Paskutinis prieškario laikų Lietuvos diplomatas – iš mūsų krašto kilęs Anicetas Simutis

Aniceto Simučio šeimos portretas, 1945–1946 metai, Niujorkas. Nuotr. iš knygos „Mūsų nepalaužė“

Natūralu, kad, skaitant įvairių autorių monografijas, biografijas, atsiminimų ir kitokio žanro knygas, už akių labiausia užkliūva tie skyriai ar pastraipos, kuriuose minimos tavo gimtojo krašto vietos, iš čia kilę, čia gyvenę ir kūrę žmonės.
Į rankas paimta pernai Lietuvoje išleista Laimos Vincės knyga „Mūsų nepalaužė“, kurioje aprašomi partizanų, ryšininkų, tremtinių, holokausto aukų ir jų šeimų likimai, nuvedė į pažintį su Anicetu Simučiu – paskutiniu prieškario Lietuvos diplomatu Niujorke.

Išleido knygą apie rezistenciją

L. Vincė yra rašytoja, dramaturgė, poetė, vertėja, dėstytoja. Knyga „Mūsų nepalaužė“ anglų kalba ir kitu pavadinimu pirmiausia buvo išleista Amerikoje 2011 m., o Lietuvoje – po aštuonerių metų.
Knygoje atskleidžiama tragiška vienos kartos istorija. Knyga yra apie žmones, jų likimus, jų meilę tėvynei ir savo artimui.
Autorė kalbino partizanus, politinius kalinius, tremtinius, bet daugiausia stengėsi perteikti moterų patirtį, nes tada, kai 2007–2011 m. rinko knygai istorijas, atrodė, kad dažniausiai buvo rašoma apie miško brolius, o ne apie tūkstančius merginų ir moterų, dalyvavusių rezistenciniame judėjime.
Gavusi „Fulbright“ stipendiją, L. Vincė su trimis savo vaikais 2007 m. atvažiavo į Lietuvą. „Pradėjau važinėti po Lietuvą ir Latviją, užrašinėjau partizanų, tremtinių ir Holokausto aukų istorijas. Tuo metu mažai kam toks darbas rūpėjo. Buvau vadinama romantike, idealiste Amerikos lietuve, man buvo patariama verčiau sėdėti namie su vaikais. Lietuva dar tik kūrėsi. Žmonėms rūpėjo kurti ateitį, o ne rakinėti praeities žaizdas.
Žmonės, kuriuos lankiau, dažniausiai gyveno skurdžiai, palikti vieni su savo skausmu, nedrįsdami atskleisti savo išgyvenimų net artimiesiems. Jie džiaugėsi, kad buvo išklausyti, nors supratau, kaip jiems sunku grįžti į tuos laikus“, – knygos atsiradimo aplinkybes pasakoja autorė.

Gimė ir augo Žemaitijoje

Skaitant knygoje „Mūsų nepalaužė“ aprašytas partizanų, jų ryšininkų istorijas, verčiant lapą po lapo, prieiname skyrių „Šatrijos Ragana“.
Šiame skyriuje susipina dviejų žmonių – Židikuose gyvenusios rašytojos, pedagogės, labdarės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos ir L. Vincės senelio A. Simučio gyvenimo istorijos.

Janina Čiurlytė ir Anicetas Simutis vestuvių dieną – 1936 metų sausio 11-ąją. Netrukus po vestuvių jie išvyko į Niujorką manydami, kad, 1939 metais pasibaigus Aniceto diplomatinei misijai, grįš į Lietuvą. Tačiau į Lietuvą jie sugrįžo tik po daugiau nei 50 metų – šaliai atgavus nepriklausomybę. Nuotr. iš knygos „Mūsų nepalaužė“

Straipsnyje su skaitytojais pasidalysime šioje ir dar kitoje – Rimanto Morkvėno ir L. Vincės sudarytoje ir 2007 m. išleistoje knygoje „Anicetas Simutis 60 metų diplomatinėje tarnyboje“ – publikuotais faktais.
Būsimasis diplomatas A. Simutis gimė 1909 m. vasario 11 d. Tirkšliuose. Jo motina Leokadija buvo kilusi iš Ukrinų. Prieš ištekėdama ji jau buvo spėjusi penkerius metus pagyventi Amerikoje. Aniceto tėvo Jono gimtinė – Alsėdžiai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šiaurės Žemaitijos miestelyje Klykoliuose tėvas buvo valstybinio monopolio parduotuvės vedėjas.
Vos prasidėjus karui, tėvas buvo mobilizuotas į caro kariuomenę. Ramus šeimos gyvenimas staiga baigėsi. Motina liko viena su vaikais. Viena išeitis – šeimai be maitintojo keltis į motinos tėviškės ūkį, kur tvarkėsi Leokadijos brolio šeima. Tačiau ir brolis buvo greitai mobilizuotas, jis paliko žmoną su dviem mažais vaikais.
Ūkis turėjo 20 ha, bet trūko darbo jėgos. Kaimyninių ūkių padėtis irgi buvo panaši. Sunkesniems darbams moterys samdė paauglius pusbernius.

Pažintis su Šatrijos Ragana

A. Simutis savo pradžios mokslus karo metais pradėjo senovišku būdu – slapto daraktoriaus mokyklėlėje.
1919 m. Ukrinuose pradėjo veikti normali pradžios mokykla ir į ją mokinys atėjo jau mokėdamas skaityti ir rašyti. Tuoj buvo paskirtas į aukštesnę klasę. Keturių skyrių pradžios mokyklą baigė Židikuose, išlaikė egzaminus ir gavo baigimo pažymėjimą.
Tie, kurie domisi rašytojos, pedagogės ir labdarės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos biografija, žino, kad ji kiek galėdama stengėsi padėti išeiti mokslus vargingai gyvenančių šeimų gabiems vaikams. Tarp rašytojos globotų vaikų – ir A. Simutis.
A. Simučio anūkė L. Vincė rašo: „Norėjau savo vaikams parodyti vietą, iš kur kilo jų prosenelis, be to, aplankyti kapą moters, kuri padarė jam didžiulę įtaką, – toji moteris buvo Marija Pečkauskaitė. Meiliai vadinama Šatrijos Ragana, Pečkauskaitė buvo vietinė kilminga moteris bei rašytoja, mokiusi vaikus skaityti ir rašyti tais laikais, kai caro įsakymu buvo uždraustos lietuviškos mokyklos ir spauda.
Ši jauna rašytoja paskatino senelį stengtis siekti daugiau, skolindavo jam knygas iš asmeninės bibliotekos. Padedamas Šatrijos Raganos, mano senelis pasiruošė ir išlaikė egzaminus į Kauno gimnaziją. Baigęs studijas Kauno universitete, jis įsidarbino užsienio reikalų ministerijoje. Ministerija jį 1936 metais paskyrė į diplomatinę tarnybą Niujorke, ten jis išvyko kartu su mano močiute.“

Vien gerai mokytis neužteko

Tačiau neužbėkime įvykiams už akių. Židikuose baigęs pradžios mokyklą, A. Simutis norėjo siekti aukštesnio mokslo. Privačiai pasimokęs, 1924 m. jis išlaikė egzaminus į Telšių gimnazijos trečią klasę. Tačiau vien gerų pažymių tam, kad galėtum mokytis gimnazijoje, neužteko. Reikėjo susimokėti ir 100 litų mokestį už mokslą – tuo metu tai buvo dideli pinigai, šeima jų neturėjo. Mokslus tęsti norėjusiam vaikinukui pagelbėjo gimnazijos inspektorius, įdavęs reikalingą sumą tiesiog iš savo kišenės.
Mokslų Telšiuose pradžioje A. Simutis dalyvavo įvairių organizacijų veikloje. Tačiau greitai suprato, kad visur dalyvauti neužtenka laiko. Liko aktyvus moksleivių šaulių būrio ir skautų narys.

Apie tarnybą Europoje nesvajojo

1929 m. vasarą Simučių šeima persikėlė į Kauną. Anicetas perėjo į „Aušros“ gimnaziją ir ją po metų baigė. 1931–1935 metais jis jau studijavo Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultete, ekonomikos skyriuje.
Išlaikęs neformalų anglų kalbos egzaminą, nuo pirmųjų studijų metų pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijos (URM) administracijoje, Ūkio skyriuje. Dar studijuodamas 22 metų A. Simutis tapo šio skyriaus viršininku. Baigęs universitetą ir tolesnę savo ateitį jis susiejo su šia ministerija.
Jaunesnieji ministerijos valdininkai tikėjosi, kad anksčiau ar vėliau gaus paskyrimą dirbti užsienyje. Naujų darbuotojų parinkimas į Lietuvos atstovybes užsienyje priklausė nuo URM departamentų direktorių. Tarp ministerijos darbuotojų labai populiarūs ir pageidaujami postai buvo Vakarų Europos sostinėse, mažiau pageidaujamos darbo vietos – Pietų ir Šiaurės Amerikoje.
Tarptautiniuose santykiuose tada vyravo prancūzų kalba, o A. Simutis jos nesimokė, todėl tikėtis paskyrimo Europoje nelabai galėjo.
1935 m. A. Simutis gavo pasiūlymą dirbti Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke. Jo diplomatinės karjeros Jungtinėse Amerikos Valstijose pradžia – 1936 m. sausio 1-oji.

Paskutinis prieškario laikų diplomatas

Diplomato kelias buvo ilgas, kupinas įvairių įvykių, pažinčių ir bendravimo su daugybe žmonių. A. Simutis buvo ir aktyvus Amerikos lietuvių išeivijos bendruomenės narys, ir daugelio straipsnių JAV spaudoje autorius, ir gimtosios Lietuvos garsintojas pasaulyje.

Lietuvos Respublikos nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose ambasadorius Anicetas Simutis kalba Generalinėje Asamblėjoje Niujorke 1991 metų spalį. Nuotr. iš knygos „Mūsų nepalaužė“

Tačiau vienu reikšmingiausių įvykių, susijusių su iš mūsų krašto kilusiu diplomatu, įvardijama tai, kad, 1940 m. sovietams uždarius Lietuvos diplomatines atstovybes, A. Simutis nepakluso reikalavimams ir Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke tęsė veiklą. 1951 m. sausį jis buvo paskirtas vicekonsulu. 1967 m. JAV valstybės departamentas pripažino A. Simutį Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke. Šias pareigas jis ėjo iki pat nepriklausomybės atkūrimo. 1991 m. A. Simutis buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos atstovu Jungtinėse Tautose. Šias pareigas ėjo iki 1994 m.
„Penkiasdešimt metų mano senelis atstovavo šaliai, kuri nebeegzistavo. Šešiasdešimt savo gyvenimo metų jis atidavė diplomatinei tarnybai. Konsulas Niujorke ir toliau veikė net Lietuvai išnykus iš pasaulio žemėlapių. Ištisomis dienomis jis išsaugota ketvirtojo dešimtmečio rašomąja mašinėle barškindavo laiškus valstijos departamentui, senoviniu juodu diskiniu telefonu, dunksančiu ant jo ikikarinio darbo stalo, darė oficialius skambučius Lietuvos konsulato vardu, išduodavo pasus disidentams, kuriems pavykdavo prisibrauti pro geležinę uždangą ir pakliūti į Vakarus, ir ne tik“, – taip apie A. Simutį rašo jo anūkė L. Vincė.
Loreta BUTKUTĖ

Straipsnis parengtas remiantis šiomis knygomis:
Rimantas Morkvėnas, Laima Vincė „Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje.“ Vilnius, 2007.
Laima Vincė „Mūsų nepalaužė“. Vilnius, 2019.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto