Kone pusmetis, prabėgęs Šiaurės Amerikoje keliaujant dviračiais, uteniškiui Liudvikui Cibui, jo žmonai Eglei ir dviem jų mažoms atžaloms neprailgo, mat kiekviena diena pažeria vis naujų iššūkių. Per šį laiką įveikusi 7–8 tūkst. kilometrų šeima teigė sustiprėjusi tiek fiziškai, tiek dvasiškai, be to, vieni kitus atranda iš naujo ir tas džiaugsmas jiems – neįkainojama vertybė. Aplink supanti laukinė gamta, ramybė dar labiau sutvirtina šeimos ryšį, joje jie mokosi atrasti vis naujų dalykų. Ilgiausią pasaulyje sausumos kelią, vadinamą Panamerikos plentu, kuris driekiasi 48 tūkst. kilometrų, šie keleiviai žada įveikti per kelerius metus ir pasiekti patį piečiausią Pietų Amerikos žemyno tašką. Ši kelionė šeimos gyvenimą pakeitė 180 laipsnių kampu.
Pokalbio laiką Su L. Cibu derinome ilgai, nes tose vietovėse, kur poilsio apsistodavo keliaujanti šeima, ne visuomet buvo interneto ryšys. Tuomet, kai susisiekėme, pas lietuvius Los Andžele viešintys Cibai užsiminė, kad Los Andželas – didžiulis miestas, kuriame labai daug benamių, tad čia nakvoti bet kur yra labai nesaugu. Čia gyvenantiems tautiečiams pasiūlius nakvynę, Cibams nekilo jokių dvejonių – jie iškart sutiko. Tądien, kai kalbėjomės, JAV buvo minima Padėkos diena, tačiau šeimai švęsti nebuvo kada – jų laukė tolesnė kelionė link Meksikos sienos.
Pirmiausia prisistatykite mūsų laikraščio skaitytojams.
Esu gimęs ir augęs Utenoje – čia prabėgo visa mano vaikystė ir jaunystė iki kokių 18 metų. Kai būnu Lietuvoje, Uteną visąlaik aplankau, nes čia gyvena mano giminaičiai. Mano mama irgi gyvena šiame mieste, turi savo kirpyklą.
Ką veikėte baigęs mokyklą Utenoje?
Dirbau sezoninius darbus. Nusprendžiau nesimokyti universitete, esu protestuotojo būdo, tad studijos – ne man. Daug keliavau po Europą, Aziją, išmokau jogos, į kurią labai daug investavau ir laiko, ir pinigų. Kol sukūriau šeimą, joga buvo pagrindinė mano veikla. Vedžiau užsiėmimus, tačiau sukūręs šeimą supratau, kad reikia gyvenime stabilesnio pagrindo ir pajamų šaltinio, tad turėdamas patirties ėmiau užsiimti statybomis. Tai nebuvo paprastos statybos: išmokau statyti namus iš ekologiškų medžiagų. Ne pinigai man buvo svarbiausia. Norėjosi savo veikloje atrasti prasmę. Mano pastatytuose namuose vyksta įvairūs renginiai, koncertai, jogos kursai.
Esu gyvenęs Švenčionėliuose, taip pat Labanoro girioje. Mėgau gaminti įvairius dirbinius iš medžio. Su žmona Egle susipažinau viename iš jogos užsiėmimų, vykusių Švenčionėliuose. Pažintis įvyko prieš kelerius metus.
Kada Jums kilo mintis leistis į kone didžiausią gyvenimo nuotykį – sėsti ant dviračių ir keliauti per visą Amerikos žemyną?
Kaip minėjau, daug keliavau jaunystės metais. Jei mano draugai užsidirbę pinigų pirkdavo automobilius, aš neturėjau tokio tikslo. Visi mano pinigai būdavo išleidžiami kelionėms – vykdavau pas jogus, šamanus į Pietų Ameriką ir t. t. Susipažinau su dviračiu daug pasaulio apkeliavusiu jogos mokytoju, kuris man užsiminė apie ilgiausią pasaulio sausumos kelią. Jo kalbos mane sužavėjo, papasakojau savo žmonai, kurios neteko ilgai įkalbinėti. Ji sutiko leistis į tolimą kelionę. Tačiau viskas apsisuko: Eglė ėmė lauktis vieno vaikelio, o paskui į pasaulį atėjo ir kitas, tad šį sumanymą trumpam atidėjome.
Anksčiau vis svarstydavome: ar iš turimų pinigų statomės namą, ar leidžiamės į kelionę turiningai praleisti savo atžalų vaikystės. Būdavo, grįžtu iš darbo pavargęs, Eglė taip pat išvargdavo visas dienas laiką leisdama su vaikais ir sukdamasi buityje. Tarp mūsų ryšys tapo ne toks, koks buvo anksčiau: negalėjome pasimėgauti vienas kito draugija. Norėjau matyti, kaip auga mano vaikai. Per kokius du mėnesius nusprendėme, kad visgi reikia išvažiuoti. Tąkart Eglė jau nė nedvejodama pasirinko kelionę. Nusipirkome visą reikiamą įrangą, daiktus, įsigijome bilietus ir tik tada pasakėme savo artimiesiems.
O kaip jie reagavo į tai?
Reakcijos, žinoma, buvo labai įvairios. Vieni labai palaikė, kiti jaudinosi, baiminosi dėl mūsų laukiančių kliūčių kelyje. Taip pat sulaukėme daugybės nuomonių dėl vaikų: vieniems atrodė, kad tokiomis sąlygomis auginti vaikus yra visiškai beprotiška, kiti mus sveikino, kad vaikai, keliaudami po pasaulį, daug ko išmoks, pamatys.
Galbūt Jūsų širdyje irgi kirbėjo nerimas dėl vaikų, nes jie mažamečiai? Juk kai išvykote, sūneliui Perkūnui buvo dveji, o dukrelei Girei septyni mėnesiai…
Dėl vaikų aš labai daug nesijaudinau. Tai nebuvo pirmoji mano kelionė, ir anksčiau esu keliavęs po kelis mėnesius po Pietų Ameriką, Aziją ar Europą. Visur gyvena tokie patys žmonės, kaip ir mes. Kadangi ši mūsų kelionė gali trukti apie 2,5–3 metus, vadinasi, reikia keisti ir gyvenimo būdą. Idėja buvo tokia didelė ir neaprėpiama, kad dar ilgokai prieš kelionę netikėjome, jog tai kažkada įvyks. Iš pradžių atrodė, kad kažkas nutiks, nepavyks išskristi ar pan.
Kaip jautėtės išlipę iš lėktuvo Kanadoje?
Panamerikos plentas prasideda Aliaskoje, tačiau šią valstiją nusprendėme praleisti, mat vaikai maži, o važiavimo sąlygos ten sudėtingos. Taip pat nerimą kėlė ir tai, kad ten be galo daug mašalų. Nuskridome į Vankuverį (uostamiestis vakarinėje Kanadoje, Ramiojo vandenyno pakrantėje – aut. past.). Tai buvo vieta netoli JAV sienos, tačiau mes tris mėnesius važiavome į šiaurinę Kanados pusę, nemažai laiko praleidome kalnuose ir tik paskui pajudėjome link JAV. Dabar esame pervažiavę visą Ameriką ir jau liko maždaug 150 kilometrų iki Meksikos. Planuojame po kokių 10 dienų kirsti šios valstybės sieną.
Kokios buvo pirmosios kelionės dienos? Kaip jautėtės ir pats, ir Jūsų šeimos nariai, kurių laukė įspūdingas tūkstančius kilometrų siekiantis maršrutas dviračiais?
Pirmosios dienos praskriejo Vankuveryje: čia ruošėmės kelionei, susitvarkėme dviračius, susidėjome daiktus, nusipirkome tai, ko reikėjo. Susitikome su vienu lietuviu, kuris mus išvežė iš miesto. Sėdome ant savo dviračių, nors patirties keliaujant su jais turėjome itin nedaug. Pirmomis dienomis teko minti į tokį statų kalną, man ėmė trūkti jėgų. Kiek pamynę sustojome šalikelėje, kur atsisėdusi Eglė ėmė verkti. Tomis dienomis, kurios buvo beprotiškai sunkios, pamačiau, kad krūvis didžiulis. Ėmiau tyliai mąstyti, kad su šia kelione prašoviau pro šalį. Vaikai nenorėjo sėdėti vežimėliuose, ėmė nenumaldomai rėkti. Baugino aplink esantys milžiniški miškai, netoliese slankiojančios meškos, o mes pasijutome visiškai vieni.
Nepamatėme, kaip praėjo kelios dienos, paskui – ir savaitės. Pradėjo sektis. Atsikratėme nereikalingų daiktų, papildomo svorio, ėmė atsirasti daugiau jėgų, prie fizinio krūvio įprato raumenys. Ir vaikai ėmė elgtis kitaip. Visiems tapo daug lengviau.
Per šešis mėnesius įveikėme maždaug 7–8 tūkst. kilometrų.
Mes su žmona pavargstame, o vaikai jaučiasi gerai, mėgaujasi. Nekankiname jų vežimėliuose – per dieną jie juose sėdi maždaug 3,5 valandos, iš kurių apie dvi saldžiai pamiega. Ir taip per dieną įveikiame 45–55 kilometrus.
Ar vaikams patinka gamtoje? Jų bendraamžiai lanko vaikų darželį, o Perkūnas ir Girė neturi tokios galimybės, vadinasi, Jūs, tėvai, atliekate ir auklėtojų vaidmenį?
Tikrai taip. Kai nevažiuojame dviračiais, laiką leidžiame stovyklaudami, žaisdami, tyrinėdami aplinką. Vaikams labai patinka gamtoje. Girė pradėjo vaikščioti devynių mėnesių, jau pradeda kalbėti. Mūsų vaikų raida yra labai greita. Pastebėjome, kad jie ima tarti ir angliškus žodžius. Mokosi ne iš televizoriaus, o iš patirties: paliečia rankute, pajaučia, kad karšta – daugiau nebeliečia. Taip pat mokosi ir iš mūsų veiklos.
Kaip šiuo metu atrodo Jūsų kasdienybė?
Esame labai priklausomi nuo gamtos. Kai pradeda švisti, mes keliamės, kai temsta – lendame į palapinę. Šiuo metu švisti pradeda 6–6.30 val., tada mes ir keliamės, pusryčiaujame. Išvažiavę dviračiais iki kokios 16 val. turime susirasti vietą, kur nakvosime, nes jau apie kokią 17 val. ima temti. Neskubėdami papietaujame. Vėl leidžiamės į kelią. Svarbu nepervargti ir tinkamai pailsėti.
Maistą ruošiate patys – ką dažniausiai renkatės gaminti?
Mes valgome mažai mėsos. Ir prieš kelionę jos beveik nevalgėme. Čia tenka mėsą valgyti dažniau, nes tuomet, kai apsistojame pas žmones, jie neretai mums būna pagaminę maisto, tad iš mandagumo suvalgome. Be to, Amerikoje, maisto kokybė nėra gera. Dažniausiai renkamės kruopas, ypač rytais. Verdame grikių, ryžių, bolivinės balandos košes. Taip pat labai daug vartojame daržovių ir vaisių, stengiamės viską imti iš gamtos. Šiek tiek daugiau valgome cukraus, nes reikia energijos. Stengiamės gaminti kuo daugiau sveiko maisto, nes sveikata yra didžiausia vertybė. Itin daug laiko praleidžiame gamindami valgį – įvairias košes, daržovių troškinius, sriubas. Greitojo maisto vengiame. Tačiau būna ir išimčių – išvargę nuo kokių dienos nuotykių sustojame pakeliui esančioje degalinėje ir nusiperkame greitojo maisto.
Turime metalinius benzino bakelius – mums to kuro užtenka ilgam, o maistui gaminti naudojame mažą viryklėlę.
Iššūkiai gamtoje tikriausiai yra didžioji Jūsų kelionės dalis? Kokių patyrėte ir kas labiausiai įsiminė?
Kai keliaudavau vienas, jausdavausi atsipalaidavęs. O kelionėje su šeima jautiesi atsakingas už ją. Esu tam tikras saugumo garantas šeimoje. Kai keliavome po Kanadą, pamenu, pajutau, kad prie palapinės vaikšto meška. Sėdžiu palapinėje, tirtu iš baimės su peiliu rankoje ir mąstau, kaip protingai pasielgti. Buvo mintis išlįsti iš palapinės ir pasiryžti mirti už šeimą. Laimei, to nereikėjo, viskas baigėsi gerai.
Patyriau kultūrinį šoką, apie kurį buvau girdėjęs. Amerikos paveikslėlis, kurį buvau nusipiešęs anksčiau, tiesiog akyse išblanko. Šioje šalyje yra kur kas daugiau problemų nei pas mus. Žmonės tikrai nėra turtingesni ir laimingesni. Čia gyvena dešimtys tūkstančių benamių, netrūksta narkotikų ir daugelio kitų blogų dalykų, dėl kurių žmonės nesijaučia saugūs. Jie saugūs jaučiasi tik automobilyje ir savo namuose.
Amerikiečių kultūra atvėrė naują mano požiūrį į šią šalį. Sykį mus priglaudė buvusi prostitutė, kurią sutikome degalinėje ir ji pasiūlė nakvynę namelyje ant ratų. Ryte ji papasakojo savo gyvenimo istoriją, kuri mus tiesiog šiurpino: 9 metų mergaitę patėvis prievartaudavo, paskui ji įklimpo į narkotikus, prostituciją, gyveno gatvėje, pardavinėjo savo kūną. Filmuose matydavau tokius vaizdus, bet neįsivaizdavau, kad taip būna gyvenime. Čia tokių žmonių su panašiomis istorijomis yra labai daug.
Baigiate įveikti JAV, netrukus lauks ilgas kelias per Meksiką. Kaip žinome, ši šalis nėra labai saugi. Ar tam reikia specialaus pasirengimo?
Jei valstybė yra skurdesnė, dar nereiškia, kad ji nėra saugi. Meksikoje galbūt nesaugu tiems, kas susijęs su narkotikų karteliu. Tačiau, mano manymu, mes nebūsime jų taikinyje: esame su dviračiais, neatrodome pasiturintys, nėra ką atimti… Tačiau nuo to niekas nėra apsaugotas.
Aš kiekvieną pamoką priimu kaip gyvenimo duotybę: jei nuo manęs kas nors priklauso – aš viską padarysiu.
Šioje šalyje žadame apsistoti maždaug šešiems mėnesiams. Meksika yra labai ilga. Jau norisi pailsėti, pabūti kur nors netoli vandenyno. Eglė mėgsta laiką leisti ant banglentės. Ši veikla būtų puiki pramoga ir visai mūsų šeimai.
Šiuo metu didžiąją laiko dalį praleidžiate gamtoje. Ko paprastai iš jos mokotės?
Ji yra išties gera mokytoja: viskas gamtoje vyksta tam tikrais ciklais. O mes, gyvendami mieste, to nejaučiame. Savo kelionėje pabundame tada, kai ima švisti saulė, o einame miegoti, kai temsta. Pripratus prie gamtos sunku vėl pratintis prie miesto šurmulio. Nepajauti, kaip miesto ritmas tave pagauna, vilioja kažką pirkti, skubėti… Nuo to triukšmo pirmas diena net galvą skauda.
Gamta moko gyventi čia ir dabar, niekur nelėkti, neskubėti.
Keliaujant dviračiais tenka matyti didžiulius miškų gaisrus. Miškai tiek Kanadoje, tiek JAV yra tokie milžiniški, lietuviams sunkiai suvokiamo dydžio. Tačiau prisitaikome ir kažkaip mums pavyksta sėkmingai įveikti tokias kliūtis.
Esame netoliese matę stumbrų, elnių, meškų ar pumą. Su kai kuriais susidūrėme akis į akį, tačiau pavojaus išvengėme.
Ar dviračiais pravažiavę Meksiką pasieksite kelionės tikslą?
Ne, kelionės tikslas yra piečiausia Argentinos dalis, t. y. mūsų kelionė truks nuo Šiaurės iki Pietų Amerikos piečiausio taško. Kai pervažiuosime Meksiką, dar maždaug po pusantrų metų, kaip žadame, įveiksime ir Pietų Ameriką.
Jūsų kelionė baigsis po kelerių metų. Ar jau turite viziją, ką veiksite po jos?
Šioje kelionėje mes kartais pasvajojame, ką veiksime jai pasibaigus. Kažkada Eglei pajuokavau, kad pirksime laivą, plauksime į Japoniją, o iš jos į Lietuvą. Iš pradžių Eglė nesutiko, o po akimirkos pridūrė: „O gal ir visai norėčiau…“ Ką gali žinoti, kaip gyvenime viskas pasisuks. Pajuokavęs galiu pasakyti, kad reikės kažkada pradėti vėl statyti namus, kurtis kitokį, sėslesnį, gyvenimą.
Keleri kelionei skirti metai – ne keli mėnesiai. Ar užteks šiam tikslui skirtų pinigų?
Turėjome kažkiek santaupų – iš jų ir keliaujame. Dirbame su socialinėmis medijomis, taip pat ieškome ir rėmėjų. Jei pavyktų rasti tokių žmonių, mes galėtumėme bendradarbiauti reklamuodami įvairius reikmenis. Taip tikimės papildyti šeimos biudžetą.
Ruošdamiesi šiai kelionei ir pirkdami brangią įrangą išleidome didelę pinigų sumą. Galbūt tiek, kiek kainuotų geras automobilis ar namas Utenoje. Niekuomet nesigailėjau, kad išleidau daug pinigų jogai, kelionėms, nes paaukodamas pinigus vieniems ar kitiems tikslams visada gauni grąžą. Ir šeimos lėšos, išleistos šiai kelionei, taip pat atsipirks per stiprėjantį artimųjų ryšį. Niekuomet nebekyla klausimų, ar buvo verta. Puikiai supratome – tai neįkainojama patirtis visai mano šeimai.
Lina NARČIENĖ
udiena.lt@gmail.com
L. Cibo asm. Archyvo nuotr.
