šio žodžio reikšmę. Krivūlė – kreiva lazda; lazda žmonėms į kuopą sušaukti; tai ir sueiga, susirinkimas. Pagonių dvasininkai išnyko praeityje, ir žodžiai aktyviai nebevartojami. Bet žodis krivūlė dar ilgai buvo reikalingas. XVII–XVIII amžiuje krivūlė buvo kaimo seniūno valdžios ženklas ir kabojo matomoje vietoje. Kai norėdavo sukviesti žmones į susirinkimą, perduodavo lazdą ir žinią iš rankų į rankas. Kai grįždavo lazda pas seniūną, visi žinodavo, kada ir kur rinktis.
Ar čia tik nebus belaidžio interneto pradžių pradžia? Krivūlė ir šiandien vartojamas žodis, tiesa, labiau kaip simbolinis. Savivaldybių atstovai renka Auksinės krivūlės riterį, organizuojamos mėgėjų teatrų krivūlės.
Taigi žodis vėl grįžo iš užmaršties.
Genovaitė VALANTIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
