Šventės proga „Santarvė“ kalbino žmones, prisimenančius prieš 35 metus buvusius įvykius, dalyvavusius juose ar gimusius po šios mūsų šaliai reikšmingos datos.
„Laisvė – tai galimybė būti savimi“
Dominykas RUDOKAS,
Vilniaus universiteto studentas, mažeikiškis:
Man Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena – tai visų pirma data, kuomet Sovietų Sąjungai tarėme griežtą „Ne“ ir priešinomės ne ginklais, bet tiesos paieškomis, jos sakymu ir siekiu atkurti nepriklausomybę, kad galėtume patys kurti savo likimą.
Galiausiai tai yra diena, kuomet ryžomės vėl ieškoti savęs pačių, savo kelio, o ne to, kuris padiktuotas iš Maskvos.
Kovo 11-ąją tradiciškai minėdavau drauge su šeima – giedodavome Tautišką giesmę, iškeldavome Lietuvos trispalvę. Šiuos dalykus darome iki šiol.
Manau, kad įvykių svarbą kiekvienas žmogus įvertina pagal savo moralinį kompasą. Kalbant apie eisenas, koncertus, panašius susibūrimus, reikia, kad visa tai išliktų ir vyktų, bet būtina įtraukti ir kuo daugiau istorikų, visuomenininkų diskusijų apie Kovo 11-osios prasmę, reikšmę šiems sudėtingiems laikams. Ką Kovo 11-oji simbolizuoja ir ko reikėjo, siekiant paskelbti nepriklausomybės atkūrimą: ar dokumentų ir teisinių aktų, parodančių šalies suverenumą 1918–1940 m., sunaikintą Ribentropo–Molotovo pakto pasekmių, liudijimų apie tremtis ir sovietų terorą, žmonių drąsos ir širdžių vienybės, siekiant tarti griežtą „Ne“ SSRS ambicijoms išlaikyti okupuotas ir aneksuotas teritorijas bet kokia kaina…
Man svarbiausia gyvenimo laisvoje šalyje išraiška – pasirinkimai, galimybė gyventi taip, kaip noriu, ir kurti savo likimą pačiam.
Laisvė – tai ne tik skolų neturėjimas ar demokratija. Laisvė visų pirma yra galimybė rinktis gyventi taip, kaip norisi, klausytis mėgstamos muzikos, žaisti mėgstamus žaidimus – tai visų pirma galimybė būti savimi.
Lietuvoje galime eiti, kur norime, veikti, ką norime, būti, kuo norime, ir, viso to netekus, laisvė yra tikrai prarandama. Tačiau kai kurie žmonės laisvę praranda ir neokupuoti, kuomet išsižada savęs.
Man regis, visuomenė pradėjo suvokti laisvę kaip šį tą, kas su gimimu tarsi ateina savaime. Ir tik po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos invazijos į Ukrainą antrojo etapo (pirmasis įvyko 2014 m., Rusijai aneksavus Ukrainai priklausantį Krymą ir pradėjus steigti separatistines Donecko ir Luhansko liaudies respublikas, kurios tik sakosi esančios nepriklausomos, bet iš tikro visiškai valdomos Rusijos) pradėta suvokti, kad laisvė yra brangi, kad ją reikia ginti.
Kad žmonės suvoktų svarbią tiesą – laisvės brangumą – ir imtų ją ginti, jiems reikia stipraus šoko, supurtymo, nes abejingumas yra itin pavojingas ir užkrečiamas.
Tačiau, kaip ir visais laikais, visų karų metu žmonės dalijami į tris dalis: kolaborantai – rezistentai – pasyvieji. Ne išimtis ir Europa. Istorijoje yra viena žiauri tiesa: kol žmonės nepatiria traumų, tol galvoja, kad juos tai aplenks. Tačiau neaplenkia. O tam reikia ne tik rimtai investuoti į gynybą, bet ir pasakoti žmonėms, kas nutinka, kuomet teritorija okupuojama ir sunaikinama laisvė, galimybė rinktis ir būti savimi. Susivokti vis dėlto turi kiekvienas pats, nes niekas kitas už jį to nepadarys.
Lietuvai, lietuviams ir sau linkėčiau stiprybės, tikėjimo, prisidėjimo ne tik žodžiais, bet ir darbais prie bendro situacijos gerinimo. Tiksliai įvardyti kiekvienam asmeniui būdingus bruožus ar savybes yra sudėtinga ne tik šiais sunkiais laikais. Sudėtinga tai buvo visada. Vis dėlto linkiu pasirinkti teisingai, nes blogiui ar gėriui daryti nereikia ko nors ypatingo – šiuos abu dalykus daro visiškai neišskirtiniai, įprastiniai žmonės.
Kitas palinkėjimas – vadovautis sveiku protu ir mąstyti savo galva, nepasiduoti panikai. Ne visi turi tarnauti kariuomenėje, kovoti fronto linijose ar būti politikos ekspertais – kam nors reikia ir vairuoti, rašyti darbus, studijuoti ir nagrinėti istoriją, veikti kitose sferose… Bendram tikslui reikia visų pastangų.
Ne tik būkime patriotai, bet ir turėkime tikrų draugų užsienyje, kur būtų galima atsitraukti bei papasakoti apie situaciją Lietuvoje, jei reikalai pakryptų į tikrai blogą pusę.
Prie bendros situacijos gerinimo galime prisidėti visi, tačiau tik žinodami savo pliusus ir minusus. Priešingu atveju rezultatas gali būti ne toks, kokio norima. Tad svarbu pasverti savo jėgas ir žiūrėti, kaip galima padėti ir prisidėti tuo, kuo galime ir ką turime.