Sakoma, kad viskas pasaulyje laikina – sensta ir miršta. Bet sensta tik tas, kas gimsta ir natūraliai miršta. Kalbų raida kitokia – jos keičiasi, o miršta tada, kai nebelieka jomis kalbančių žmonių. Mirusi mūsų giminaitė prūsų kalba. Gal didysis prūsų sukilimo vadas Herkus Mantas savo karius prūsiškai skaičiavo taip: pirmas, anters, tirtis, kettwirts, penckts, usts, septmas, asmus, newints, dessimts. Kaip panašu į mūsų skaitvardžius! Ir to jau niekas nepakeis.
O lietuvių kalba per šimtmečius keitėsi. XV a. vaikas pasakytų taip: „Esmi žuklija nepuotis. Pagužįsti mane? Pamirodyk kelią ežerop. Idant eitumbiva ir mokytumbimiesi žvietų“ („Esu žvejo anūkas. Ar pažįsti mane? Parodyk man kelią prie ežero, kad eitume ir mokytumės žvejoti“.) Suprantame? Beveik.
Kalbos kaita ir kalbininkų rankose. Ypač daug naujadarų sukūrė kalbos normintojas
J. Jablonskis. Dar XX a. pradžioje savaitės dienas vadinome taip: panedėlis, utarnykas, sereda, četvergas, pėtnyčia, subata, nedėlia. Dabar turime pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį… ir net nenutuokiame, kad čia prisidėjo didysis kalbininkas.
Ir mes esame kalbos kūrėjai. Tik mūsų naujadarai gali prigyti ar neprigyti. Dūzgės, asmenukė, šlapkritis, nuošneka, melagiena, vertyklė, šokoladainis, blinkevičiūtinti, miglasklaida, švaistuomenė, valdžiažmogis, grotažymė, klaikotarpis, adresinė, žalinimas… O visas mūsų liaudies išradingumasatsivers Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne. Taigi, kalbos vartotojai ir kūrėjai, „Knygnešių tautos nesustabdysi“ (šiuolaikinė tautosaka!).
Pagal A. Piročkino, K. Gaivenio straipsnius bei Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną parengė
Genovaitė VALANTIENĖ