pavaduotoja Raimonda Ramanauskienė. Autorės nuotr.
Praėjusią savaitę į Mažeikių muziejų susirinko gausus būrys kalvių Algirdo, Mindaugo ir Martyno Stankų artimųjų, bičiulių, pažįstamų. Proga susitikti buvo ypatinga – atidaryta paroda „Stankai. Iš kartos į kartą“.
Broliai Mindaugas ir Martynas atstovauja šeštajai kalvių Stankų kartai ir neabejoja, kad ateityje šio amato tradicijos jų giminėje bus tęsiamos, nes jau dabar yra jaunosios kartos Stankų atstovų, į kalvę užsukančių ne pažaisti, o kalti.
Pirmasis mokytojas – tėvas
Iš pradžių į Mažeikių muziejuje eksponuojamos parodos „Stankai. Iš kartos į kartą“ atidarymą susirinkusiems lankytojams buvo parodytas vaizdo siužetas. Jame kalviai Algirdas, Mindaugas ir Martynas pasidalijo savo mintimis apie šį amatą.
Šeštosios kalvių kartos atstovai broliai Mindaugas ir Martynas yra įsitikinę tuo, kad jų tapimas kalviais buvo neišvengiamas dalykas. Jiedu prisimena, kad kol jų tėvas dirbdavo savojoje kalvėje, jiedu visada šmirinėdavo šalia.
„Niekada rašiniuose nesu minėjęs, kad norėčiau būti kosmonautu, milicininku ar dar kuo nors. Visą laiką rašydavau, kad būsiu kalvis. Bet tos minties man niekas nebruko“, – kalbėjo Martynas.
Abu broliai savo pirmuoju ir pagrindiniu amato mokytoju įvardija savo tėvą Algirdą Stankų.
Eksponuojami ir senelio dirbiniai
Parodos pavadinime skamba žodžiai „trys kartos“. Todėl, kalbant apie ją, pirmiausia reikia paminėti Algirdo tėvą ir Mindaugo bei Martyno senelį Dominyką Stankų.
Jis, Kaune baigęs dailiųjų amatų mokyklą, išmokęs ne kaustyti, bet segti arklius, gaminti įvairius buities rakandus, po kurio laiko grįžo į Viekšnius.
Pasistatė savo kalvę ir ėmė joje darbuotis.
Ateities kartoms Dominykas paliko kalvę, įrankius, dirbinius: tvoreles, spynas, vartelius, pasagas. Jo nukalti dirbiniai – mažiausia, bet dėl istorinės vertės itin reikšminga muziejuje eksponuojamos parodos dalis.
Nuo geležinio Vilniaus atkūrimo iki damasko
A. Stankus nuo pat mažų dienų būdavo kalvėje, o paaugęs įstojo į Telšių dailės technikumą. Pabaigęs gavo paskyrimą į sostinę, kur daug metų Vilniaus paminklų restauravimo treste drauge su istoriku, muziejininku Vladu Drėma stengėsi atkurti nuniokotą Vilniaus senąjį geležinį paveldą.
Po kurio laiko kalvis susidomėjo kaltų vijų plienu, kitaip vadinamu Damasku (šis plienas gamintas ankstyvaisiais viduramžiais Indijoje, o ištobulintas Damaske ir Persijoje, per arabus paplito Europoje – aut. past.). Kalvis važiavo į Maskvą, kur sėmėsi žinių ir gana greitai dėl savo dirbinių iš Damasko plieno tapo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
A. Stankus yra ir kitų kalvių mokytojas. Jo mokinių sąraše – pasaulyje šiuo metu garsūs kalviai: sumis Heimo Rosseli, švedas Stefan Lundlou, estas Tonu Arak, rusas Viačeslav Baslov.
Darbai turi derėti su aplinka
Filme A. Stankus apie savo giminės tradiciją sakė, kad kalvystė yra visų amatų tėvas, tačiau šis amatas nelengvas, pareikalaujantis iš žmogaus ir daug patirties, ir sveikatos.
Jo įsitikinimu, kai padarai kokį kalvišką darbą, jis turi derėti ir su gamta, ir su aplinka, o galiausiai turi atitikti ir užsakovo poreikius.
Dviejų sūnų tėvas džiaugiasi tuo, kad vaikai neišvažiavo uždarbiauti į užsienį, kad pasirinko likti Lietuvoje ir tęsti kalvystės amato tradicijas.
Sūnūs sekė tėvo pėdomis
Broliai Mindaugas ir Martynas pasakojo, kad jiedu sunkiai, bet kantriai sekė tėvo pėdomis – dirbdami mokėsi ir tobulėjo.
Stankų dinastijos darbų spektras – labai platus. Kalvių rankose gimsta dideli meninės kalvystės projektai, puošiantys ne vienus namus, – laiptai, tvoros, šviestuvai, baldų detalės ir pan. Stankų rankose atgyja ir senasis architektūros palikimas – restauruojamos ar atkuriamos spynos, raktai, vyriai ir daugelis kitų architektūros detalių. Jie rekonstruoja ginklus, kuria geležinius kryžius, stebinančius ornamentais, simbolika, kruopščiu atlikimu.
Viekšniškiai tikina, kad kalviai turi išmanyti labai daug sričių – nuo staliaus iki juvelyro amato, privalo žinoti, kaip technologiškai atliekamas vienas ar kitas dalykas. Antraip metalinio dirbinio nesujungsi su, pavyzdžiui, medžiu.
Todėl kalviams tenka labai daug bendrauti su kitų amatų atstovais, muziejininkais, istorikais, architektais, žinias jie kaupia, atnaujina dalyvaudami įvairiuose seminaruose, mokymuose.
Kalvystė buvo ir išlieka svarbi
Parodos atidaryme dalyvavo humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius Valdas Kilpys. Jo teigimu, Lietuvoje kurianti kalvių Stankų šeima yra bene vienintelė, kurios nariai nuosekliai, iš kartos į kartą, užsiima šiuo amatu. O tai, kad parodoje pristatoma vienos šeimos trijų kartų kalvių kūryba, – irgi retas reiškinys ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų kontekste.
Kviesdamas lankytojus apžiūrėti kalvių pieštų darbų eskizų, kurie jau patys yra meno kūriniai, metalo dirbinių nuotraukas ir pačius dirbinius, svečias priminė kalvystės istoriją bei šio amato svarbą.
Pasak lektoriaus, XII a. Ipatijaus metraštyje yra minimas kalvystės dievas Teliavelis, kuris 6 dienas kalė saulę ir įmetė į dangų. Tuo parodoma, kad pasaulio atsiradimą lėmė kalvystė.
„Toliau pagalvojus apie kalvystę, tie, kas skaito lietuviškas pasakas (o dalis tikrai yra skaitę ir prisimena), žino, kad jeigu kam prireikdavo paploninti liežuvį – irgi kreipdavosi į kalvį. O tai nėra toks jau paprastas dalykas. Liežuvio paploninimas reiškia gebėjimą mąstyti, kalbėti, tapimą žmogumi ir gebėjimą spręsti savo reikalus… Seniau kalviai iš tiesų buvo visų galų meistrai ir kaimai be šių amatininkų buvo ne kaimai“, – kalbėjo V. Kilpys.
Dėkojo už krašto garsinimą
Apie kalvystės amatą, kalvių dinastiją ir meistriškumą lankytojams pasakojanti paroda Mažeikių muziejuje bus eksponuojama iki spalio mėnesio.
Jos atidaryme dalyvavusi Savivaldybės mero pavaduotoja Rūta Matulaitienė kalbėjo: „Žmonių gausa ir susidomėjimas jūsų pa-roda kalba <…> apie tai, kad jūsų darbai turi neįkainojamos vertės, yra įdomūs. Džiaugiuosi tuo, kad mūsų kraštas turi tokių žmonių, kurie geba kurti meną, geba iš kartos į kartą perduoti savo amatą ateities kartoms. Dėkojame, kad garsinate mūsų kraštą, kad esate mokytojai ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams.“
Už finansinę paramą rengiant parodą kalviai dėkingi Lietuvos kultūros tarybai ir Mažeikių rajono savivaldybei.
Nuotr. autorės ir iš muziejaus archyvo
