Rankdarbius pamėgusios moterys raštais atveria savo pasaulį. „Pažiūrėk į raštą, į spalvas, ir pažinsi žmogų,“ – įsitikinusios „Santarvės“ kalbintos audėja, mezgėja ir siuvinėtoja.
Moterys patikino, kad rašto kombinavimas yra „juodasis“ darbas, daug maloniau jį realizuoti.
SUNKIAUSIA – SUKURTI RAŠTĄ
Kaip gimsta raštai? „Visa tai – kūryba. Pamatai motyvą, skaičiuoji, dėlioji, braukai, trini,“ – visų trijų kalbintų moterų atsakymai buvo panašūs.
Laižuviškė Janina Baranauskienė austi išmoko iš savo vyro. Šiandien servetėles, rankšluosčius, juostas audžianti moteris savo lobyną vis atnaujina naujais raštais.
„Surandi kokį nors motyvą, tai ir galvoji vakare, ką reikia daryti. Bet, žinokite, maloniau sėdėti prie staklių, kai jau viskas gatava, kai tereikia minti. Pasidaryti raštą – pats sunkiausias darbas,“ – apie rašto gimimą pasakojo moteris.
Laižuviškei tenka užpildyti arti šimto langelių pločio raštą – tokio pločio audeklą galima nuausti jos staklėmis.
J. Baranauskienė pasakojo, kad kartą Šiauliuose pamatė užuolaidą su įdomiu ornamentu. Paprašius pardavėja leido prisėsti ir detalę persibraižyti ant languoto lapo.
Tokios paslaugos vienos pardavėjos teko prašyti ir kumštinių pirštinių mezgėjai Reginai Grigorčiukienei. Moteris prisėdo persipiešti jai patikusio klevo lapo.
„Ir persibraižius raštą, reikia labai daug skaičiuoti, dėlioti, kombinuoti. Tai išeina per platus raštelis, tai per ilgas. Kartais būna, kad tenka išardyti – per anksti raštas baigiasi arba per vėlai,“ – pasakojo mažeikiškė.
DAUG DARBO IR KANTRYBĖS
Moterys „Santarvei“ sakė, jog jų darbuose galima rasti ir iš senolių paveldėtų, ir iš naujų žurnalų nusižiūrėtų raštų.
Tautodailininkė Adelė Klimavičienė dažnai renkasi liaudiškus motyvus, ypač kai dirba su linu. Pastaruoju metu, ruošdamasi parodai, ji renkasi senąją peltakiavimo techniką, „adatinę“.
Mažeikiškė patikino, kad pasirinkti raštai atskleidžia patį žmogų.
„Mano rašteliai yra smulkūs. Pavyzdžiui, prie vieno nedidelio kvadrato reikia prasėdėti penkias valandas. O tokių kvadratų staltiesėje – per dešimt. Ir aš iš tiesų gyvenime esu krapštukė, smulkmeniška. Visi pastebi, kad nemėgstu greitų darbų. Pasiimu tai, kas man patinka, kas yra sudėtinga, kur reikia daug kantrybės,“ – rodydama peltakiuojamą staltiesę pasakojo pedagogė.
Visos pašnekovės prisipažįsta, kad kartais pasitaiko nesėkmių: ne ten siūlas nukirptas, ne ten akis išmegzta ar siūlas sukeistas. Tačiau į šiuos darbus jau būna įdėta tiek daug kantrybės ir darbo, kad mažeikiškės jų nenumeta į šalį.
Rankdarbiais užsiimančios moterys patikina: kai žmogaus paprašai rasti broką, jis paprastai neįžiūri. Tik parodžius pamato netikslumą.
UŽSIRAŠO KOMENTARUS
Vartydama raštų knygą audėja J. Baranauskienė nusišypso: nemažai raštų turi savo kodinius pavadinimus.
„Išsipiešiau vieną raštą, atvažiavo duktė ir sako: mama, kokį čia raštą išaudei, čia kaip karvės ragai?! Dabar to rašto kitaip nevadinu, kaip „su ragais“, ir jis man yra pats gražiausias,“ – pasakojo moteris.
Pervertus raštų lobyną, suskaičiavome, kad daugiausia raštų – su įvairiomis tulpėmis. Kone prie kiekvienos schemos galima rasti prierašą: labai gražu, negražu, netinka.
Taip pat savo darbus pakomentuoja ir pirštinių mezgėja R. Grigorčiukienė. Be to, dar parašo datą, kada pirštinių porą užbaigė. Sąsiuvinyje moteris išpiešia abiejų pirštinių schemas: juk, pavyzdžiui, skirtingų rankų paukšteliai turi žiūrėti į skirtingas puses.
Vartydama savo albumą, moteris pridūrė, kad schemų su prierašu „negražiai“ neišplėšia, gal kada nors prireiks iš jos kokio motyvo.
MIELIAU DOVANOTI
Kiekviena R. Grigorčiukienės pirštinių pora – vis kitokia. Įprastai dvi spalvas derinanti moteris pasakojo, jog sulaukia draugių, kaimynių raginimų „varyti visas per vieną, kaip fabrike“.
„O aš nenoriu. Man bloga darosi nuo tokio pat rašto. Įdomu kažką keisti, ieškoti naujų kombinacijų. Kol mezgu vieną porą, mintyse jau kitą planuoju,“ – palinkusi prie pirštinių kalbėjo mažeikiškė.
„Santarvės“ kalbintos mažeikiškės patikina: raštų lobynus kaupia tam, kad paliktų ateinančioms kartoms.
„Paprasčiausiai esu toks žmogus: ką visi daro, man jau nebeįdomu. Tokie sudėtingi peltakiavimai baigia išnykti, nes reikia daug kantrybės. Gaila, kad dukros neturiu, bet gal marčią gausiu, kuri domėsis rankdarbiais,“ – vylėsi du sūnus auginanti A. Klimavičienė.
Pašnekovės prasitarė, jog jų darbais apdovanoti visi artimieji. Ir tuoj pat pridūrė: dovanoti yra daug lengviau nei parduoti.
Nors namai jau pilni rankų darbo gaminių, tačiau moterys patikino neįsivaizduojančios dienos be mėgstamo užsiėmimo.
„Vyras pyksta, kad per pigiai parduodu darbus. Sako: kad tu nori, tu ausk ir veltui atiduok. O man ir patinka, tai aš ir audžiu. Svarbu, kad siūlai atsipirktų,“ – kalbėjo audėja J. Baranauskienė, rodydama namuose trumpam užsilikusius austus rankšluosčius.
TENKA SAUGOTI AKIS
Prie smulkių raštų palinkusios moterys apgailestauja, kad trumpėja vakarai ir kad dėl rankdarbių pavargsta akys.
Mažeikiškė R. Grigorčiukienė prasitaria, kad nuo mezginio pakyla tik tada, kai akys visai išsausėja.
„Nėra kada. Bet jei pradedu, aš negaliu padėti, noriu pažiūrėti, kaip išeis. Aš neturiu laiko nė pavalgyti. Dėl sveikatos negalėjau daug metų megzti, o kai pabandžiau, tai nebegaliu sustoti,“ – kukliai kalbėjo moteris, artėjant žiemai jau primezgusi pilną dėžę vilnonių pirštinių.
Siuvinėjimo liga užsikrėtusi A. Klimavičienė pasakojo, kad „rankdarbiaudama“ vis žvilgčioja į laikrodį: kad tik tas laikas sustotų…
„Atsisėdi, žiūrėk, jau ir nebėra valandos, o nieko daug į priekį nepajudėjai. Užlipau „ant adatos“, bet ant geros adatos. Nesigailiu. Tik noriu, kad akys manęs nepavestų“, – šypsojosi tautodailininkė.
Moteris prisipažino, kad vienu metu akys buvo nusilpusios. Nuo tada mažeikiškė daro pratimus akims, geria vitaminus.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: J. Baranauskienė pastebėjo, kad ant lapo gražiai atrodantis ornamentas ne visada tinka audiniui.
Nuvažiavusi pas mamą A. Klimavičienė pirmiausia sulaukia klausimo: ką dabar siuvinėji?
R. Grigorčiukienė viliasi, kad jos sudaryti raštai ateityje sudomins anūkėlę Rusnę.
