Paulinai Narkutei-Druskinienei, gimusiai ir iki tremties gyvenusiai Balėnų kaime, jau per 90 metų, tačiau anuos laikus ji prisimena gerai.
1948 metų pavasarį Narkų šeimą: abu tėvus ir tris vaikus – į Sibirą ištrėmė kaip buožes, mat jie buvo pasistatę didelius namus, samdė darbininkus, turėjo žemės, gerus arklius, karvių.
Tuomet Paulinai buvo devyniolika.
Iš namų
Pasitaikė labai geras rusų kareivėlis, jis vis ragino: „Berite vsio, daleko pajedite, prigaditsia“ (Imkite viską, toli važiuosite, pravers). Patys krovėsi į maišus ir kareivėliui davė.
„Ir prisiminimui ką nors pasiimkite“, – siūlė rusų kareivis. Pasiėmė kryželį, rožinį, maldaknygių. Iki Tirkšlių leido važiuoti savo ratais.
Akyse tebestovi graudus tėvo atsisveikinimas su numylėtais arkliais: glosto, apsikabina, verkia: kas juos pašers, kas pagirdys, kas pašukuos…
Važiavo ilgai. Vagonas pilnas žmonių.
Kartkartėmis sustodavo, kad įleistų oro į vidų ir išeidavome „pod vagon!“, reiškia – savo reikalo atlikti. O važiuodami reikalus atlikinėjo į skylę vagono grindyse, viešai.
Irkutsko sritis, Taišeto rajonas, Solianajos kaimas
Narkus nuvežė į miško kirtėjų žiemos stovyklą: keli barakai, iš kurių vienas statytas po karo, arklidė ir kalvė. Viename iš senųjų barakų įrengta valgykla.
Gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Kiekviena šeima gavo po vadinamą kambarį. Pirmaisiais metais darbai miške buvo rankiniai. Po to atsirado elektriniai pjūklai, elektros stotelės.
Vyrai pjovė mišką, o moterys dirbo visus sunkius rankų darbus: rideno rąstus į rietuves, genėjo šakas, valė kirtavietes ir degino atliekas.
Pavasarį, kai pasibaigdavo ledonešis, didžiausias darbas buvo plukdyti rąstus Biriusos upe. Rąstų lydėjimas – stumdymas nuo krantų, tempimas iš įvairių užutėkių, dažnai visą dieną būnant vandenyje – buvo merginų darbas.
Jaunystė ir Sibire yra jaunystė. 1951 metų rudenį Paulina sukūrė šeimą. Su vyru Vaciu Druskiniu, taip pat kraštiečiu – iš Senmiestės kaimo prie Židikų, susilaukė trijų vaikų: Alvydas gimė 1952 m., Janina – 1953 m., Vytautas – 1955 m.
Solianaja turėjo savą lietuvį kunigą Izidorių Butkų. Jis, nors ir dalyvavo miško paruošos darbuose, bet turėjo teisę teikti visas religines apeigas.
Druskinių šeima prasigyveno: turėjo savo karvę, augino porą paršelių, laikė ir vištų. Nors žiemos ten labai šaltos, bet žemė derlinga. Įsitaisė savo daržą. Nors visko visada trūko, sunkus darbas alino sveikatą, bet badas nebegrėsė.
Tremties vargų neatlaikiusi mirė vyro motina, jai buvo tik 51 metai. Kaimas turėjo bendras – visų tautų mirusiems skirtas kapines, į kurias karstą reikėjo perkelti keltu, nes kapinės – kitoje Biriusos pusėje.
Kapinėse lietuviai statė kryžius, kapavietę tvėrė aukšta tvora, kad ilgam, kad ir po jų dar stovėtų ir atmintį laikytų.
Kelionė namo
Mirus Stalinui, dar septynerius metus neleido grįžti. O kai gavo leidimą, tai Lietuvon keliavo dvi savaites. Jau buvo užaugę vaikai, net mažajai Janelei jau buvo septyneri.
Iš pradžių juos mašina nuvežė į Taišeto geležinkelio stotį. Stotis didelė, kai nusipirko bilietus, tėvas sugalvojo nupirkti visiems ledų. Nusivedė ir mažąją Janelę. Kol jų rado, kol eilėje stovėjo, pavėlavo – atbėga, o traukinys jau ima judėti ir didinti greitį…
Tėvas dukrą į glėbį – ir bėga šaukdamas kiek tik gali. Mašinistas pastebėjo, sustabdė traukinį, tada abu laimingai įšoko į vagoną.
O Maskvos geležinkelio stotis tiesiog pribloškė savo didumu ir gražumu. Ne tik mažajai, bet ir visiems buvo įdomu pasižvalgyti. Tik, aišku, rūpėjo tolesnė kelionė. Ir mantos daug, ir vaikų.
Iš pradžių Papilė
Sugrįžę į gimtinę Balėnuose gyventi leidimo negavo. Nuvažiavo į Papilę – pas anksčiau grįžusius ir kambarius miestelyje nuomojančius Paulinos tėvus.
Priėmė, nors miegoti vietos buvo tik ant grindų. Svarbu buvo stogas virš galvos, apie patogumus tada niekas negalvojo.
O Lietuvoje dar buvo vasara. Sode jau noko vasariniai obuoliai. Ir niekada gyvenime tokių skanių obuolių jau neteko valgyti kaip tą vasarą! Mažajai Janelei, o ir visiems tai buvo skanėstų skanėstas!
Artėjant rudeniui, du vaikus reikėjo leisti į mokyklą. Tėvas su mažuoju liko Papilėje, o mama išvažiavo į Mažeikius. Registruotis Mažeikių rajone leidimo neturi. Parašius prašymą tiesiogiai Justui Paleckiui, po kurio laiko atėjo leidimas.
Namas Mažeikiuose
Kadangi Sibire buvo užsidirbę pinigų, Druskiniai su švogeriu per pusę nusipirko namą Mažeikiuose, Kapsuko gatvėje. Žinoma, be jokių patogumų. Vacys įsidarbino statybose. Dirbo paprastu darbininku, vėliau tapo brigadininku. Po kurio laiko paskyrė trijų kambarių butą daugiabučiame name. Gyvenimo sąlygos pagerėjo.
Paulina dirbo Mažeikių valgykloje-restorane. Ruošė šaltus užkandžius. Vaikai lankė mokyklą. Stojo į spaliukus, pionierius, komjaunimą, tik vyresnysis sūnus Alvydas niekur nestojo. Jis labai gerai mokėsi, bet visada buvo priešgyna. Jokioje rezistencinėje veikloje nedalyvavo, tiesiog pats sau buvo nepritariantis sovietų valdžiai. Tai nesutrukdė jam įstoti į Kauno medicinos institutą, tapti chirurgu, sėkmingai dirbti Varėnoje.
„Aš nejaučiau savyje jokios pagiežos, tik visada bijojau, kad kas nepaklaustų, kur aš esu gimusi. Niekas ir nepaklausė, tik, likimo ironija, ištekėjau už lietuvio vyro, bet su rusiška pavarde! Ilgai pavardės nekeičiau…“ – vis pamąstydama pasakojo Paulinos duktė Janina.
Visa Druskinių šeima nebijojo darbo. Kai tėvui buvo per šešiasdešimt, sugalvojo pasistatyti namą Šerkšnėnuose. Ir pasistatė, gerų vaikų ir giminių padedamas, įsirengė. Ir pagyveno dar laimingai…
Šiuo metu į tėvų namus Šerkšnėnuose grįžo duktė Janina su vyru Albertu. Judviejų darbščios rankos vėl viską tvarko, sodina, stato.
Atėjus Nepriklausomybei
Atėjus Nepriklausomybės laikui, Druskinių vaikai su dideliu džiaugsmu sutiko permainas. Tik tėvų džiaugsmas buvo santūrus ir pamatuotas. Per amžių buvo pripratę tylėti, nesikišti, kur nebūtina, niekur nedalyvauti, niekuo per daug nepasitikėti.
Baimė, kad bet kada gali būti vėl išvežti, niekur nedingo. Kai klausėsi Sąjūdžio mitingų, vis atrodė, kad čia naujas rusų sąmokslas, kad bus žiaurus susidorojimas su žmonėmis.
Kai suvažiavę vaikai imdavo per kraštus lieti emocijas, tėvas visada kietai uždarydavo duris į balkoną, sakydamas: „Aš jau buvau ekskursijoj!“
Abu visada bijojo. Ir dabar, kai jau šitiek metų nepriklausomoje Lietuvoje gyvena, baimė neišnyko. „Širdies kertelėje aš tą baimę į grabą nusinešiu“, – prisipažino tremtinė Paulina.
Jie amžių nugyveno šalia tų žmonių, kurie į tremtį lydėjo, saugojo, kad nepabėgtų… Ir dabar visko būtų, jei tokie kaip Stalinas ateitų. Visko.
Žmogaus prigimtyje daug visokio blogumo. Kai keičiasi santvarkos, kai prasideda suirutės, žmonės visai kitokie pasidaro.
Tokia tremtinės Paulinos ilgo gyvenimo išmintis.
Jūratė MEDEIKYTĖ
