Petronėlė Janušaitė-Apanasiuk: „Kokios vienišos šiame pasaulyje jos turėjo jaustis…“

Petronėlė Janušaitė-Apanasiuk gimė 1940 m. vasario 21 d. Į Sibirą išvežė 1945-ųjų liepą, kai jai ėjo šešti.
Šiuos mažos, o vėliau jaunos mergaitės prisiminimus papasakojo 81-uosius baigianti moteris.
Nepaisant iš jaunystės prisiminimų išlikusių tik atskirų detalių ar senatvėje vis trūkinėjančios atminties, Petronėlės papasakota istorija apie jos močiutės ir mamos dvigubą tremtį, apie tremties atbalsius, kurie žmogų gali pasivyti ir po daugelio metų, yra realistiška ir verčia apie daug ką susimąstyti.

Babos ūkis

Janušų ūkis buvo Skėrių kaime, netoli Renavo. Nauja, didelė troba buvo baigta statyti prieš pat karą, dar ne visiškai įrengta – įrengtas tik mažasis galas. Šeimyna glaudėsi gyvenamajame priestate, prie klėties galo.
Buvo dvi daržinės, didelė kūtė, kiaulininkas, kepykla. Žemės buvo daugiau nei 50 hektarų. Keturi arkliai, karvės, veršiai, avys, daug paukščių. Visada buvo samdomi vaikiai ir mergės, nes namiškiai tiek darbų negalėjo nudirbti. Samdiniai mėgo Janušų ūkį, nes čia buvo geras maistas, negailima ir uždarbį sumokėti.
Prieš pat karą mirė gaspadorius. Dukterys ištekėjusios: Petronėlė gyveno Renave prie dvaro, Stanislava prie Lūšės Ritinės kaime. Sūnūs taip pat buvo išėję. Vyresnysis dirbo Vilniuje prie tunelio statybos, pajutęs, kad prie rusų gerai nebus, grįžo į Skėrius. Pasikalbėję su broliu, susikrovė mantą ir abu sėdę ant dviračių išvažiavo.
Niekada negrįžo. Vienas amžių nugyveno Kanadoje, kitas Amerikoje.

„Padėjo“ kaimynas

Petronėlė Janušienė šiame ūkyje gyveno su dukra Brone ir penkiamete anūke, kurios vardas taip pat Petronėlė (mylimas vardas giminėje). Vyrų šeimoje nebuvo.
Kai atvažiavo rusų kareiviai, su jais buvo ir kaimynas. Jis visur kaišiojo nosį, plačiai atidarinėjo trobesių duris.
Kai atkėlė paukščių aptvaro vartus, išskleidusios sparnus ir garsiai gagendamos pirmos pasileido žąsys. Kaimynas čiupo už kaklo vieną žąsį ir ėmė sukti sau virš galvos.
Prasidėjo subruzdimas. O mažosios Petronėlės mama, kažkodėl įbėgusi į trobą, apsiavė ūkyje likusius brolio chrominius batus. Ir laksto po kiemą, nes kaimynas užsimanė tuos batus atimti. Tik parvertęs ant žemės ir stipriai prispaudęs, sugebėjo batus pasiimti.
Kaimynas vis šaukė, kad čia gyvena banditų išperos, nors negalėjo nežinoti, kad broliai ne miške, o užsienyje…

Rusų kareivėliai nebuvo pikti. Ragino kuo daugiau visko pasiimti, neskubino krautis bet ką… Moterys krovė į maišus, o kareivis nešė į mašiną. Kaimyno paleisti į kiemą suėjo net arkliai, kiek galėdami lojo šunys. Šulinyje buvo įleistas bidonas pieno ir bidonėlis grietinės. Kaimynas ištraukė ir viską išpylė tiesiai ant žolyno. Prieš lipant į sunkvežimį, mama paleido šunis. Vydamasis išvažiuojančias moteris graudžiai žvengė jauniausias arklys…

Tremties vieta – Komija

Nuvežė į Židikus. Sužinojusi atlėkė mamos (Bronės) sesuo. Buvo ką tik pagimdžiusi. Jau buvo ir ją įmetę į mašiną, vos išsiprašė.
Mažeikiuose visus sodino į vagonus, kurie buvo pilni maišų ir žmonių. Grindyse buvo skylė, į kurią Petronėlė kartą vos neįkrito. Po to vyrai skylę užtaisė, atsidaryti galėjai tik reikalui esant. Nuvežė į Komiją. Apgyvendino senuose barakuose taigoje. „Norėsit gyventi, susitvarkysit!“ – taip buvo pasakyta.
Viename barake buvo apie 300 šeimų. Gulėjo ant narų, jie buvo triaukščiai. Babos į miškus nesiuntė, o mama kasdien su vyrais ėjo į taigą. Mažosios Petronėlės mama buvo fiziškai stipri, jauna, prie darbo savo ūkyje pripratusi, tad greit prasimušė į stachanovietes, t. y. pirmūnes mūsiškai. Už tai gavo leidimą Petronėlę įtaisyti į vaikų darželį. Darželyje davė valgyti: rytą – košė, pietums – sriuba, vakare – pieniška sriuba. Mama įduodavo Petronėlei mažą katilėlį, kad galėtų sudėti, jei kartais ko nesuvalgo, nes barake badmiriavo baba. Nors nedidelė mergaitė buvo, bet visada stengėsi dalį savo maisto į katilėlį įdėti. Katilėlis stovėdavo kampe, bet nė vienas vaikas jo neliesdavo.
Prasidėjo žmonių mirtys. Nuo šiltinės. Mirusieji pasimatydavo pavasarį. Visi patakiai pilni lavonų. Ten toks keistas sniegas. Purus kaip smulkios kruopos. Eina žmogus taku, pasilpęs paslysta ir nugriūva šalia tako. Sniegas tiesiog praryja…

Pabėgimai ir kalėjimas

Po dvejų su puse metų baba nutarė pabėgti. Mama ją palydėjo prie traukinio. Buvo naktis. Kai grįžo, jai suko nosį, stumdė, bandė iškvosti, kur jos mama pradingo.
Babos nesugavo. Ji sugrįžo į Lietuvą, į savo Skėrių kaimą. Janušų troboje jau gyveno svetimi. Iš pradžių apsistojo pas dukterį Petronėlę, vėliau ėjo per žmones verpdama, siūdama ir ausdama, o gyventi išėjo pas ne giminės moterį – Teresėlę.
Auksines rankas senoji Janušienė turėjo. Užsidirbo pinigų, juos padavė buvusiam kaimynui, doram žmogui Druskiniui, kuris sutiko nuvažiuoti į Komiją ir parvežti mažąją Petronėlę. Druskinis parvežė ne tik Petronėlę, bet ir dar vieną vaiką, berniuką, bet apie jį moteris šiandien jau nieko neatsimena.
Gal kokius metus su baba Renave pas Teresėlę jos ir pragyveno, kai iš Sibiro pabėgusi grįžo mama. Ji įsidarbino Renavo tarybiniame ūkyje, gavo butą dvaro palociuose. Baba vis dar per žmones ėjo. Ir tuo laiku siuvo pas Juzumus Grūstėje. Petronėlė jau ketvirtą klasę lankė.
Grįžus iš mokyklos, tas pats kaimynas prisistatė. Ji viena, o jis sėdi kieme ant suoliuko ir vis neišeina. Į vakarą atvažiavo sunkvežimis. Grįžo mama ir baba parėjo. Liepė krautis daiktus. Išvežė vėl visas tris, iš pradžių – į Židikus, o vėliau – į Šiaulius. Sakė: bus teismas už pabėgimą.
Iki teismo laikė Šiaulių kalėjime. Tamsus didelis kambarys, žmonių daug. Petronėlę, kaip nepilnametę, po kurio laiko paleido. Apiformino globą mamos seseriai Petronėlei.
Mama su baba už pabėgimą gavo po 3 metus. Baba atsėdėjo savo laiką Šilutės kalėjime, o mamą išvežė į Rusiją, į Komsomolską prie Amūro.

Petronėlės vargai

Kai mamos sesuo parsivežė mažąją Petronėlę, ten jau buvo septyni vaikai, dvi karšinamos senelės ir Petronėlė su vyru. Juodas vargas. Viskas atimta. Kaime žmonės, kad neišprotėtų, pradėjo gerti. Dėdė apsiėmė ganyti arklius, bet dažniau mažoji Petronėlė juos ganė.
Atmintyje išlikęs vasaros pievų žydėjimas. Eina skreitą žiedų prisiskynusi ir valgo, valgo… Rodos, ir dabar jaučia tą salsvą skonį. Šiaip taip baigė keturias klases, neturėdama nė plunksnos, nė doro sąsiuvinio.
O mama su baba po trejų metų bausmės negavo teisės gyventi Lietuvoje. Išvažiavo į Komiją. Jos ten vargsta, o Petronėlė Lietuvoj savus vargus eina.
Mama Komijoje susipažino su būsimu vyru ukrainiečiu, kuris už pasidavimą į vokiečių nelaisvę buvo ištremtas. Jis turėjo pasistatęs žeminę. Kai jis gavo laisvę, jiedu jau buvo susimetrikavę. Gavo teisę važiuoti į Ukrainą. Baba Komijoje liko viena. Jau buvo senutė ir gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Parvažiavo ir vėl į Renavą, pas dukterį.
Negyveno ji ten ilgai. Buvo bulviakasis. Žmonės ieškojo talkininkų. Ir išėjo abidvi su mažąja Petronėle… Ėjo per žmones, baba siuvo, Petronėlė prie gyvulių ir kitų ūkio darbų.
Petronėlei ėjo 15-ti, kai pasirašė darbininke į Renavo tarybinį ūkį. „Banditų šeimos išpera“, – kiek kartų ji girdėjo šitą žeminantį ir skaudinantį mestelėjimą! Sugalvojo išvažiuoti į Plungę, kad niekas nieko apie ją nežinotų, bet šeimos istorija ją pasivijo. Vėl tie patys žeminimai.

Reabilituotos po Nepriklausomybės atgavimo

Plungėje buvo statoma dirbtinės odos gamykla. Susipažino su ten dirbusiu baltarusiu. Jis išvažiavo, susirašinėjo, vėl grįžo į Plungę.
Galiausiai jiedu susituokė ir išvažiavo į Ukrainą, pas mamą. Vėl pasijuto kaip tremiama, tik šį kartą jau savų, lietuvių… Vyras baltarusis, tai jiedu parvažiavo į Baltarusiją, kur gyveno 20 metų. Tik 1991 metais moterys buvo reabilituotos.
Pirma į Lietuvą grįžo mama. Apsistojo pas tą pačią dukrą Petronėlę. Atsiėmė tėvų žemę, atsidalino, pardavė valstybei, nusipirko Mažeikiuose kooperatinį butą. Negalėjo ji tada žinoti, kad nereikia skubėti žemės parduoti, kad jos kaina su metais bus kita.
Mama, per amžių buvusi stipri ir gyvasties pilna, jau prašėsi priežiūros. Petronėlė ėmė važinėti pas mamą. Dar gyvenant Baltarusijoje, mirė jos vyras. Tada jau visam grįžo į Lietuvą, į butą Mažeikiuose, prižiūrėti mamos. Gyveno kartu apie dešimt metų. Babą palaidojo Renave.
Taip jau nutiko, kai ji palaidojo vyrą, kitą rytą mirė dukters vyras. Viena našlė išvažiavo į Lietuvą, kita liko Baltarusijoje…
Vėl vienos moterys. Tik laikas kitas. Gyvenimo sąlygos kitos, bet žmogaus kūnas pavaldus senatvei. Pasiligojo, nebegalėjo viena gyventi.

Tremtis ir vėl pasivijo

Pasiligojus Petronėlei, jos prižiūrėti iš Baltarusijos sugrįžta duktė Elena. Ji nemoka lietuvių kalbos. Visiškai. Jai greit 50 metų. Neranda darbo. Pagal specialybę būtų laborantė chemijos pramonėje.
Kaip iš vandens ištraukta žuvis Elena blaškėsi bandydama susirasti darbą. Gyvenusi nemažame Svetlogorsko mieste buvo įpratusi prie visuomeninio transporto. Mažeikiuose reikia savo mašinos arba važiuoti taksi.
Prieš pandemiją įsidarbino vienoje įmonėje. Iš naktinės pamainos reikia grįžti taksi, darbas po dvylika valandų už minimumą. Ir į tualetą tik pagal nustatytą pertraukų grafiką. Prasidėjus etatų mažinimui, ją kaip paskutinę priimtą atleido. Susirado sezoninio darbo Palangoje. Darbo dienomis buvo suteikiama nakvynė, o laisvadieniais arba važiuok namo, arba nuomokis viešbutį. Per brangu, nes atlygis – minimalus. Bandė įsidarbinti Mažeikiuose indų plovėja. Pasirodo, kad šešias darbo dienas dirbant po 12 valandų ir gaunant minimalų atlyginimą lietuvių kalbą taip pat yra būtina mokėti…
Sėdi Elena prie lango sutvarkytame bute Žemaitijos gatvėje ir nežino, kur jos namai. Žino, kad artimųjų kapai – Renave ir Svetlogorske, mato mamą. Kartais norisi grįžti ten, kur tiek metų buvo jos pačios namai. O Baltarusija ruošiasi atimti pilietybę savo emigrantams. Kadaise banditų išpera vadintos mamos dukra šiandien jaučiasi tautos priešu.

Padėk nepalūžti…

Klausausi Petronėlės kalbos. Žinau, kad nieko šitame tekste, panašiame į maldą, nepakeisiu.
„Vis galvoju, jeigu mamos broliai nebūtų išbėgę į Ameriką, gal būtų neišvežę, o gal dėl to, kad baba daug žemės ir didelį ūkį turėjo, vis tiek būtų išvežę… Jeigu baba su mama, pabėgusios iš Sibiro, nebūtų namo sugrįžusios, o tik mane slapta pasiėmusios, gal nebūtų nuteistos antrai tremčiai… Ir kokios vienišos šiame pasaulyje jos turėjo jaustis, kai, negavusios leidimo gyventi Lietuvoj, savo noru išvažiavo į Komiją, į pirmąją savo tremties vietą, palikusios mane dar tokią nedidelę. Komijoj mama ištekėjo už ukrainiečio, o aš Plungėje – už baltarusio. Ir jau savo noru pasirinkau tremtinės dalią. Baltarusijoje sunkius darbus dirbau: prie statybos, prie vandentiekio, celiuliozės fabrike. Juk tik karvės uodegą buvau mačiusi, nei išsilavinimo, nei specialybės. Mamos vyras ir jos sūnus palaidoti Ukrainoje, mano vyras – Baltarusijoje.
Išsibarstė mano gyvenimas, viskas ašarom nuplauta. Dar rūpi dukros gyvenimas, bet padėti jau negaliu. Viešpatie, padėk jai nepalūžti…“
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotraukos iš Petronėlės APANASIUK šeimos archyvo