Iš Leckavos kilusio prieškario diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas Liutkus Lietuvai padovanojo vertingus savo tėvo archyvus. Prancūzijos lietuvis tikisi, kad jo parvežti dokumentai, laiškai, vaizdinė medžiaga leis užkamšyti Lietuvos istorijos „skylutes“.
„O mano istorijos spragas turėtų užpildyti mažeikiškiai,“ – nusišypso septyniasdešimt vienų vyras, nepaliaujamai po kruopelę dėliodamas savo šeimos istoriją.
PARVEŽĖ TAM, KAD „GYVENTŲ“
Už istorinio palikimo puoselėjimą ilgametis Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas P. Liutkus buvo apdovanotas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.
Prancūzijos lietuvis „Santarvei“ pasakojo, kad į Lietuvą parvežė ne tik tėvelio, prieškario diplomato, archyvą, bet ir savo dėdės Jurgio Savickio bei poeto Jono Aisčio laiškus jo tėvams, knygas, susijusias su generolo Stasio Dirmanto šeima.
„Parvežiau ne tam, kad jie būtų uždaromi stalčiuose ir saugomi. Išdalinau juos tam, kad jie naujai gyventų, kad galėtų užkamšyti mažas Lietuvos praeities skylutes. Kam įdomūs Savickio laiškai? Man jie nereikalingi, nes aš tuo, kas laiškuose aprašyta, gyvenau, dėdei ant kelių šokinėjau. O štai atsirado universitete viena profesorė, kuriai rankos drebėjo, kada žiūrėjo tuos popierius. Ji parašys knygą…“ – pasidalijimu džiaugėsi pašnekovas.
P. Liutkus patikina: kitokio šių archyvų likimo ir negalėjo būti. Į kapus jų nenusineši, o jo penkios atžalos nei kalba, nei skaito lietuviškai. Tad kam kitam juos paliksi, jei ne Lietuvai?
TIKSLAS – ŠEIMOS ISTORIJA
Žemaičiuojantis vyras nusišypso: padėdamas „užkamšyti“ Lietuvos istorijos spragas, jis nepraranda vilties susidėlioti savo šeimos istorijos. Ir jam gali padėti mažeikiškiai.
P. Liutkus gimė Prancūzijoje, tačiau abu tėvai kilę iš Žemaitijos: mama iš Telšių, tėvas – iš Mažeikių. Metrikuose pavyko surasti, kad tiek tėvelis, tiek diedukas gimę Leckavoje.
Daugiausia klaustukų pašnekovui kelia dieduko Juozo Liutkaus (1873–1952) gyvenimo istorija.
Žinoma, kad per Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo pasitraukęs į Saratovą (kaip ir kodėl, neaišku).
„Santarvės“ pašnekovui tėvas A. Liutkus pasakodavo, kaip būdamas penkiolikmetis su savo tėvu ant traukinio stogo važiuodavo prie Juodosios jūros parsivežti druskos parduoti. Svečioje šalyje nuo choleros mirė Perkūno Liutkaus senelė Ona Sadauskaitė.
Po penkerių metų diedukas su šeima grįžo į Lietuvą, tačiau nebe į Leckavą, o į Viekšnius. Apie 1920 metus P. Liutkaus senelis čia vargonavo.
„O kas paskui, nieko tikslaus ir nežinome. Nežinau kaip, bet jis gavo geresnį darbą, kažką bendro turintį su alkoholio monopoliu Mažeikiuose,“ – nepatvirtintomis žiniomis dalijosi Nicoje gyvenantis vyras.
Gaudamas geresnį atlygį senelis pradėjo į gimnaziją leisti savo sūnus Juozą ir Antaną (ar mokyklą lankė dukros Aldona ir Ona – nežinoma). Baigęs Mažeikių (dabartinę Merkelio Račkausko – K. V.) gimnaziją, pašnekovo tėvas Antanas Liutkus išvyko į Kauną studijuoti teisės. Vėliau, dirbdamas Užsienio reikalų ministerijoje, Leckavoje gimęs vyras buvo paskirtas dirbti į Prancūziją.
„Tikras dalykas, kad aš esu vienas iš tų Liutkų, bet nežinau per ką – per dieduką ar senelę, kaip čia viskas susidėlioja,“ – mažeikiškių pagalbos prašo P. Liutkus.
GYVENO LIETUVIŠKOJE „SALOJE“
Ne kartą pokalbio su „Santarve“ metu P. Liutkus pabrėžė, kad labai svarbu žinoti savo šaknis.
Pašnekovas akcentuoja, kad jo tėvai nebuvo nei emigrantai, nei pabėgėliai, tad jie nesiekė vaikų įtraukti į Prancūzijos gyvenimą. Turėjo vienintelį tikslą: po karo visai šeimai grįžti namo – į Lietuvą.
„Tačiau pasibaigus karui keliauti iš Prancūzijos nebebuvo kur. Nebebuvo tokios žvaigždės „Lietuva“, po pasaulinio karo ji užgeso. Ir tik tada aš palikau prancūzas, nors visada širdyje jaučiausi lietuvis. Lietuvis be Lietuvos, galima sakyti, toks našlaitis,“ – prisiminimais dalijosi vyras, savo kilmę apibūdinantis kaip „biškį lietuvio ir daug prancūzo“.
„Prancūziškasis“ gyvenimas prasidėjo nuo pirmos klasės, tik tada jis išmoko svetimos kalbos.
„Tad mano ryšys su Lietuva toks savotiškas. Gyvenau Prancūzijoje, bet mūsų namuose buvo kalbama tik lietuviškai. Ir aplinkui buvo visi pažįstami lietuviai – ir dėdė Jonas, ir dėdė Jurgis, ir dėdė Turauskas Eduardas. Mes gyvenome ten kaip lietuviškoje saloje Prancūzijoje, savotiškame rojuje, mažytėje Lietuvoje,“ – apie vaikystę kalbėjo P. Liutkus.
Tačiau dvi pilietybes turintis vyras pasakojo dabar suvokiąs, kad tame vaikystės rojuje nebuvo taip gera, kaip jam atrodė. Tėvų nuotaikas atskleidžia fotografijos: jose tėvų žvilgsniai neatviri, nežvelgia tiesiai į objektyvą, matyti kančia…
Tuoj pat pralinksmėjęs pašnekovas papasakojo šeimos anekdotu tapusią situaciją, kada į svečius užsukusius Amerikos lietuvius išgirdo kalbant lietuviškai. Tąkart berniukas slėpėsi už mamytės sijono ir stebėjosi: „O yra kitų žmonių, kurie kalba taip, kaip mes?“
UŽMIRŠI KALBĄ – PRARASI TAUTĄ
Pas tuos – „tokius kaip mes“, į Lietuvą, P. Liutkus pirmą kartą atvažiavo 1990-aisiais. Vyras prisipažįsta: kai Lietuva atsistojo ant kojų, jam buvo normalu atvažiuoti į tėvų gimtinę. Tačiau apie pasirinkimą gyventi čia nebuvo nė minties: Prancūzijoje turėjo gerą darbą, vaikai lankė geras mokyklas…
Pirmą kartą pamatytas Lietuvos vaizdas nesužavėjo.
„Kaip atrodė Lietuva? Įsivaizduok: dar ne visiškai išsilaisvinusi šalis, žiema, šalta, viskas taip liūdnai atrodė. Bet svarbiausia – čia kalbėjo lietuviškai. Man buvo šokas girdėti, kad aplink mane kalba vien lietuviškai. Gyvenime praktiškai nebuvo tekę to patirti, – mintimis į praeitį nukeliavo pašnekovas ir tuojau pridūrė: – Aš iš tikrųjų iki šiol jaučiuosi lietuvis. Galiu būti dinozauras ar kas tik nori, bet žinai, kas pameta kalbą, tas pameta tautą.“
Vyriškis prisiminė, kad iš pradžių lietuviai stebėdavosi jo kalba, mat jis vartoja prieškario žodyną.
Ilgametis lietuvių bendruomenės Prancūzijoje pirmininkas džiaugiasi, kad kasdien jo paties ryšys su Lietuva vis stiprėja. Tačiau apgailestauja, kad ne visiems svečiose šalyse gyvenantiems tautiečiams Lietuva yra įdomi. Jų atžalos jau nebežino, iš kur kilę tėvai…
IŠGARSINO LECKAVOS VARDĄ
Savo vaikus P. Liutkus į Lietuvą jau buvo atsivežęs. Vienas pirmųjų čia atkeliavo sūnus Manuelis. Tąkart jie dalyvavo Leckavoje organizuotame Liutkų giminės susitikime.
Kadangi Manuelis dirbo televizijoje, tai su savimi atsivežė kamerą ir užfiksavo susibūrimą: mišias bažnyčioje, apsilankymą kapinėse, bendravimą buvusioje mokykloje.
Grįžęs į Prancūziją sūnus medžiagą sumontavo, o tėvas ja pasidalijo su savo pažįstamais. Sužinojęs apie Europos lietuvių trumpametražių filmų festivalį, „Liutkų dieną“ nusiuntė ir jo organizatoriams.
Atvykęs į Vokietijoje vykusį festivalį nustebo, jog jų filmukas laimėjo trečiąją vietą. Taip tarp pasaulio lietuvių nuskambėjo Leckavos vardas…
Prakalbus dar kartą apie P. Liutkaus tėvelio gimtinę, „Santarvės“ pašnekovas prisiminė nuostabą. „Tiek daug Liutkų Leckavos kapinėse, o aš maniau, kad buvau vienintelis pasaulyje,“ – vaikystės įsitikinimą prisiminė vyras.
Tą patį jis manė ir apie savo vardą. Prancūzams ištarti Perkūno vardą – neįmanoma, tad vyras jį sutrumpino – Una. Jis prisipažino, kad tėvų suteiktą vardą pamilo tik jau subrendęs, tada įprato būti Perkūnas. Tačiau atvažiavęs į Lietuvą nustebo.
„Aš maniau, kad Lietuvoje Perkūnų yra tiek pat, kaip kokių Saulių. Bet atrodo, kad Perkūnų mažiau… – nusijuokė pašnekovas ir pokalbį užbaigė posakiu: – Perkūno dievaiti, netrenk žemaičio.“
Nuotr. iš asmeninio archyvo.: Abu P. Liutkaus tėvai – žemaičiai, tėvas A. Liutkus gimė Leckavoje, mama Janina Mikulskytė kilusi iš Telšių rajono.
P. Liutkus su tėvu A. Liutkumi (kairėje) ir krikšto tėvu, rašytoju Jurgiu Savickiu (1942 m.).
Filmų festivalyje P. Liutkus (dešinėje) susipažino su dainininku ir aktoriumi Andriumi Mamontovu bei Europos lietuvių kultūros centro direktoriumi Rimu Čuplinsku (kairėje).
Antanas Liutkus (1906–1970) – teisininkas, 1936 m. paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje atašė, 1938 m. – pasiuntinybės antrasis sekretorius.
A. Liutkus garsėjo ir kaip dailininkas, 1945 m. tapo nuolatiniu prancūzų moderniojo meno parodų dalyviu. Po dešimtmečio Paryžiuje surengė savo kūrinių parodą.
Iš Algirdo Juliaus Greimo straipsnio „Apie Antaną Liutkų ir padorius lietuvius“
• Aš visgi noriu griežtai priskirti Antaną Liutkų į teigiamų tipų kategoriją. Žemaitija, tiesa, nėra didelė seniūnija, bet savo gyvenime man teko sutikti keletą žmonių, kurie pajėgė suderinti tuos du, iš paviršiaus prieštaraujančius bruožus: būti kartu ir žemaičiais, ir teigiamais tipais.
• Antanas Liutkus atrodo man vis dėl to kaip charakteringiausias teigiamo žemaičio tipas.
• Aš bent myliu Antaną Liutkų dėl to, kad su juo smagu drauge buvoti. Ne pabuvoti, pasilinksminant ir žodžiais pasisvaidant, o buvoti, t. y., dažnai drauge būti, drauge tylint. Skaitytojas mielas sutiks su manimi, kad absoliuti dauguma žmonių neapkenčia tylos, kad daugumą žmonių tyla vargina, nervuoja. O su Antanu Liutkumi galima, norint ir mokant, susikalbėti tylint, pagal liaudies išmintį: tyla – gera byla.
• Labai tačiau suklystų žmogus, manydamas, kad mano šios studijos objektas kažkoks slapukas, kas jis tik tyli ir tyli. Ne, jis moka ir pasišnekėti. Net ir daug pašnekėti. Jis net ir lietuvių diplomatiniuose sluoksniuose žinomas kaip nemalonių tylų užpildytojas – specialistas. Štai čia ir norėčiau iškelti vieną keistą fenomeną, apibūdinantį Antaną Liutkų. Jau kokia penkiolika metų neblogai pažįstu jį; Dievas žino, kad nemaža anekdotų, istorijų ir tikrų atsitikimų girdėjau iš jo lūpų per tą visą laiką: bet nei vieną sykį – kartoju: nei vieną sykį per penkiolika metų Tietė Liutkus nepapasakojo antrą kartą tą patį anekdotą, tą pačią istoriją ar tą patį tikrą atsitikimą.
O Antanas Liutkus – tokių jūs nedaug, ypač Amerikoje, turite – yra žmogus be kompleksų. Tai tyras šaltinio vanduo, tai skaidrus, permatomas žemaitiškos vasaros dangus.
• Kaip ąžuolas šaknis į žemę įleidęs, jis yra ir bus žemaitis Villefranche, San Paulo ar Chicago. Ant jo dvaro trispalvės nereikia kabinti – visi žino, kad čia lietuvio gyvenama. Lietuvybės išlaikymas jam nėra diskusijų objektu, jo vaikai nelupti lietuviškai kalba, ir Amerikos lietuvių spauda, jei daugiau tokių Liutkų būtų, subankrutuotų, neturėdama apie ką rašyti. (Viena iš jos temų – lietuviškumo išsaugojimas – Aut. Koment.)
Publikuota 1963 m. „Dirvoje“ (JAV lietuvių tautinės savimonės savaitraštyje)
