Visi galvoja – partijos, partijos. Idealai, drausmė, susiklausymas. Galimybės, postai, interesai. Akcijos, frakcijos, ministerijos.
O jie, pasirodo, kaip trys muškietininkai: visi už vieną, vienas už visus. Tas, kuris pirmu numeriu jau kažkelintajame sąraše. Priima ugnį į save, krūtine užgula ambrazūrą nuo žiniasklaidos… Ieško, dega, nenurimsta.
Aplinkiniai aikčioja: kokie santykiai! kokie bendraminčiai! koks susiklausymas! Koks pasiaukojimas!
Koks sudėtingas partinis gyvenimas ir tarnavimas tautai!
Cha! O gal viskas daug paprasčiau? Tiesiog nepadoriai paprasta.
Gal aš dabar ne į temą, bet vis tiek paklausiu: jei mūsų politiniame tvenkinyje partijos dauginasi skilimo būdu, kokiai rūšiai jos priklauso?
Teisingai, pačiai primityviausiai.
Nusiraminkime. Nes nėra ko sava sudėtinga fiziologija pagrįstų vertinimų primetinėti vienaląsčiams…
Nuskriaustieji
Mes tokie. Mus vis kas nors aplenkia, pastumia, apeina likus keliems metrams iki finišo. Per viešą susistumdymą mes mandagiai atsiprašome, o sugrįžę namo ir sulindę į kampus burbame bei komentuojame: kokie nedori konkurentai, neobjektyvūs teisėjai, prastos oro sąlygos ir nekokybiška trasa.
Šaukštai po pietų – mūsų tradicinis patiekalas.
Kiek galima taikytis su tokia žeminančia padėtimi?
Euras praeina net neatėjęs. Net paukščių gripas mus aplenkė.
Kokia nelygybė ir neteisybė! Dar vienas mūsų pažeminimas Europoje, ir tiek.
Meniškai
Kalnas užstoja grumstą. Net jei tas grumstelis mėtosi pačioje kalno papėdėje, tiesiai mums po nosimi, mes jo nepastebime. Nes esame orientuoti į kalno didybę.
Čia tik meninis palyginimas, o realybė – mūsų geležinkelis ir svajonių viadukas virš jo. Dideli pinigai, nieko nebus, – kažkada nutarė išrinktieji valdžion. Ir ramiai dėliojo akmenukus. Kalnas liko. Jo šešėlyje gyvename iki šiol. Žiūrėk, dar vienas kitas ir pabando pasiimti kastuvą ir šiek tiek pakasinėti to monolito papėdę. Kiti žiūri iš toliau – tą akimirką, kai kalnas susvyruos, subėgs ir kiti.
O dabar apie grumstelius. Šį palyginimą sugalvojau eilinį trečiadienio rytą be septynių minučių aštuonios lūkuriuodama prie uždarytos pervažos. Tiksliau – tolokai nuo uždarytos pervažos, prie „Senukų“ parduotuvės. Šalia priekaištingai dūsavo dukra, bandydama susitaikyti su realybe – į pirmąją pamoką garantuotai pavėluos.
Skaičiuodama sekundes ir stebėdama šviesoforo spalvas pastebėjau, kad žalia šviesa automobiliams, važiuojantiems iš mikrorajono, dega trumpiau nei atvažiuojantiems prie pervažos Viekšnių gatve.
Įdomu, kodėl – pamąsčiau, – juk automobilių srautas M. Daukšos ir Tirkšlių gatvėmis gerokai intensyvesnis. Kas ir kada nusprendė, kiek „žalių“ sekundžių skirti šitiems automobilių srautams? Kas ir kada apskritai skaičiavo bei domėjosi tomis po Mažeikius srūvančiomis mašinų upėmis?
Retorinis klausimas: jei negalima vienu sykiu nukasti kalno, gal galima rasti bent kelias mažesnes išeitis, sumažinančias problemą? Pasižvalgyti tarp grumstelių. Tai irgi šiokia tokia išeitis, šioks toks palengvinimas.
A. M.
