Rinkimų į Seimą pirmasis turas nesulaukė didelio gyventojų aktyvumo – rajone balsavo tik 48 procentai rinkimų teisę turinčių žmonių. Daugelis dėl to kaltina apolitiškai nusiteikusį jaunimą, nesirūpinantį dėl savo ateities. Juk šie rinkimai yra pamatas, ant kurio bus kuriami jų likimai.
Kiti įžvelgia nepasitikėjimą partijomis ar kandidatais. Bet tai neturėtų reikšti, kad turime likti pasyvūs ir viską stebėti iš šalies.
Bet yra žmonių, kurie neįsivaizduoja, jog galima būtų neatlikti savo pilietinės pareigos ir neiti balsuoti.
Kodėl jie taip mano, ko tikisi iš Seimo ir jo narių, kaip renkasi savo atstovą Seime? Tokiomis temomis šiame „Piliečių klube“ ir kalbamės su įvairaus amžiaus, profesijų, pažiūrų ir įsitikinimų žmonėmis.
„… Negalėčiau kaltinti valdžios, pats jos nerinkęs…“
Aurimas DAUKANTAS,
dirbantis studentas,
mažeikiškis:
– Seimo rinkimuose dalyvauju pirmą kartą, prieš tai jau teko dalyvauti Savivaldos rinkimuose. Balsuoti einu tam, kad išreikščiau savo pilietiškumą – juk reikia atlikti savo pilietinę pareigą – negaliu kaltinti valdžios, pats jos nerinkęs. Nebalsuoti ir įsilieti į pilką minią ir svaidytis kaltinimais – kvailai atrodo. Noriu pats prisidėti prie valstybės reikalų tvarkymo ir rinkti žmogų, kuriuo aš pasitikiu.
Skaityti ilgas partijų programas – kiekvieno savas reikalas. Aš tik už tuos kandidatus, kurie atstovauja vienam kuriam miestui. Mano manymu, kandidatas turi būti tik vietinis – kad žinotų visas miesto problemas, kad galėtų įsijausti ir spręsti tai, kas svarbu to miesto gyventojams.
Svarbu, kad kandidatas būtų išsilavinęs, kad būtų kompetentingas susidoroti su jam iškeltais uždaviniais, o svarbiausia – kad jau būtų dirbęs Seime, turėtų reikiamų įgūdžių, patirties.
Nepalankiai žiūriu į nepriklausomus kandidatus: kad ir kaip ten būtų, jie tokie tik kadencijos pradžioje, o pradėję dirbti Seime vis tiek įsilieja į vieną ar kitą frakciją, ir jų nepriklausomybė dingsta. Pasakymas, kad esu nepriklausomas – labiau populistinis.
Norėčiau, kad mano išrinktas Seimo narys dirbtų produktyviai ir svarbiausia – atsiskaitytų prieš rinkėjus, nušviestų savo atliktus darbus. Dabar to pasigendu. Gal jiems tai sudėtinga, bet taip, mano nuomone, turėtų būti. Mūsų dabartinis Seimo narys prieš rinkimus buvo matomas tik per savo televiziją, bet turėtų matytis realiai. Mes turime jį matyti susitikimuose, teikti pasiūlymus. Iš savo Seimo nario to nesulaukėme.
Rezultatas aiškus – žmonės jo dabar jau neberinko.
Kalbant apie Seimo rinkimus vienmandatėje apygardoje – visų pirma balsuoju tik už asmenį. Niekada nebalsuoju už partijos lyderį ar dar ką – man svarbu pats žmogus, kuris dirbs mums.
Partijos ideologija man svarbi tiek, kiek ji atitinka realius darbus. Man svarbu tradicijos, tad aš tik už partiją, neskelbiančią ir nesivaikančią populistinių dalykų. Geriausias to pavyzdys – Darbo partija, kuri tuo metu atsidūrė „ant bangos“, o paskui staiga dingo.
Antrajame rinkimų ture liko tik du kandidatai. Už kurį balsuoti, esu apsisprendęs nuo pat pradžios. Žmonės kažkodėl sako, kad nėra iš ko rinktis. Ypač viskas blogai tiems, kurie neina balsuoti. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokia situacija susiklostytų, iš visų blogybių reikia rinktis mažiausią. Niekur nuo to nepabėgsi. Tiesiog reikia pasidomėti kandidatu – ką jis veikia, ko neveikia, tada pačiam apsispręsti ir rinktis.
Rinkimų organizavimas, turai, manau, yra gerai. Blogiau būtų, jei liktų kokie penki kandidatai ir iš jų laimėtų tas, kuris surinktų kokiais dvidešimčia balsų daugiau. Dalintis pasitikėjimu su penkiais yra sunkiau. Tada rinkimai būtų neteisingi. O kai lieka du kandidatai, jie gauna didesnį žmonių pasitikėjimą, nes tai nulemia daugiau žmonių.
Teisingas ir reikalingas yra ir reitingavimas. Juk taip žmonės, o ne partijos išreiškia savo nuomonę. Pasitaiko, kad kandidatai eina į rinkimus tik tam, kad pritrauktų balsų partijai. Bet jei tave išrinko, tu ir turi būti, o ne užleisti vietą kitam.
Kritika jaunimui už tai, kad neina balsuoti, yra teisinga. Tai matome rinkimų dieną, kai ateina vyresnio amžiaus žmonės ar pensininkai. Jie, nors gal ir nusivylę rinkimais, bet balsuoti eina.
Mano bendraamžiai, jaunimas tarpusavyje labai skiriasi. Jaunimas nesidomi politika. Tik kai kurios grupės jaunų žmonių neabejingi politikai. Dauguma meta mokslus ir eina dirbti. Jie suinteresuoti darbu, o ne politika.
Yra ir dar viena kitaip mąstančių grupė: jie balsuoja už populistines partijas, norėdami pajuokauti ar manydami, kad savaip keršija valdžiai. Ir nieko čia nepadarysi. Taip atsitiko su Valinsko partija. Pradinis sąrašas joje buvo geras, o žmonės, matyt, juokaudami išrinko klouną.
Kartais jaunimas nebesupranta, kad mes renkame tuos žmones, kurie mūsų gyvenimą padarytų geresnį. Bent jau aš taip galvoju ir tikiu, kad taip ir bus. Bet ar taip padaro – čia jau kitas dalykas. Tai pamatome per ketverių metų laikotarpį ir suprantame, kad mūsų pasirinkimas buvo klaidingas.
Esu aktyvus žmogus, raginu pažįstamus eiti balsuoti.
Jei niekas nejuda, nesikeičia, galima ir nusivilti. Per paskutiniuosius metus Lietuvoje jaučiamas pagerėjimas, bet nemanau, kad tai Seimo narių nuopelnas – daug davė Europos Sąjunga.
Jaunimas gal dar ir nespėjo nusivilti, bet bėda ta, kad nėra susidomėjimo valstybės politiniu gyvenimu.
Kartais partijos per rinkimų kampanijas deklaruoja nerealius dalykus, todėl man arčiau tradicinės, nepopulistinės, nedaug žadančios partijos.
Mažeikiškiams linkėčiau pasirinkti teisingai, gerai pagalvoti, kas galėtų mūsų miestą padaryti tokį, kokiame norėtume gyventi.
Nauji veidai Seime – viltis, kad kažkas keisis?
Gintautas ALEKNA,
keliautojas, ekspedicijų
į tremties vietas organizatorius
ir vadovas:
– Pirmojo turo rinkimų rezultatai – nei Mažeikių, nei visos Lietuvos – manęs nenuvylė. Jei antrajame ture nebūtų kandidato, kurį norėčiau matyti Seime, tokiu atveju galėčiau tik sugadinti balsavimo biuletenį arba nedalyvauti rinkimuose. Beprasmis tada būna balsavimas žmogui, kuris neturi savo balso verto kandidato.
Aš pats prieš kiekvienus rinkimus žadu rinkimuose nedalyvauti, bet logiškai pagalvoju, kad iš to mano nėjimo nėra naudos. Žmonėms siūlyčiau eiti ir balsuoti, juk surasti 10–15 minučių nėra sunku.
Nuostata, kad nereikia eiti balsuoti, kad nieko gero iš to nebus, vyrauja. Anarchinė, o ne demokratinė rinkimų sistema tai leidžia. Rinkimai vadinami įvykusiais, jei balsavo nors kažkiek žmonių. Tauta yra masė žmonių, negalinti priimti protingo sprendimo, jei nėra lyderio, kuris vadovautų. Jei nė vienas neitų balsuoti, tai būtų kaip protestas, kad mūsų ši sistema netenkina. Tačiau taip nebus: 30 ar 40 procentų rinkėjų vis tiek ateis ir balsuos. Tauta nesugeba susikoncentruoti ir kažką pakeisti.
Kodėl žmonės nesugebėjo reitinguoti? Geriausiu atveju jie vietomis sukilnojo pasirinktos partijos pirmąjį politikų dešimtuką. Jei visi žmogų iš sąrašo galo būtų įrašę į pirmą vietą, būtų daugiau naudos, nei pirmus numerius sukeitus vietomis. Svarbiausia, kad būtų kažkoks pasikeitimas Seime. Bet koks pasikeitimas yra į naudą.
Šiuose rinkimuose nuo Mažeikių dalyvavo visas būrys naujų žmonių, kurie ankstesniuose Seimo rinkimuose nekandidatavo. Reikėjo rinktis – gal jie visai šauniai būtų dirbę Seime. Iš jau buvusiųjų mūsų išrinktų Seimo narių nematau nė vieno, kuris būtų dirbęs rajono labui. Todėl už juos nebalsavau ir nebalsuosiu ateityje. Aš mėgstu rizikuoti.
Nesu patarėjas, bet siūlyčiau pabandyti išsirinkti naują žmogų. Blogiau nebus, nes anas taip pat nieko gero nepadarė. Paskutinę kadenciją mes iš viso neturėjome Seimo nario. Prieš tai buvę dar kažką bandė daryti arba ir darė kažkam, bet dabar iš viso nieko nebuvo daroma, nes ir nebuvo kam daryti.
Abu kandidatai, išėję į antrą rinkimų turą, buvę partiniai, tik vienas aukštose pareigose, kitas – žemesnėse. Pagal politiką nematau skirtumo. O tai, kad vienas jų jau yra buvęs Seime – visi matė, ar daug kas keitėsi Mažeikiuose.
Lietuvoje nesuprantu vieno paprasto dalyko – kuo skiriasi dešinieji nuo kairiųjų. Jie visi iš tos pačios komunistų partijos, tik tada išsiskirstę kas kur. Dėl to aš politikų neskirstau pagal anuometinius nuopelnus.
Praeities įvykiai labai sudėtingi, todėl kas, kaip ir kur atsidūrė tuo metu, labai sunku vertinti. Pripažįstama, kad anais laikais kumščių arba įsakymų principu daug ką buvo galima padaryti. Bet dabar visai kita situacija. Ir visai kitokie metodai reikalingi. Tada buvo sunku susigaudyti, kas vyksta ir ką reikėtų daryti.
Vertinu žmones, turinčius ir besilaikančius savo nuostatos. Man nepatinka mazgotės, kurios krypsta į tą pusę, iš kurios pučia vėjas. Tas, kuris nuoseklus, man visada imponuoja. Jis gali būti priešas, bet jeigu jis turi savo poziciją, jis man patinka. Aš žinau, ko iš jo tikėtis. Kai kuriose situacijose gali užbėgti bėdai, nelaimei už akių, jeigu žinai, kad tas žmogus laikosi vienos pozicijos. O tas, kuris plūduriuoja tarp visų srovių, su tokiu neičiau į žvalgybą.
Mažeikiškiai, sakydami, kad balsavo už praeitį, sąlyginai teisūs. Mažeikiuose tais laikais kalnų niekas nenuvertė, bet kažkas sujudinta buvo. Tuo tarpu visi politikai, rajono lyderiai sėdėjo ir miegojo.
Suprantama, kad dabartinės anarchijos sąlygomis yra labai sunku ką nors padaryti net norint. Bet manau, kad kažkas dėl Mažeikių bus daroma. Tai yra garbės reikalas. Aš, būdamas toje vietoje, stengčiausi verstis per galvą, kad pateisinčiau žmonių vertinimą.
Save išsikėlę politikai vieni neliks, su kažkuo jungsis, su kažkuo eis koaliciją. Jeigu jie veiklūs, tikrai susiras aktyvią veiklos sritį Seime. Prie ko besijungtų, jis kalbės, mąstys kitaip. Jei tokių būtų daugiau, pamatytume, kaip Seimas pasikeistų. Ir kituose rinkimuose žinotume, už ką balsuoti. Svarbiausia, kad tai būtų šviežia, nauja galva.
Jei 80 procentų Seime bus tų pačių politikų, tai kažko naujo tikėtis neverta. Kada tie patys sėdi, iš jų naudos nėra daug. Vieną kitą pavyzdį per visą Seimą rasčiau, kur žmogus savo vietoje ir iš jo didžiulė nauda. Yra protingų žmonių iš tremtinių, politinių kalinių, o kiti – užsisėdėję dėdės. Vietoj to, kad senieji susirinktų, jau geriau šou verslo atstovai, artistai. Tai nėra visai blogai.
Kuo daugiau naujų veidų Seime, tuo daugiau vilčių, kad kažkas keisis…
„Seimo narys gali būti genijus, bet vienas nieko nepadarys…“
Vygandas OSTRAUSKIS,
verslininkas, pirmosios po Lietu
vos Nepriklausomybės atkūrimo
rajono tarybos pirmininkas:
– Jei į rinkimų klausimą žiūrėtume teoriškai, tai nėra buvę kandidatų, kurie eitų į rinkimus kaip tikri Seimo nariai – kaip įstatymų leidybos institucijos atstovai. Visi eina žadėdami kažką padaryti vienai ar kitai grupei, savo rajonui. Bet tai juk nėra tiesioginiai mero rinkimai, kaip dabar tą dalyką sutapatina mažeikiškiai.
Dabar yra Seimo rinkimai. O Seimo narys pagal Konstituciją, ko nėra pažymėjęs nė vienas iš kandidatų, yra tautos atstovas. Jis nėra rinkimų apygardos atstovas, nors joje ir renkamas. Jis turi atstovauti visai tautai.
Kai iš tos pusės pažiūri, susidaro įspūdis, kad kandidatai eina į Seimą neskaitę Konstitucijos. Tvirtai negaliu teigti, bet įspūdis tikrai panašus, nes tarp tų pažadų nėra girdėti, ką jie veiks per tuos ketverius metus. O tai jau panašu į populizmą.
Nežinau, ar tai laimė, ar nelaimė, bet man teko pažinti visus Seimo narius, rinktus mažeikiškių nuo 1990 metų. Pradedant Zenonu Juknevičiumi ir baigiant Romu Venclovu. Kadangi jie dirbo visai skirtingais laikotarpiais, lyginti juos nelabai išeina. Kiekvienas laikotarpis iš Seimo nario reikalavo vis daugiau vienokių ar kitokių gabumų. Iš Juknevičiaus, kad ir nelabai mes sutarėme, nebuvo galima reikalauti to, ko mes tada norėjome. Juk mes buvome pirmoji Savivaldybė po Nepriklausomybės atkūrimo. Jos buvo politikas, jam tai ir rūpėjo. Ir pas mus jis atvažiuodavo papolitikuoti. Mūsų, kaip Savivaldybės, rūpesčiai jam rūpėjo kokius penkis procentus. Tuo momentu mums, kaip rajono vadovams, tai nepatiko.
Po to buvo Vytautas Kvietkauskas. Jis dirbo ir politikoje, ir kažkiek stengėsi atstovauti rinkėjams, ieškojo kontaktų su jais.
Vytas Navickas – įdomi, kontraversiška asmenybė, bet rinkėjų labui jis buvo padaręs daug. O politikoje jam nelabai kas išėjo, dėl to laikraščiai apie jį rašė daug blogo.
Apie Sigitą Kaktį negaliu sakyti nieko nei gero, nei blogo – būtų neetiška, nes jis penketą metų buvo mano pavaduotojas. Mažeikiškiai žino visus jo veiklos niuansus – ką jis nuveikė gero ar kas jam nepasisekė. Be abejo, buvo visko.
Po 2000-ųjų metų buvo dar vienas mažeikiškiams atstovavęs Seimo narys. Mano asmenine nuomone, tuo laikotarpiu jis nuveikė daug. Ir to niekas nenuneigs. Besimokydamas tos didžiosios politikos, kartu darė daug ir rajonui.
Su Romu Venclovu nedaug teko bendrauti, bet didelio įspūdžio jis man asmeniškai nepadarė. Matyt, ir rinkėjai tą patį pamatė.
Dabar, kai eisime balsuoti šį sekmadienį ir yra dvi tokios įdomios kandidatūros, vos ne tos pačios partijos nariai, būtų blogai, jei rinkėjai tai sutapatintų su taip trokštamais tiesioginiais mero rinkimais. Jei vienas kandidatų dalyvautų tiesioginiuose mero rinkimuose, o tokie sako, bus, būtų labai įdomi situacija. O respublikinis lygis yra visai kas kita. Tie, kurie atsimena, jei neklystu, buvo 1989 metai, kada vienas mūsų kandidatų pasirodė respublikinėje televizijoje, pasirodė, švelniai sakant, visai ne kaip. Nors čia mes jį visi garbinome. Pamatėme, kad dirbant respublikos mastu, lygis yra ne tas – reikia truputį keisti mąstymą. Ir žinių gal reikia daugiau.
Ir dabar reikia žiūrėti, kas geriau atstovautų tautai. Taip galvoti rinkėjas turėtų pirmiausia, nes negali būti turtingo Mažeikių rajono neturtingoje Lietuvoje. Tai nelabai suderinami dalykai, ir čia stebuklų dėl Mažeikių nepadarysi. Vadinasi, reikia ieškoti būdų, kaip daryti įtaką, grupuotis tenai, kad kažką galėtum nuveikti. Seimo narys gali būti genijus, bet vienas nieko nepadarys. Jis turi apie save rinkti žmones, turi sugebėti įtikinti, bendrauti, megzti asmeninius ryšius, sugebėti bendrauti su kitų partijų atstovais.
Dažnai reikia ir susijungti – šiandien mes palaikome jus, rytoj – jūs mus. Balsuojant už gerą projektą balsuojama „prieš“ vien dėl to, kad jį iškėlė ne ta partija. To dar būna, ir tai yra blogai. „Už“ gerą projektą turi būti balsuojama, nežiūrint, kas jį pasiūlė.
Tautos atstovas turėtų turėti tokį mentalitetą, kad sugebėtų atskirti, kas yra kas, ir spręsti kažką, ir daryti ne iš kokių partinių interesų ar siaurų savo įsitikinimų, bet rasti tai, kas šiandien reikalinga Lietuvai. Ir nežiūrint to, ar siūlo konservatoriai ar kita partija, reikia balsuoti teigiamai, jei tai yra geras dalykas.
O ši problema pradeda remtis į kitus dalykus – reikia burti savo komandą. Seimo narys be patarėjų, padėjėjų rato praktiškai yra niekas. Jis kiekvieną dieną gauna krūvą dokumentų, ir juos perskaityti fiziškai galbūt neįmanoma. Reikia sugebėti juos atsirinkti, arba kažkas turi juos atrinkti ir gal net pabraukyti tas vietas, į kurias reikia atkreipti dėmesį. Todėl turi dirbti kažkoks specialistų ratas, kurio žmonės turėtų savo sritį.
Kuris iš mūsų dviejų kandidatų galėtų sukurti tokį bendradarbių ratą? Seimo narys turėtų kreiptis konsultacijų, prisipažinti, kad ne viską žino. Juk nuo to, kad tu sėdi Seimo nario kėdėje, proto nepadaugėja. Esi lygiai toks pat žmogus, koks buvai iki rinkimų.
Kuris sugebės tai pripažinti, tas bus naudingesnis. „Galva sieną pramušiu, neleis per duris, per langą įlipsiu“ tai yra tik gražios kalbos.
Mažeikiškiams prieš šiuos rinkimus dilema didelė. Gal kai ką kankina nostalgija seniems laikams, kai buvo manoma, neva nueisiu, pasiskųsiu, ir viskas bus išspręsta. Tada buvo kitokia santvarka, kitokios galimybės. Dabar taip nebus.
Žmogus, einantis pas Seimo narį, turėtų suprasti, kad Seimo narys į jo problemą turėtų žiūrėti ne kaip į asmeninę, bet kiek ji koreliuojasi su respublika. Ir nereikia galvoti, kad Seimo narys gali išspręsti asmenines problemas. Tai ne meras. Galų gale ir pas merą nuėjęs negali reikalauti sprendimo, nes juk meras – toks pat tarybos narys, kaip ir kiti. Gal tik Savivaldybės administracijos direktorius gali priimti kažkokį sprendimą, nes jis vadovauja specialistams.
Tikriausiai po daugelio metų žmonės atsirinks, kieno kokia kompetencija. Pas Seimo narį daugiau reikėtų eiti valstybės klausimais, o ne dėl to, kad su kaimynu nepasidalinau sklypu ir meras ar žemėtvarka nieko nesprendžia.
Svarbiausia – į rinkimus eiti, nes kuo daugiau žmonių ateis, kad ir kaip jie balsuotų, skirtumo nėra, bet bendras rezultatas bus kokybiškesnis ir teisingesnis. Kad tik būtų geras oras.
Rinkimų rezultatai rodo, kad Mažeikiai sensta
Raimonda RAMANAUSKIENĖ,
Mažeikių muziejaus
vyriausioji
fondų saugotoja:
– Rinkimai – savo valios, pažiūrų išreiškimas ir atsakingas darbas. Nedirbdamas žmogus nežinosi, ar bus geriau, ar blogiau. Visada atlieku šią pareigą, išreiškiu savo nuomonę. Nuo manęs vienos ar dviejų žmonių niekas nepriklauso, bet jei prisidės dar būrys, tai kažką nulemsime.
Esu šiek tiek nusivylusi pirmojo rinkimų turo rezultatais, nors staigmenos nebuvo. Tai nieko naujo. Galbūt neturėjome iš ko pasirinkti. Realiai žiūrint į visus iki šiol buvusius balsavimus, mažeikiškiai visada balsuodavo taip, kaip ir šį kartą. Norėjosi, kad būtų kitaip, bet nusivylimas yra laikinas dalykas. Vis tiek lauki, galvoji ir tikiesi. Išgyvenome visais laikais, išgyvensime ir dabar.
Tikiuosi, kad bent dabar mažeikiškiai „nepasišiukšlins“ – gal nebalsuos už anuos laikus?..
Deja, matyt, mūsų Mažeikiai sensta. Yra karta, kuri ilgisi buvusių laikų. Dar nepriaugo nepriklausomybėje gimusių žmonių karta, kuri turėtų balsuoti žvelgdama į šių dienų gyvenimą ir neprisimindama anų. Būtų visai kitokie balsavimai!
Praėjo 20 metų nuo Sąjūdžio laikų. Reikėtų pasidomėti, ar yra jaunų žmonių, kurie gyvenime įsitvirtinę ir realiai mąsto apie Lietuvos ateitį. Kandidatų į Seimą sąraše jaunų žmonių nebuvo. Galbūt jaunimas nėra grįžęs, gal dar nesubrendęs, gal nepasitiki savo jėgomis, o gal kuria savo gyvenimą… Manau, kad kitiems rinkimams turėtume turėti jaunų, negyvenusių tarybiniais laikais, gabių, į ateitį žiūrinčių žmonių. Auginu vaikus, girdžiu, apie ką jie kalba, matau jų požiūrį, matau, kaip jie reaguoja į tai, kas vyksta.
Vienas kandidatų deklaruoja, kad eina dirbti, o ne politikuoti. Mes esame per maži žmonės, kad labai gilintumės į seimūnų gyvenimą, bet matome ir suprantame, kad Seime vyksta būtent politikavimas. Jeigu jie darbingi, gerai išmanantys savo darbą profesionalai politikai, tai jų reikėtų mažiau. Tuo labiau kad jie turi savo patarėjus. Tegu jie bent metus pabando pragyventi, išlaikyti šeimą iš eilinio žmogelio atlyginimo… Kaip jiems tai atrodytų? Vis dėlto manau, kad Seime buvo ir bus žmonių, dirbančių nuoširdžiai, nors tokių nėra dauguma.
Atvažiavus iš provincijos nelengva kažką į savo pusę paveržti, bet iš kandidato, už kurį balsuosiu, tikiuosi, kad dažniau atsigręš į Mažeikius, nežiūrės savo interesų, kaip dauguma seimūnų daro. Mes nežadame iš savo miesto bėgti, o išrinktasis po ketverių metų taip pat grįš čia – „pasišiukšklinti“ jam negalima. Abejoju, ar mums galėtų atstovauti iš kito miesto atvažiavęs žmogus. Yra kitaip, kai rajonui atstovauja gyvenantis čia ir labiau žinantis mūsų problemas.
Bijau, kad į antrąjį rinkimų turą balsuoti ateis mažiau žmonių. Tačiau žmonės turėtų palyginti anuos, tarybinius, laikus su dabartiniais ir išsirinkti. Turėtume rinktis iš blogybių mažesnę blogybę. Tik kaip žmogui įžvelgti, kuri blogybė yra mažesnė?..
Neringa MINEIKYTĖ,
Vytautas MALŪKAS
Jono STRAZDAUSKO nuotraukos
