Pasakojimas su detektyvo elementais

Šisbeitauskas

Kas gali pasakyti, kad mes blogai gyvenam? Tiesa, dėl mažų atlyginimų jau daugelį metų šurmuliuoja mokytojai, policijos pareigūnai, nepasitenkinimą pradėjo reikšti daktarai, nesidžiaugia jais ir kultūros darbuotojai, bet jie, kaip kultūringi žmonės, dar tyli – matyt, laukia savo eilės. Dėl varganų pensijų ir brangių vaistų skundžiasi senjorai.
Taigi, atrodytų nieko gero išties nėra. Yra gyvenančiųjų ir kiek kitaip – neprastai jaučiasi neblogus atlyginimus gaunantys valdininkai, apie seimūnus išvis nesinori kalbėti. Nors šie dėl jų net drįsta burbuliuoti – esą gauna per mažai, nes jaučiasi puikiai dirbantys, o už tai jiems netinkamai  atlyginama. Bet tai tegu lieka jų sąžinės reikalu – kad tauta sunkiai suduria galą su galu, todėl baigia išsivažinėti į svečias šalis, jie nemato. O jei ir mato, apsimeta, kad tai ne jų reikalas.
Nežinau, kaip finansiškai laikosi mano senas pažįstamas, bet iš vieno jo poelgio tikrai negalėčiau pasakyti, kad prastai. Jo istorija privertė pasijuokti, nors ir nėra iš linksmųjų – gerai, kad viskas laimingai baigėsi. Taigi, kolega jam – nežinau už ką – perdavė į vokelį sudėtus pinigus. Monetas jis į kišenę iškratė iš karto, o su voke likusiais popieriniais banknotais pasielgė labai keistai – ką reiškia, kai žmogus išsiblaškęs ir iš karto dirba kelis darbus. Žodžiu, voką, kaip nereikalingą daiktą, jis suplėšė ir išmetė į šiukšlinę. Sugrįžęs į namus prisiminė pinigus ir pagalvojo, kad juos reikėtų persidėti į piniginę. IR KĄ JŪS MANOT? Kai pradėjo raustis po kišenes, žmogų išpylė šaltas prakaitas – pinigų kišenėse jis nerado. Kelis kartus jas patikrino, iškratė rankinę – nėra. Ir tik tada sumetė, kad pinigų iš voko jis neišsitraukė, nors buvo įsitikinęs, kad tai padarė. Paskambinęs į darbą kolegės paprašė, kad patikrintų jo šiukšlių dėžę. Procedūra ne iš maloniųjų, bet ko dėl kolegos nepadarysi.
Ištraukusi suplėšytas voko dalis bendradarbė patvirtino, kad jos yra su pinigais. Suplėšytais, aišku. Taigi, teko banknotų gabalėlius nešti į banką. Žmogus apsidžiaugė, kad didelių problemų ten nebuvo – vis dėlto tvarka dar kažkur yra: banko darbuotoja sudėliojo į keturias dalis suplėšytus eurus, sutikrino numerius – viskas gerai. Taip pinigai sugrįžo į pažįstamo kišenę. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Moralas šiai istorijai gali būti tik vienas – su pinigais reikia elgtis atsargiai ir galvoti, ką darai.
Apie detektyvą dėl pinigų – tiek. Regis, baigėsi ir su vaistais susijęs detektyvas – vaistininkai, išgirdę, kad specialaus receptinių medikamentų užpirkimo nebus, vėl dirba ramiai. Užtat virš griežtojo sveikatos ministro Verygos galvos pakibo Damoklo kardas – pradėjo girgždėti jo kėdė. Ar ilgai jis joje sėdės – neaišku. Kėdė, aišku, išliks, bet į ją gali tekti atsisėsti kitam žmogui. Per savo griežtumą žmogus išsikasė duobę.
Potencialiomis detektyvinėmis istorijomis kvepia ir Mažeikiuose – turiu galvoje miestelėnų vis dar keikiamą pėsčiųjų tiltą per geležinkelį. Mano giminaitei per tiltą vaikščioti tenka kasdien po kelis kartus. Ji teigia, kad dabar, kai tiek rytą, tiek vakarop būna tamsu, eiti per tiltą nėra jauku. Viena laimė, kad tokiu laiku į darbą eina daugiau žmonių, bet ankstų rytą ar vėlų vakarą, kai žmonių beveik nėra, toje vietoje pėstieji tikrai jaučiasi nesaugiai. Vieni skundžiasi prastu tilto prieigų ir paties statinio apšvietimu, kiti sako, kad kartais jo išvis nėra, tad ten galima sutikti įvairaus plauko tipų. Maža kas gali atsitikti – liksi be pinigų, daiktų, o gali tekti ir fiziškai nukentėti. Taigi, tiltas yra, atrodo, jis skirtas mažeikiškių patogumui, bet naudotis juo nejauku – kas gali, stengiasi į senamiestį ir iš jo važiuoti kokiu nors transportu.
Taip jau atsitiko, kad keliasdešimt tūkstančių gyventojų turintys Mažeikiai vėl liko be kino teatro. Žmonės pasižiūrėti įdomesnių filmų važiuoja į Šiaulius ar Klaipėdą.
Dėl to kino teatro taip pat vyksta kažkokie detektyvai. Kur čia šuo pakastas, žino tikriausiai tik patys valdininkai – norinčių ir galinčių padaryti, kad kino salė Mažeikiuose būtų, yra, bet į ratus kaišiojami tokie pagaliai, kad jų perlaužti neįmanoma. Kol verda ambicijos ir ieškoma kažkokių kliūčių, mažeikiškiai turi laidyti pinigus, važiuodami filmų žiūrėti kitur – esą Mažeikiams jų nereikia. Lieka tik laukti ir žiūrėti, kuo visas tas kriminalas baigsis – negi valdininkai sugebės į savo pusę patraukti ir STT?
O kažkada Mažeikiai turėjo net du kino teatrus! Paskui abu virto prekybos įmonėmis – aišku, Mažeikiams prekybos centrai labiau reikalingi nei kino teatras. Kada nors turėsime ir sporto areną.  Kažin kodėl nebuvo galima joje suprojektuoti ir kino teatro? Taip vienu šūviu būtų nušauti du zuikiai.
Vakar savo šventę – Lietuvos kariuomenės dieną – minėjo kariai: Mažeikiuose turime visą būrį savanorių, nemažai šaulių ir šauliukų, tad, nors ir pavėluotai, reikia juos sveikinti. Beje, švęsti ketvirtadienį turėjo ir Klemensai – žvejų globėjai, o rytoj – šv. Kotryna ir Senbernių diena: niekaip nesuprantu, kaip pastarieji nesusirado kokios Kotrynos? Tikėsime, kad viskas dar prieš akis – jei nebus Kotrynos, gali būti kokia nors kita – koks skirtumas, svarbu, kad būtų meilė, nes, kaip teigė Viljamas Šekspyras, ji nuteikia kaip saulės spindulys po lietaus. O tų spindulių mums labai trūksta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto