Šilutės pirmosios gimnazijos dailės mokytoja Kristina Blankaitė piešia nuo vaikystės, rašo, fotografuoja.
Apie 200 jos darbų – paveikslai, grafika, apipieštos nuotraukos, iliustracijos knygoms – dvelkia piliakalnių romantika ir švelniu prapuolančio laiko ilgesiu, menančiu vaikystės namus Šereitlaukyje, netoli senojo dvaro.
TARP PRAEITIES IR DABARTIES
Senojo dvaro nebėra – belikę tarnų namai ir dvejos kapinaitės. Kilę iš valstiečių Kristinos tėveliai Andrius ir Ona Blankai gyveno raudono mūro buvusioje muitinėje. Prieš gerą dešimtmetį pusę pastato tėvai pardavė klaipėdiečiui mokytojui ir dailininkui.
Anot Kristinos, išverkė, kad neparduotų viso. Draugė namą pavadino pasaka.
Dabar 4 vaikus užauginę tėvai laikosi Vilkyškiuose, o Šereitlaukyje – tik pasisvečiuoja. Vis dėlto tėviškėlė netoli Jūros ir Nemuno upių santakos stipriai traukia Kristiną – ten blunka vaikystės pėdelės, įmintos prie klevais apaugusio milžinkapio.
Kita paslaptinga vieta – skalvių vado Sarkio piliakalnis miške. Sarkis minimas kryžiuočių Duisburgo kronikose. Lietuvos istorijai Kristina jaučia silpnybę – mūsų visų šaknys iš praeities tolių. Ji mielai dalyvavo archeologo V. Šimėno surengtuose kasinėjimuose. Rastas akmeninis kirvukas, verpstas, žalvariniai papuošalai, puodo šukė, kurios kraštelis papuoštas nagu įspaustu ornamentu – gal tūkstantmečio senumo baltų daiktai, privertę suvirpėti sielą. Po to pati ranka tiesiasi teptuko ar plunksnos.
ŽVILGSNIS PER SUSKILUSĮ LANGĄ…
K. Blankaitės kūriniai demonstruoti gal 20 parodų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Šilutėje, Bitėnuose, Žemaičių Naumiestyje. Dvi autorinės parodosciklai „Atminties ženklai“, „Išklausęs jis tarė“ sulaukė sėkmės Beverštete, Vokietijoje. Jos buvo organizuotos pagal kultūrinių mainų programą.
Beveršteto miestelėnus nustebino Kristinos kūryba: buitinių ir peizažinių Klaipėdos krašto nuotraukų turinį pagilina bei paryškina jas pratęsę piešiniai, panašūs į švytinčias žaltvyksles.
Gerą įspūdį vokiečiams paliko ir Kristinos grafika, ir tapyba.
Švelniai žalsvų spalvų žaismas, tirpstantys miglose siluetai, šviesos ir šešėlių linijos, veidai, kalbantys apie žmogiškosios būties trapumą, kančią, viltį, tikėjimą gėriu… Kristinos piešinys kažkiek šimoniškas, čiurlioniškas, mistinis. Vis dėlto tai ne pasakos, o legendos apie sielos veržimąsi aukštyn, žiūrėjimas į šių dienų besiblaškantį pasaulį pro ano šimtmečio suskilusį dvaro rūmų langą. Nebėra anų laikų dvarų, panelių baltomis suknelėmis, ponių su kykais, orių ponų, nebėra dievobaimingumo. Išmirė.
TARP VEIKLOS IR LIŪDESIO
„Nesu surūgęs žmogus“, – taip save apibūdina Kristina.
Jai nepatinka dejuojantys ir nieko nedarantys. Medis negali pasirinkti, kur augti, o žmogus kelią renkasi pats. Jo tikslas – išeiti iš šio pasaulio patobulėjusiam. Nors žmogus nėra atsparus nuodėmei, tačiau kiekvienas turime savąjį stiklo kalną: kopti aukštyn ir paslystant – pergalė.
Mėgstamiausias Kristinos filosofas – Martinas Heidegeris. Berods, jo pasakyta: žmonės – ne angelai. O kas nesusimąstytų, perskaitęs tokį antkapio užrašą: „Kuo tu esi aš buvau, kuo aš esu ir tu būsi…“
Gimnazijoje dirbant nėra kada nuobodžiauti. Kristina sako, kad šiandieniniai gimnazistai daug kuo domisi: politika, menu, sportu. Jie nėra abejingi Lietuvos ir pasaulio įvykiams, supranta juos giliau nei kam atrodo. Dėl to plazda viltis, jog kada nors mūsų šalis pasikeis – gyvensime ne tik turtingiau materialiai, bet ir dvasiškai.
BE ESKIZŲ
Kristina savo paveikslų neparduoda ir nebekabina namuose ant sienų – grūda į stalčius ar dar kur nors. Dėl to pomėgio pridaro bute chaoso. Kambarius puošia lietuvininkės Ievos Labutytės, šilutiškės Reginos Milukienės, palangiškio Vytauto Kuso drobės.
Kristina kuria priešokiais – pagauta įkvėpimo. Jai svetima nuostata: šiandien parašysiu tiek, rytoj – vėl tiek. Nedaro eskizų, būsimų paveikslų apmatų. Gražiausia spalva – žalia. Jos nuomone, tikroji kūryba yra pasąmonės išraiška. To nesuplanuosi, kaip ir potvynio Pamaryje. Dėl to kartais pabunda naktį ir sėda rašyti:
Išdegintais laukais einu.
Išpustė vėjas iš delnų
Žinojimo šešėlį.
Dabar savy tą tuštumą nešu
kaip šulinį, užpiltą smėlio.
Tai eilės iš naujos spaudai paruoštos poezijos knygos „Sulytos plaštakės“.
Kristina nežino, kada ji pasirodys, mat neprisiruošia užbaigti – liko korektūra. Beje, Kristinos eilėraščių galima rasti Pamario krašto poetų rinktinėje „Dvidešimt ir vienas Šilutės užburtas“. Ji šią knygą ir iliustravo.
Kas patinka? Stalo knyga – Henrio Deivido Toro romanas „Voldenas arba gyvenimas miške“. Dar vienas mėgiamas rašytojas – Hermanas Hesė.
Kažkada domėjosi krepšiniu – pati žaisdavo ir „sirgdavo“ už Kauno „Žalgirį“, kovojusį su Rusijos klubais.
Kristina turi kūrybinių svajonių, bet smėlio pilių nestato. Jos nuomone, Šilutės kultūrinis gyvenimas gana įvairus – tik spėk visur nueiti. Nevengia nukeliauti ir į didmiesčius, kur turi įdomių draugų.
Nėra pasiklydusi vienumoje, nors jos eilėraščių eilutėmis neretai vaikšto švelnus liūdesys.
Romualdas MAŽUTIS
Eligijaus SUDEIKIO nuotr.:
Kristina Blankaitė kuria priešokiais, kai aplanko įkvėpimas.
