Šventės proga „Santarvė“ kalbino žmones, prisimenančius prieš 35 metus buvusius įvykius, dalyvavusius juose ar gimusius po šios mūsų šaliai reikšmingos datos.
„Pirmiausia turėtume džiaugtis, kad gyvename taikoje“
Ingrida BRAZIULIENĖ,
Seimo narė:
– Giliai atmintin yra įsirėžę tos dienos įvykiai. Tada, prieš 35 metus, gulėjau infekcinėje ligoninėje Mažeikiuose, nes sirgau gelta. Lankytojai nebuvo įleidžiami, ir mes niekur negalėjome išeiti. Visus įvykius sekėme mažučiame „Šilelio“ ekrane. Vyko transliacijos ne tik per televiziją, bet ir per radiją. Dar šiek tiek papasakodavo ateinantys gydytojai.
Situacija buvo labai įdomi, bent jau man, šešiolikmetei, taip atrodė. Palatoje kartu gulėjo rusų tautybės moteris. Ji nerimavo ir klausė: „Tai dabar prasidės karas?“
Tuo metu niekas nežinojo, ko galima tikėtis ir laukti. Situacija buvo neeilinė ir nepriklausomybės klausimas buvo be galo svarbus.
Pirmą kartą tikrą trispalvę plevėsuojant pamačiau 1988-ųjų spalį, kai ji buvo iškelta senamiestyje. Tada amžinatilsį tėvukas mus su sese Gitana nusivežė į Mažeikius ir parodė ant buvusio Lietuvos banko iškeltą vėliavą. Mes, paaugliai, dar nelabai viską supratome, kildavo įvairių klausimų ir ne visada pavykdavo sulaukti atsakymų.
Mūsų šeimoje lietuvybė visada gyvavo ir buvo puoselėjama. Buvo švenčiamos ir neformalios šv. Kalėdos, tėvukas Stasys per radiją klausydavosi „Amerikos balso“. Toks tylus pasipriešinimas, jis visada buvo. Mums, vaikams, tai nebuvo aiškiai deklaruojama, bet mes jautėme.
Man grįžus iš ligoninės į mokyklą, istorijos mokytoja Ramunė Badaukienė jau išsamiau paaiškino, kokia yra nepriklausoma Lietuva, kokie pirmieji žingsniai daromi siekiant valstybės pripažinimo, ekonominio savarankiškumo, kodėl tai svarbu.
Praėjus 35 metams, Nepriklausomybės sukaktį švenčiame gana neramiu laiku. Situacija keičiasi ne dienomis, o valandomis. Labai norėtųsi, kad pasaulio lyderiai galėtų susitarti ir išspręsti karinį konfliktą Ukrainoje, kol jis neįsibėgėjo ir neišsiplėtė. Norėtųsi, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, nes labai gaila Ukrainos žmonių.
Laisvė turi išlikti, o tam turime susidėlioti prioritetus ir mes. Žmonės pyksta dėl mokesčių, dėl pinigų skyrimo gynybai, bet jei norime gyventi ramiai, reikia ir ką nors duoti, ir džiaugtis tuo, ką turime.
Pirmiausia turėtume džiaugtis, kad gyvename taikoje.
Prieš 35 metus lietuviai buvo vieningi – buvo priimtas labai svarbus ir be galo drąsus sprendimas. Tikiu, kad ir šiandien, jei reikėtų priimti drąsius, išskirtinius sprendimus, esant ekstremaliai situacijai, dabartiniai Seimo nariai tai padarytų. Gal ir būtų abejojančiųjų, bet tikrai vienas kitas.
Didžiausia pagarba tuometinei Aukščiausiajai Tarybai. Šitie žmonės, nepaisant įvairių vertinimų, nusipelnė šlovės. Jei tada jie nebūtų išdrįsę paskelbti Nepriklausomybės, mes iki pat šiolei būtume gyvenę priespaudoje ir senojoje santvarkoje.
Mes, lietuvių tauta, tokie ir esame, kad niurzgame, kai mums yra gerai, o kai realus pavojus žiūri į akis, susivienijame ir vieni kitus palaikome.
Nepriklausomybės atgavimo dienos proga noriu visiems palinkėti vienybės ir bendro tikslo – kad tai, kas pasiekta, būtų išsaugota. Linkiu didžiuotis savo valstybe ir ją gerbti.
Saugokime tai, ką turime, gerbkime ir mylėkime vieni kitus, padėkime vieni kitiems. Gyvenimas yra gražus, tad gyventi reikia čia ir dabar.