Kasdien skaitydami ir rašydami nepagalvojame, kad tai, kas ir pradinukui aišku, turi sudėtingą istoriją. Dėl galėjimo skaityti, rašyti ne viena karta turėjo ieškoti, kurti, vargti ir kovoti.
ABĖCĖLĖ, RAIDYNAS, ALFABETAS. Šie žodžiai reiškia kurio nors rašto raides, sudėtas tam tikra tvarka. Tai elementorius (lot. elementarius) – skaitymo ir rašymo pradžiamokslis. Tai, kas šiandien paprasta, radosi labai sudėtingai.
Abėcėlė – lietuviškas žodis, tai pirmųjų trijų raidyno raidžių (a, bė, cė) vardai. Tokį žodį galima rasti pirmajame lietuviškame žodyne – Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium lingvarum“ (1642 metų leidime).
M. Mažvydo „Katekizme“ (1547), pirmojoje žinomoje lietuviškoje knygoje, pirmą kartą pateikta lietuvių kalbos abėcėlė lotyniškomis raidėmis. Čia buvo 23 didžiosios ir 25 mažosios raidės. Dabar lietuvių kalbos abėcėlę sudaro 32 raidės.
XVI–XIX a. – tai beveik trys šimtmečiai paieškų ir eksperimentų tobulinant raidyną, nes nuolat buvo jaučiama stoka raidžių specifiniams lietuvių kalbos garsams užrašyti.
D. Kleino „Grammatica Litvanica“ (1653) – pirmoji gramatika, pirmas bandymas sutvarkyti kalbą. Čia pasirodo raidė ė. D. Kleinas raidyne įtvirtino raidę W vietoj V, ir tik XIX a. lietuvių kalbos tyrinėtojas K. Jaunius raidę V sugrąžino į raidyną.
Nosines raides ą ir ę lietuviai perėmė iš lenkų ir dar pasidarė jų pavyzdžiu į ir ų.
Č, š, ž ilgą laiką rašytos vokiška arba lenkiška maniera dvigubomis raidėmis sz, sch, rz, cz. Tik XIX a. pab. perimamos iš čekų ir pradedamos rašyti su „kepurėlėmis“ (diakritiniais ženklais).
V. Kudirką galime laikyti šiuolaikinės abėcėlės pirmtaku: jo raštuose dar nėra raidės ū, ir nebėra raidės ł. Jis į pagrindinį raidyną įvedė f ir h, bet pašalino w, q, x – paliko tik svetimžodžiams rašyti.
J. Jablonskis, tituluojamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu, devyniolikto šimtmečio pab. pasiūlė jauniausią lietuviškos abėcėlės raidę ū. Jo „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ (1901) paskelbta tokia lietuvių kalbos abėcėlė, kokia naudojama šiandien.
Reikėtų pridurti, kad lietuvių kalbos abėcėlė buvo tobulinama net tada, kai buvo bandoma lietuviams įbrukti rusiškus rašmenis. Lietuviškų žodžių spausdinimas rusiškais rašmenimis (vadinamąja graždanka) buvo boikotuojamas ir neprigijo.
Taigi, ar rašto kelias toks jau paprastas?
Parengė Genovaitė Valantienė
