Pilietiškumo prasmės paieškos: nuo mažų darbų iki visaverčio bendruomenės nario tapatybės pajautos

Nuotr. iš redakcijos archyvo

Užbaigiame šių metų „Piliečius“. Per metus parengėme ir išleidome 24 „Santarvės“ priedus, kuriuose mažeikiškiai dalijosi žiniomis apie įgyvendintas iniciatyvas, samprotavo, kas skatina žmones būti piliečiais, kokiais darbais išreiškiama meilė Tėvynei, savo kraštui, pagarba jo žmonėms.
Į „Piliečių klubą“ pakvietėme žmones, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo priedo leidime – tapo rašinių herojais, buvo pristatyti kaip įvairių darbų iniciatoriai.
Į mūsų klausimus atsakė Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientas ir buvęs jos mokinių prezidentas Edgaras NARKUS, Tirkšlių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Mažeikių Kalnėnų pagrindinių mokyklų jaunųjų šaulių vadas Stasys PAULIUKAS, Sedos trečiojo amžiaus universiteto rektorė Genoveita GRICIENĖ, karo tarnybą atlikusi mažeikiškė, keliautoja Dovilė ČERNAUSKAITĖ, Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos abiturientas, Žemaitijos skautų organizacijos narys Martynas BALSYS ir pirmojo privalomo šaukimo kariūnė, savanorė Greta EIDIKYTĖ.

KLAUSIMAI, PATEIKTI „PILIEČIŲ KLUBO“ PAŠNEKOVAMS

  1. Kaip manote, kokie veiksmai, pokyčiai, pajautos leidžia žmogui pasijusti piliečiu? Kada ir kaip jūs tai pajutote, suvokėte?
  2. Kokiu būdu laikraštis ar kita žiniasklaidos priemonė geriausiai prisideda ugdydama pilietiškumą, bendruomeniškumą?
  3. Ko palinkėtumėte, ką patartumėte žmonėms, kuriems pilietiškumas, patriotizmas – dar tik sąvokos, o ne savęs suvokimas?

Edgaras NARKUS: „Padarykime bent vieną gerą darbą“

Edgaras NARKUS
  1. Mano suvokimu, žmogui pasijusti piliečiu padeda buvimas bendruomenės dalimi. Nesvarbu, ar tai mokyklos bendruomenė, ar miesto jaunimo organizacija, ar tiesiog buvimas tarp draugų – bet kokiu atveju bendruomenė padeda stipriau pasijausti savo šalies dalimi.
    Kai mes priklausome vienai ar kitai bendruomenei, mes geriau pažįstame mus supančius aplinkinius bei miesto, valstybės ar draugų problemas, o kartu – ir mūsų visų džiaugsmus.
  2. Dabar domiuosi Naujųjų laikų Lietuvos istorija ir pradėjau suprasti, kad mes per mažai džiaugiamės savo Tautos istorija, o ji yra labai didinga. Istorinės asmenybės, kurių pavydėjo visa Europa, diplomatinės gudrybės ar „Dainuojanti revoliucija“ garsina mūsų šalį ir skatina mūsų pilietinės sąmonės atgimimą, kai šiuo laikmečiu aplinkui yra tiek daug negatyvios energijos.
    Vis tik galime pažvelgti ir į gerąją pusę – tokios daugeliui pasiekiamos nepriklausomos socialinės medijos platformos kaip „Twitter“ gali padėti mums palyginti kitų šalių realijas ir piliečių nuotaikas, todėl bent mintimis galime prisidėti prie geresnio rytojaus kūrimo svetur ir taip pat Lietuvoje šiuo pandemijos laikotarpiu.
  3. Kiekvienam iš mūsų linkiu atrasti pilietiškumo ir patriotiškumo suvokimą per mūsų asmeninių interesų sritis – ar tai būtų ekologija, politika, istorija, priklausymas įvairioms bendruomenėms, ar tiesiog nuoširdus pokalbis su geriausiu draugu ar šeimos nariu šiuo kalėdiniu laikotarpiu – tokiu būdu kiekvienas anksčiau ar vėliau suprasime, kokia Lietuva iš tikrųjų yra graži ir unikali.
    Išsilaisvinkim iš slogios nuotaikos, kaukių ar moralinės stagnacijos. Nereikia nuversti kalnų, parašyti knygų ar pastatyti dangoraižių. Tiesiog likime namuose, paskambinkime senam draugui, medikui, mokytojui, močiutei ar seneliui. Padarykime bent vieną gerą darbą Lietuvos labui. Bendruomenės, draugų, šeimos ir ateinančių kartų labui.
    Viskas bus gerai. Gražių švenčių.

Stasys PAULIUKAS: „Pilietiškumas – tai ir paprasčiausios žmogiškos savybės“

Stasys PAULIUKAS
  1. Aš, kaip ir daugelis mano bendraamžių, esame gimę sovietmečiu ir buvome ugdomi pagal tuometinės valdžios reikalavimus, vadinasi, turėjome būti tos politikos vykdytojai jau nuo mažumės.
    Augdamas paprastoje valstiečių šeimoje buvau mokomas būti doras, sąžiningas žmogus, mokėti ištiesti pagalbos ranką draugui. Be to, tėvų namuose buvo daug kalbama ir pasakojama apie tarpukario laikotarpį, Lietuvos nepriklausomybę.
    Galiu pasakyti, kad pilietiškumas visada buvo man būdingas. Net kai tarnavau sovietų armijoje, su draugu pasidarėme vyčio ženkliukus ir nešiojome prie uniformos. Sakėme vadams, kad esame arklių jodinėtojai…
    Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo bandžiau prisijungti prie Lietuvos krašto gynybos stiprinimo, tačiau tuometinės dar ,,raudonos“ karinės struktūros, nors ir su lietuviškais antpečiais, nebuvo pripažintas mano karo jūrų laivyno karininko laipsnis, tik pasiūlė eiti kasti apkasų.
    Dirbdamas pedagoginį darbą mokiniams visados skiepiju pilietiškumą: kad siektų tobulėti, stiprintų sveikatą, rūpintųsi savo tėvais senatvėje, o svarbiausia – atliktų savo pilietinę pareigą – gintų Tėvynę.
    Visiškai tai pajutau ir suvokiau, kai įstojau į Šaulių sąjungą. Tuo metu ir suformavau jaunųjų šaulių būrelį Tirkšlių pagrindinėje mokykloje, po to ji tapo Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pagrindine mokykla. Nuo tada pajutau tikro piliečio dvasią – mylėti ir ginti savo Tėvynę. Su ta intencija subūriau dar vieną jaunųjų šaulių būrį Mažeikių Kalnėnų progimnazijoje, kuriame dabar yra daugiau nei 30 jaunųjų šaulių. Jie savo pilietine veikla yra pavyzdys visam jaunimui.
  2. Spauda ir kitos informacinės priemonės turi didžiulę galią ugdant pilietiškumą. Smagu ir džiugu, kad jūsų laikraštyje galiu pasidalyti savo jaunųjų šaulių veikla su rajono žmonėmis. Tuo džiaugiasi ne tik jaunųjų šauliukų tėvai, bet ir klasės draugai, pažįstami.
    Po straipsnių, kurie parodo mūsų veiklos kasdienybę, į būrelį vis ateina jaunimo, norinčio prisijungti prie mūsų veiklos.
  3. Norint būti pilietiškam, nebūtina sieti savo veiklos su Šaulių sąjunga, puikiai galima įsijungti ir į kitas pilietiškas veiklas savo bendruomenėje, kolektyve, prisidėti prie visuomeninių renginių, dalyvauti juose. Manau, pilietiškumas – tai ir paprasčiausios žmogiškos savybės, kurios padeda mums gyventi, veikti kartu.
    Pasirengimas tam prasideda nuo šeimos – kuo daugiau šeimų ugdys savo atžalas pilietiškumo pagrindais, tuo geriau ir saugiau jausimės visi. Šeima gali ir turi išugdyti paprasčiausias žmogaus savybes, pasiekti, kad vaikas, išėjęs iš namų, elgtųsi mandagiai, negadintų bendro turto, kad nebūtų patyčių, kad jaustų pareigą ir mokėtų ištiesti kitam pagalbos ranką.
    Norinčiuosius būti tikrais savo tėvynės gynėjais kviečiu pirmiausia ateiti pas jaunuosius šaulius ir pajusti tarp mūsų tvyrančią dvasią ir meilę Tėvynei, kurios kartais taip stinga jaunajai kartai.

Dovilė ČERNAUSKAITĖ: „Piliečiu leidžia pasijusti vienybės, bendruomeniškumo ir tam tikros visuotinės atsakomybės jausmas“

Dovilė ČERNAUSKAITĖ
  1. Manau, kad pilietiškumą, kaip ir buvimą piliečiu, kiekvienas suvokia skirtingai, savaip. Vieni piliečiais jaučiasi dalyvaudami valstybinėse šventėse, kiti parduotuvėje pirkdami produktą, pažymėtą „Pagaminta Lietuvoje“ etikete, dar kiti – siūlydami pagalbą kaimynams.
    Svarbu suvokti, kad kiekvienas veiksmas, darantis žmogų piliečiu, yra teisingas ir pakankamas, nepriklausomai nuo pilietiškų poelgių kiekio ar pobūdžio.
    Manau, žmogui piliečiu leidžia pasijusti vienybės, bendruomeniškumo ir tam tikros visuotinės atsakomybės jausmas. Taip pat ir tam tikros veiklos ir pareigos, tokios kaip: privalomoji karo tarnyba, įstatymų laikymasis, aktyvumas per rinkimus, savanorystė ar tėvynės garsinimas gerais darbais bei aukštais rezultatais. Kiekvienas iš įvardytų ir dar daugybė kitų veiksmų, jausmų kuria ne tik visuomeninę gerovę, bet ir pačiam žmogui leidžia jaustis viso to dalimi.
    Pati pilietiškumo svarbą supratau dar mokydamasi mokykloje minint įvairias šaliai reikšmingas istorinių įvykių datas. Vis tik stipriausius pilietiškumo jausmus pajaučiau atlikdama privalomąją karo tarnybą. Pilietę savyje labiausiai pajutau tada, kai kartu su didžiule (beveik 200 karių) kuopa giedojau valstybės himną. Tomis akimirkomis vienybės ir tvirtybės jausmas visa savo esybe tvyro ore. Tai jausmas, kurį verta patirti kiekvienam.
    Pilietę savyje stipriai jutau ir šią vasarą keliaudama per Lietuvą, bendraudama su vietiniais miestelių ir kaimelių žmonėmis, domėdamasi ne tik krašto, bet ir įvairių žmonių istorijomis, gyvenimais ir išgyvenimais.
    Manau, žmogui suvokimas, kad gali būti kažkam naudingas vien savo buvimu šalia, yra labai reikalingas. Tad, mano manymu, piliečiu pasijausti galima net ir tada, kai klausai svetimo, bet kažkuria prasme jau ir artimu tapusio žmogaus istorijų, tada, kai matai, kad žmonėms iš tikrųjų nuoširdžiai rūpi bendras visuomenės gerovės puoselėjimas.
  2. Manau, kiekviena žiniasklaidos priemonė – nuo spaudos, televizijos, radijo iki socialinių tinklų – yra neabejotinai reikšminga pilietiškumo ir bendruomeniškumo ugdymo kontekste. Tai yra pagrindinis visuomenės informavimo apie tam tikrus įvykius ar reiškinius būdas. Žiniasklaidos įtaka visuomeniniame gyvenime yra didžiulė, tad efektyvus jos panaudojimas norint pasiekti geriausių rezultatų yra būtinas.
    Skatinant bendruomeniškumą, žiniasklaida geriausiai prisideda tada, kai skleidžia kokybišką, aktualų ir įkvepiantį turinį taip įgydama ne tik visuomenės narių pasitikėjimą, bet ir kurdama bendrystės, vienybės jausmą. Mano akimis, pilietiškumą žiniasklaida labiausiai ugdo, dalydamasi, kalbėdama ar rašydama apie žmones, jų patirtis, dalyvaudama visuomeniniame gyvenime. Taip pat skatindama piliečius eiti balsuoti rinkimų metu ir pabrėždama to svarbą, ragindama išlikti ramiems bei saugoti savo sveikatą pandemijos laikotarpiu, šalia to pateikiant sprendimo būdų ir panašiai.
    Manau, kad būtent petys petin eidama kartu su žmogumi, kartais parodydama jam nematytą kelią, dalydamasi gerais pavyzdžiais ir aktualia informacija žiniasklaida ne tik padeda žmonėms įgyti naudingų žinių, bet ir įkvepia žmones būti pilietiškais, bendruomeniškais. Įkvepia būti visuomenės dalimi ar net tapti tuo, kuris įkvepia kitus.
  3. Pilietiškumo ir patriotiškumo nebuvimas širdyje man asocijuojasi su šalies istorijos, žemės, kurioje gyveni, ir žmonių patirčių, kurių negirdėjai, ryšių praradimu. Tad tiems, kurie nori suvokti ir atrasti pilietiškumo prasmę bei vertę, linkėčiau domėtis savo krašto istorija ne tik teoriškai, pavyzdžiui, skaitant knygas, bet ir praktiškai (išgirstant įvairių žmonių pasakojimus, savo ir ne savo močiučių, bočių patirtis).
    Linkėčiau atrasti pilietiškumą, keliaujant po savo šalį, aplankant vietas, kuriose nesi buvęs, kuriant ryšį su tuo, ką turime šioje šalyje čia ir dabar. Susipažįstant su naujais žmonėmis, labiausiai tais, kurių akyse dega vilties ugnelė tikintis geresnio rytojaus, ir tais, kurie atvira širdimi dalijasi savo meile, rūpestingumu bei kantrybe, atliekant bendruomenėms svarbius darbus – taip auga patriotiškumas ir pilietiškumas.
    Linkėčiau išbandyti savanoriškas organizacijas, tarnystę ir atsidavimą tam, kas rūpi, nes patys atgalinį ryšį gauname tik tada, kai ką nors nuoširdžiai duodame kitiems.

Martynas BALSYS: „Nuoširdžiai palinkėsiu išeiti iš savo komforto zonos“

Martynas BALSYS
  1. Viskas prasideda nuo paprasčiausios pagalbos kitiems ar nuo pakeltos šiukšlės gatvėje. Visai nesvarbu, ar tai būtų pagalba tavo senyvai kaimynei, gatve pėdinančiam vaikui ar parduotuvės darbuotojai. Tos akimirkos, kai tu padedi kažkam kitam, suteikia gerą jausmą, o nuo to ir prasideda kelionė į piliečio poziciją.
    Išugdę savyje pagalbos ir atsakomybės jausmą pradedame jausti atsakomybę ir gyvendami savo šalyje. Imame galbūt daugiau žvalgytis aplink, pastebėti mus supančią aplinką, matyti jos pliusus ir minusus.
    Kad ir kaip būtų, minusai nepatinka niekam, todėl išsiugdę atsakomybę padėti ir daryti gera norime panaikinti ir mūsų aplinkoje esančias problemas. Tuomet ieškome pagalbos tarp vyresniųjų, kurie galėtų padėti, buriame komandą ir bendromis jėgomis stengiamės įgyvendinti idėją.
    Tas veikimas, darymas tikrai leidžia pasijausti pilietišku žmogumi ir skatina nesustoti.
    Esu kilęs iš kaimo, o kaime į bendruomenės veiklą įsitrauki to dar net nesuprasdamas – gana jauname amžiuje. Rodos, kas čia tokio, kai kažkas paprašo pagalbos, o tu padedi. Padedi kartą, antrą, trečią ir supranti, kad gali dar daugiau padėti. Įsitraukimas į kaimo bendruomenės veiklą suteikia svarbumo jausmą. Tiksliai neprisimenu, kada susivokiau esąs pilietis, tačiau man tai įvyko gana jauname amžiuje, greičiausiai per kokį valstybinės šventės minėjimą.
  2. Laikraštis tarp jaunimo nėra populiari žiniasklaidos priemonė. Manau, didžioji dalis žmonių savo pilietiškumo jausmą pradeda ugdyti mokykloje. Tik mokytojų dėka būna žengiami pirmieji pilietiški žingsniai.
    Vienas paprasčiausių pavyzdžių – Sausio 13-osios minėjimas. Manau, nėra tokios mokyklos, kurioje tą rytą nebūtų uždegama žvakelė už didvyrius, paaukojusius savo gyvybes dėl Lietuvos. Tai minėjimas, kuris padeda suprasti patriotizmo ir pilietybės prasmę.
    Kad ir kaip būtų, kažkada iki jaunimo „prasimuša“ ir žiniasklaidos priemonės – televizija, žinių portalai ir kt. Mano manymu, žiniasklaida prie pilietiškumo ugdymo labiausiai prisideda vykdydama įvairias akcijas, skatindama jaunimą dalyvauti įvairiose veiklose arba pasidalydama bendraamžių pasakojimais, nuveiktais darbais ar įvykdytomis idėjomis. Tikrai smagu paskaityti ir sužinoti, ką sugeba padaryti jaunas žmogus, – tai motyvuoja.
  3. Labai paprastai ir nuoširdžiai palinkėsiu išeiti iš savo komforto zonos ir dalyvauti kokiame nors minėjime, akcijoje ar konferencijoje.
    Tai bus pirmieji žingsniai arčiau supratimo, kas ta valstybė, ką ji duoda ir kodėl aš jai turiu kažką duoti. Kalbėkite su vyresniais žmonėmis, išgirskite jų pasakojimus, patirtis, tai padės suprasti, kodėl mes turime mylėti savo šalį. Prisijunkite prie patriotinių organizacijų – su jomis galėsite nuveikti daug darbų, kuriais atsidėkosite savo šaliai, dar labiau pamilsite ją ir viską, kas joje yra.

Greta EIDIKYTĖ: „Save suvokti piliečiu ir patriotu galima tik per asmeninę patirtį“

Greta EIDIKYTĖ
  1. Sakyčiau, kad pirmąkart apie pilietiškumą pradėjau galvoti ir jį suvokti mokykloje – per istorijos pamokas, kai daugiau sužinojome apie Lietuvos praeitį. Vėliau pilietiškumo ugdymas tęsėsi jaunųjų šaulių būryje, kur šie klausimai paliečiami beveik visuose užsiėmimuose. Ir šaulio priesaiką privalu priimti tokioje vietoje, kuri susijusi su krašto istorija…
  2. Manau, kad ne tik laikraštis, bet ir visa žiniasklaida prisideda prie pilietiškumo ir bendruomeniškumo ugdymo – juk teigiamų pavyzdžių, kurie verčia didžiuotis tuo, kad esi lietuvis, joje gausu.
    Manau, kad straipsniai ar reportažai apie gražias jaunimo iniciatyvas, veiklą, pateikiami konkretūs pavyzdžiai skatina jaunimą burtis į įvairias organizacijas, kelti sau tikslus ir siekti, kad mūsų šalyje gyventume geriau.
    Neatmetu ir didelės įvairių organizacijų, tokių kaip šauliai, skautai, naudos. Jos prisideda prie pilietiškumo ugdymo. O ką kalbėti apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje, kuri jaunam žmogui daug ką sudėlioja į savo vietas, išugdo požiūrį ne tik į gyvenimą, bet ir į savo šalį, kiekvieno žmogaus atsakomybę.
  3. Save suvokti piliečiu ir patriotu galima tik per asmeninę patirtį – nuo ankstyvo amžiaus reikia būti imliam naujovėms, domėtis viskuo, kas vyksta aplinkui, analizuoti. Ir tik tada ateis suvokimas, ko tu nori, koks tu nori būti, ką tu gali nuveikti. Ir svarbiausia, manau, – ką tu gali duoti ne tik sau, aplinkiniams, bet ir savo Tėvynei.
    Tai nėra vienos dienos nušvitimas, o ilgas procesas, tačiau galvoju, kad žmogus vis tiek turi jį praeiti.

Genoveita GRICIENĖ: „Susitvarkyk savo kiemą ir pasaulis apie tave pasikeis“

Genoveita GRICIENĖ
  1. Rodos, toks paprastas klausimas, o taip nelengva atsakyti. Galvoju, kad aktyviu piliečiu tampama dar paauglystėje, nes būtent tada pasijunti esąs labai protingas, o visi aplinkui vaikštantys kvailiai tave erzina. Nori kritikuoti, veikti, ardyti, statyti, bet tai ilgai netrunka.
    Paskui pasineri į tragiškas arba labai spalvotas savo jaunystės problemas… Ir pagaliau ateina darbinė veikla, šeima, ateina laikas tavo pilietiškumui. Nors kai kam jis prasideda ir studijų metais.
    Aš neprisimenu, kada man pasidarė svarbu prisidėti prie aplinkui vykstančio gyvenimo. Juk lengviausia yra kritikuoti ir nė piršto nepajudinti, kad būtų kitaip. Daryti dėl kitų, būti su žmonėmis ir ką nors prasminga nuveikti yra didelis džiaugsmas.
  2. Jau tai, kad žmogus užsiprenumeruoja rajoninį laikraštį ir jį skaito, rodo jo pilietinį brendimą. Jis pradeda domėtis, kuo gyvena rajono žmonės.
    Vis prisimenu Leonido Donskio pasakymą: susitvarkyk savo kiemą ir pasaulis apie tave pasikeis. Kiekvienas pažįstame žmonių, kurie garsiai kritikuoja viską aplinkui, o savo kiemo, savo namų nesusitvarko. Ir netikėsi tokiu, ir neisi paskui jį. Beje, jis niekur ir nekvies, nes visą savo energiją jis ir išlieja tuščiam kritikavimui, politikavimui. „Santarvė“ ne kartą siūlė įvairias rubrikas pilietiškumui išreikšti, bet…
    Nepaisant to, kad žmogus neatsiliepė, neparašė savo nuomonės, jau vien dėl to, kad perskaitė ir pagalvojo, jis tapo pilietiškesnis. Man patinka jūsų laikraštis, net norisi sakyti „mūsų“, nes jis nenuobodus. Jūs tiek daug temų pagvildenate. Kiekvienam įdomu paskaityti apie savo bendruomenės žmogų, apie neseniai praėjusį laiką. Sakyčiau, kad dauguma jūsų laikraščio temų yra pilietiškos.
  3. Kai pasidaro neįdomu gyventi, pagalvok, kuo pradžiuginti namiškius, kaimyną, bendradarbius – esamus ar buvusius.
    Papasakosiu šio karantininio laiko nuotykį. Žmonės užsidarę, ypač seni. Kai kurie mūsų TAU žmonės nė iš kiemo neina. Ir sugalvojom su keliomis rankdarbius mėgstančiomis moterimis tokį dalyką – jos nupina kalėdinius vainikėlius, papuošia kaip išmanydamos, o aš paimu ir išvežioju po namus.
    Ir pynėjoms buvo užsiėmimas, ir man išvykų, o kiek džiaugsmo vainiką gavusiems!.. Atvežu prie namų, palieku ant lauko stalo ar paduodu. Ir dar mūsų kraštietės – buvusios sediškės – dovanėlės pridedamos – sieninis kalendorius, užrašų knygutė…
    Rodos, mažmožis, menkas darbelis, bet pasijutom vėl bendrystėje esantys. Gal iki Kalėdų dar meduolinio namelio dieną organizuosime. Kiekviena savo namuose kepame ir pasidalijame nuotraukomis… O gal ir ką kita.
    Padarykim ką nors dėl kitų. Nereikia didelių darbų ar žygių, džiugina ir maži darbeliai.

Parengė
Audronė MALŪKIENĖ, Neringa ŠVELNIENĖ, Vidas STANKUS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*