Šventės proga „Santarvė“ kalbino žmones, prisimenančius prieš 35 metus buvusius įvykius, dalyvavusius juose ar gimusius po šios mūsų šaliai reikšmingos datos.
„Tą dieną prisimenu kaip džiaugsmingą šventę“
Antanas POŠKUS,
ilgametis Lietuvos Sąjūdžio Mažeikių skyriaus pirmininkas:
– Tą Kovo 11-ąją atstatėme istorinį teisingumą – Lietuva vėl tapo laisva, ir tą dieną prisimenu kaip džiaugsmingą šventę, po kurios jau 35 metus esame laisvi tiek mintimis, tiek nuotaikomis, tiek savo gyvenimu.
Per tą laikotarpį buvo visko. Šiuo metu pastebiu, kad nebėra tos vienybės, kuri buvo tomis dienomis, kai stovėjome Baltijos kelyje, kai gynėme Nepriklausomybę Sausio 13-ąją.
Matau, kad dabar yra viena grupė žmonių, kurie supranta situaciją, bet yra ir kita grupė, kuri viską mato kitaip, linkę gręžiotis į praeitį, žiūrėti į kaimynines šalis su nostalgija. Ir visa tai lemia supriešinimą, o jo neturėtų būti.
Minint Nepriklausomybės sukaktį, palinkėčiau visiems mūsų šalies piliečiams nepasimesti sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, būti susitelkus ir neleisti sau net minties, kad vėl grįžtume į kieno nors glėbį.
Esame maža šalis. Ir, jeigu kiltų grėsmė, norisi palinkėti vėl tos vienybės, juk nenorime vėl netekti laisvės, kad vėl už mus spręstų kiti ir iš kitur. Kovoti būtų sunku, bet turime partizaninės kovos pavyzdžių ir, manau, kad tikrai nepasiduotume ir ateityje.
„Bendras ėjimas, bendras jausmas, bendra šventė“
Romualdas SAKALAUSKAS,
vienas iš kandidatų į Lietuvos Aukščiausiąją tarybą Mažeikių rinkiminėje apygardoje 1990-aisiais:
– Pirmiausia, kaip ir visiems, tai buvo didžiulė šventė. Tuo metu mus buvo apėmęs jausmas, kad Sąjūdis suvienijo visą Lietuvą. Tomis dienomis, rodos, net ore tvyrojo tas Nepriklausomybės laukimas, bendras ėjimas į ją, bendras jausmas ir, pagaliau, bendra šventė.
Yra posakis, kad Bažnyčia suvienija visus, tai tuo metu visa Lietuva tapo Bažnyčia.
Ar, tapęs Aukščiausiosios tarybos deputatu, būčiau balsavęs už Nepriklausomybę? Visi gyveno tuo laukimu, ir, atvirai pasakius, nepažinojau savo aplinkoje žmonių, kurie būtų kitaip mąstę. Neabejotinai būčiau balsavęs už laisvę.
Kalbant apie 35 metų Lietuvos laimėjimus, net nepalyginami dalykai tai, kas buvo ir ką dabar turime. Būtų galima vardyti ir vardyti… Užtenka tik pažiūrėti, ką turime mes ir kas šiuo metu yra pas kaimynus Baltarusijoje, Rusijoje, kurie liko tame pačiame katile.
Galvodamas apie palinkėjimus, prisiminiau seną posakį, kas visada gelbsti žmogų: „Viltis, tikėjimas ir meilė.“ Norisi palinkėti visiems išlaikyti viltį, gyventi tikėjimu ir mylėti vieniems kitus.
Tikiu, kad kitą Nepriklausomybės sukaktį švęsime be šiandieninės geopolitinės įtampos. Gyvenkime ir dirbkime, kad visiems būtų tik geriau.