
Šventės proga „Santarvė“ kalbino žmones, prisimenančius prieš 35 metus buvusius įvykius, dalyvavusius juose ar gimusius po šios mūsų šaliai reikšmingos datos.
„Džiugu, kad turime teisę žinoti tiesą apie savo didvyrius“
Valda MURAVJOVIENĖ,
Henriko Nagio viešosios bibliotekos Ukrinų filialo bibliotekininkė:
– 1990 metų Kovo 11 d. man buvo keturiolika metų, lankiau devintą klasę Ukrinų devynmetėje mokykloje ir tai buvo mano paskutiniai, kaip šios mokyklos mokinės, metai.
Prisimenu, 1989 metais mūsų mokykla buvo rekonstruota, pristatyta sporto salė ir tuometės direktorės Vandos Staškuvienės iniciatyva bei pasirūpinimu mokyklos fojė buvo pakabinta didžiulė, gal 3 metrų aukščio, skulptoriaus Vytauto Meškelevičiaus sukurta Vyčio skulptūra. Tais pačiais metais į mokyklą atvyko LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas ir svečių knygoje užrašė: „Labai norėčiau gyventi tokioje gyvenvietėje, dirbti tokioj aplinkoj ir kad mano vaikai mokytųsi šioje mokykloje.“
Žodžiu, Ukrinuose nepriklausomybės visi laukėme ir, dar prieš paskelbiant Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, mokykloje pakabintas Vytis tai tik patvirtina.
Tada viskas buvo nauja. Pavyzdžiui, nežinojome, ką simbolizuoja, ką reiškia Gediminaičių stulpai. Tačiau po truputį, palaipsniui viskas įsilingavo.
Buvau vaikas ir iš esmės to gyvenimo priespaudoje savo kailiu kaip ir nepajutau. Bet atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir, ypač gyvenant kaime, iš mamos, senelių buvo galima pajusti jų nerimą dėl ateities: kas bus, kaip bus iširus kolūkiams, ar bus darbo… O drauge buvo jaučiamas ir džiugesys. Palaipsniui tapo aišku, kad viskas Lietuvai buvo į gera.
Mano supratimu, vienas svarbiausių dalykų, kalbant apie gyvenimą laisvėje, apie buvimą laisviems yra toks, kad galime pagerbti tokias asmenybes, kurios kovojo už Lietuvos laisvę, kad galime žinoti tikrąją Lietuvos istoriją.
Kaip pavyzdį paminėsiu kraštietį generolą Povilą Plechavičių. Džiaugiuosi, kad atėjo laikas, kai iš tikrųjų žinome, jog jis nebuvo baisus ar agresyvus žmogus. O juk buvo metas, kai jį šmeižė, apie jį melavo. Ir tokių istorijų, kai kovotojai už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę buvo juodinami, šmeižiami, daugybė.
Žodžiu, džiugu, kad dabar mes turime teisę žinoti tiesą apie savo didvyrius.
O antra laisvės išraiška – keliauti. Jei tik nori, gali išsiruošti ne tik į kokią tolimą šalį, bet ir čia pat, į Latviją. Be jokių didelių apribojimų.
Labiausiai norėčiau palinkėti mums visiems vienybės ir patriotiškumo. Kad nepasiduotume įtakoms, teiginiams, kad Lietuva nėra Lietuva, kad nebūtinai jai būti nepriklausoma.
Išlikime vieningi ir nepasiduokime propagandai. Šiuo metu to ypač reikia.