Pečkauskaitės mergaitės vardas išlieka visam gyvenimui

Pernykštė ir šiemetinė Pečkauskaitės mergaitės – Goda Vaitkutė (kairėje) ir Deimantė Stankutė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Marijos Pečkauskaitės vardą turinti Židikų mokykla, dabar – gimnazija, jau keturiasdešimt metų domisi rašytojos gyvenimu, propaguoja ir puoselėja jos kūrybą, neužmiršta čia gyvenusios lietuvių literatūros klasikės ir pedagogės darbų ir idėjų.
Be kitų rašytojai skirtų renginių, gimnazijoje jau devyniolika metų renkama Marijos Pečkauskaitės idealų siekianti mergaitė. Šiemet ja tapo dešimtos klasės mokinė Deimantė Stankutė, šį titulą perėmusi iš savo bendraklasės Godos Vaitkutės.

Keisti požiūrį

Rinkti Marijos Pečkauskaitės idealų siekiančią, arba tiesiog Pečkauskaitės mergaitę – gimnazijos direktorės Rimos Širvinskienės sumanymas. Jos pastebėjimu, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, lietuviai iš Europos priėmė tai, kas buvo patogiausia ir lengviausia. Tada buvo pakeistas požiūris ir  į moterį: išmatavimai 90–60–90, o viso kito neliko…
„Moterims liko tik laukti princo ant balto žirgo – „imkit mane ir skaitykit…“. Atsiversi kokį žurnalą ar kitokį leidinį – visur apie moterį buvo formuojama kažkokia neigiama, pigi nuomonė“, – prisiminė gimnazijos vadovė.
Tapusi Židikų mokyklos direktore, R. Širvinskienė norėjo kuo arčiau susipažinti su M. Pečkauskaite-Šatrijos Ragana: gilinosi į jos kūrybą, pasaulio matymą, rašytojos įvardytas mergaičių auklėjimo subtilybes, jos kalbas ir darbus. M. Pečkauskaitė pati išmoko bitininkystės amato, remdavo vargstančiuosius, mokė vaikus, mokė žmones laisvalaikį praleisti kitaip, o ne vartojant alkoholį…

Gimnazija – kultūros židinys

Taip R. Širvinskienei ir kilo idėja: kodėl pedagogai negalėtų puoselėti mergaičių vidinės kultūros – pirmiausia tegu būna graži jų siela, tik paskui akcentuoti kūną. Pasak direktorės, šito reikia mokytis bei mokyti pamažu ir gražiai.
„Tas puolimas į seksualinį nukrypimą: pamačiau berniuką – ant kaklo ir į lovą, ankstyvas lytinis gyvenimas, nėštumai ir taip toliau… Man tai kėlė siaubą. Šeimose to niekas nematė, o mes, mokytojai, matėme. Tad ir pabandėme žengti kitu keliu, kalbėti su mokiniais, vaikinais ir merginomis… Jiems tai patiko ir jau devyniolika metų tų principų laikomės“, – tikino pašnekovė.
R. Širvinskienės žodžiais, Židikai – maža gyvenvietė: kino salės ar teatro čia nėra, židikiškiai nelepinami ir koncertais, tad kultūrinio gyvenimo mokiniai pajunta tik tiek, kiek jo yra gimnazijoje.
„Esu dėkinga visai gimnazijos bendruomenei, kad mes esame aktyvūs ir dirbantys, išvažiuojame į užsienį arba pas mus kažkas atvažiuoja. Vyksta teatro, sakralinės muzikos festivaliai, kūrybinės stovyklos, kurių vaikai laukia. Turime saviveiklos kolektyvų, bendraujame su kaimynais latviais. Viskas yra daroma tam, kad kultūringai leistume laiką“, – kalbėjo pedagogė.

Vaikinai – džentelmenai

Neseniai Židikų M. Pečkauskaitės gimnazijoje lankėsi Telšių kunigų seminarijos rektorius Ramūnas Norkus. Su moksleiviais jis diskutavo apie meilę, draugystę ir pagarbą, vyro pagarbą pačiam sau, moteriai ir aplinkai. Pasak R. Širvinskienės, tai, ką vaikai išgirdo, jiems patiko.
„Visais žingsniais einame į tai, kad mergaitė savo vidiniu, šviesiu grožiu trauktų aplinkinius – būdamas šalia tokios merginos ir vaikinas turi būti džentelmenas“, – įsitikinusi direktorė.
Ji pasakojo, kad Pečkauskaitės mergaitės rinkimai – tik mokinių reikalas: nei pedagogai, nei mokyklos administracija į šį procesą nesikiša.
„Ir viskas kasmet vyksta sklandžiai. Vaikai mėgsta šiuos rinkimus ir balsuoja nuoširdžiai. Puikių, visapusiškai gražių mergaičių yra daug, bet išrinktos mergaitės yra verčiausios to vardo, tad kitos stengiasi lygiuotis į jas“, – pastebėjo R. Širvinskienė.
Kad neliktų nuskriausti berniukai ir vaikinai, gimnazijoje pradėti rinkti Šviesos vaikai – jais gali tapti ir pradinių klasių moksleiviai, ir vyresnieji mokiniai, gimnazistai.

Laikomasi tradicijų

M. Pečkauskaitės idealų siekiančios mergaitės tradiciškai apjuosiamos juosta, joms įteikiamas apie tai liudijantis diplomas, gimnazijos direktorės įsteigtas piniginis prizas bei rašytojos mėgtų baltų rožių puokštė.
M. Pečkauskaitės mergaitės vardo nusipelniusi jo laimėtoja gimnazijoje paskelbiama kovo mėnesį, rašytojos gimtadienio proga.
Praėjusiais metais šis titulas suteiktas Godai Vaitkutei. Šiemet dešimtoje klasėje besimokanti Goda sakė, kad visus kadencijos metus jai reikėjo elgtis kitaip, kadangi tapo ne paprasta mokine – į ją visi žiūrėjo lyg pro padidinamąjį stiklą – jei suklysi, tai visi iš karto pamatys.
„Kai esi išrinktas idealu, dar labiau reikia stengtis mokytis, visur dalyvauti, svarbūs visi pasiekimai – o tai jau buvo didesnis krūvis ir atsakomybė. Iki tol, kol mane išrinko, taip pat mokiausi gerai – tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko mane pastebėjo ir įvertino. Bet atsakomybės tokios didelės anksčiau nejaučiau – tiesiog mokiausi ir tiek“, – kalbėjo dešimtokė.

Atstovavo gimnazijai

Būdama Pečkauskaitės mergaitė Goda iš gimnazijos direktorės ir pavaduotojos gavo kiek daugiau darbų. Jei išvažiuodavo į renginius, šventes, jai tekdavo ir kalbėti – atstovauti savo gimnazijai.
„Ir tų renginių tada pagausėjo: buvau išrinkta į Lietuvos mokinių parlamentą. Mane išrinko mokykloje, paskui buvo rinkimai rajone ir teko atstovauti rajonui šalies mokinių parlamente.
Pasibaigus kadencijai, niekas labai nepasikeitė – ir toliau viską darau kaip iki tol, nes tai man patinka: stengiuosi visur dalyvauti, o jei atsisakiau kai kurių veiklų, tik dėl to, kad liktų daugiau laiko mokytis – šiemet mūsų, dešimtokų, laukia žinių patikrinimas“, – sakė G. Vaitkutė.

Dalyvavo konferencijoje

Šių metų kovo 10-ąją Pečkauskaitės mergaite tapusi Deimantė Stankutė nesitikėjo, kad ją išrinks. Ji sakė gimnazijoje mačiusi daug merginų, nusipelniusių šio vardo.
„Mano gyvenime lyg ir niekas nepasikeitė: toliau darau tai, ką dariau anksčiau. Jei mokytojai anksčiau prašydavo pagalbos, tebeprašo ir dabar. Gal tik atsakingiau pažvelgiau į mokslus, nes Pečkauskaitės vardas mane įpareigoja būti pavyzdžiu.
Manau, kad šis titulas yra labai svarbus. Gauta premija ištirps, o tai, kad tu buvai Pečkauskaitės mergaite, išliks visam gyvenimui“, – svarstė Deimantė.
Balandį jai jau teko atstovauti gimnazijai Klaipėdoje vykusioje konferencijoje apie toleranciją. Ten židikiškė pasakojo apie jų gimnazijos tradiciją rinkti mergaitę, siekiančią Pečkauskaitės idealo, nes tai ugdo vertybes, nuo kurių ir prasideda tolerancija. Jei mokiniai neturės savo pagrindinės vertybės – pagarbos vieni kitiems, tai jie negalės būti tolerantiški“, – įsitikinusi židikiškė.

Galėtų būti gidėmis

Goda ir Deimantė pastebėjo: iki dešimtos klasės literatūros programoje rašytojai M. Pečkauskaitei skirta labai mažai dėmesio, bet jos iš savo apsiskaitymo žino, kokia ji buvo.
„Einame į teatro būrelį, vaidinome „Irkos tragediją“, dabar tą spektaklį bandome atkurti. Nuo pat pradinių klasių mus veda į rašytojos muziejų, ten apie ją daug sužinome. Mokytoja apie rašytoją pasakoja prieš jos gimtadienius, daug sužinome ir jai skirtų renginių metu“, – kalbėjo Deimantė.
Gimnazijos mažesnieji moksleiviai apie Šatrijos Raganą sužino iš vyresniųjų mokinių. Gimnazijoje rengiamas mokyklų teatrų festivalis „Gyvieji paveikslai“ – ne vienas jų būna paremtas M. Pečkauskaitės kūriniais.
„Jei M. Pečkauskaitės muziejuje reikėtų pabūti gidėmis, ko gero, pavyktų – ten žinomi visi daiktai, jų ir rašytojos gyvenimo istorija. Žinių esame sukaupusios tikrai daug“, – tikino Goda.

Namiškiai džiaugiasi ir palaiko

Deimantė pastebėjo: kadangi klasėje ji ir Goda bei dar kelios merginos gerai mokosi, į jų vardus klasės draugai žiūri rimtai, niekas nesityčioja, netgi dar labiau gerbia.
„Bendraklasiai gal net labiau džiaugiasi, kad Pečkauskaitės mergaitės buvo išrinktos iš mūsų, o ne iš kitos klasės. Praėjusiais metais jie balsavo ir kitus agitavo balsuoti už mane, o šiemet – už Deimantę. Jautėme didelį palaikymą“, – pastebėjo Goda.
Deimantė ir Goda sakė palaikymą jaučiančios ne tik iš gimnazijos mokinių, bet ir iš namiškių.
„Pečkauskaitės mergaite prieš Godą buvo išrinkta mano sesė Reda, dabar ja tapau aš, tad mano namiškiai, senelė ir giminaičiai yra labai laimingi. Tėvai džiaugiasi, kad vaikus, kuriuos jie užaugino, pripažįsta ne tik draugai, bet ir visa mokykla. Dabar jie tikrai supranta, kad išugdė geras dukras“, – sakė Deimantė.
Pečkauskaitės mergaite yra buvusi išrinkta ir Godos pusseserė Kornelija.
„Močiutė labai džiaugėsi, kad ta mergaite išrinko mane. Ji tikisi, kad gal kada išrinks ir mano jaunesnę sesę“, – šypsojosi Goda.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto