Pirmasis vaidinimas Mažeikiuose: J. Vaičkaus kelio pradžia

J. Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro trupė. Juozas Vaičkus ir Morta Vaičkienė (sėdi centre). 1908 metai.

Šiais metais minime viešų lietuviškų vaidinimų sąjūdžio 115-ąsias metines ir Lietuvos profesionalaus dramos teatro šimtmetį – 1920-aisiais Dramos vaidykloje Kaune sceną išvydo Juozo Vaičkaus režisuotas pirmasis profesionalaus lietuvių teatro spektaklis, sukurtas pagal Hermano Zudermano dramą „Joninės“.
Laikraščio skaitytojams pateikiame Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovės, humanitarinių mokslų daktarės Aušros Martišiūtės-Linartienės studijos apie mūsų kraštietį – profesionaliojo teatro pradininką J. Vaičkų – ištraukas.

Po 40-ies draudimų ir represijų metų 1904 m. gegužės 7 d. atgauta spaudos ir kultūros laisvė lietuvius įkvėpė konkretiems dabarties darbams ir vizijai, kurioje vis aiškiau buvo regima nepriklausoma valstybė.
1904-aisiais buvo gautas leidimas tik vienam lietuviškam vakarui. Jis įvyko spalio 31 d. Šiauliuose: „Didžiausi turtai nebūtų visų taip nudžiuginę, kaip tas mažas popierėlis, kuriame aiškiai, išretintai buvo parašyta: „…r a z r i e š a j e t s a…“ (leidžiama – rus.). Susijaudinimas buvo didžiausias, net prie ašarų privedęs. […] – nenuostabu: tai buvo pats pirmasis Lietuvoje leistas vakaras!“ – rašė Lietuvos teatro istorikas Vytautas Maknys (V. Maknys. Raštai, I tomas, p. 208).
Pasak šio autoriaus, 1905 metais Lietuvoje prasidėjo tikras lietuviškų vakarų sąjūdis (1885–1917). „Pirmiausia atsirado: a) lietuvių išeivių teatras, ypač išaugęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, Mažojoje Lietuvoje, Petrapilyje, Rygoje ir kai kuriose kitose lietuvių išeivių gyvenvietėse; b) slaptieji lietuviški vakarai tėvynėje spaudos draudimo ir kai kur stolypininės reakcijos metais; c) viešieji lietuviškieji vakarai tėvynėje nuo 1905 metų“ (V. Maknys, Teatro dirvonuose, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, p. 35).
Lietuviški vakarai su vaidinimais, gyvaisiais paveikslais, chorų dainomis, deklamacijomis, šokiais telkė bendruomenę. Atkūrus 1905 m. viešų lietuviškų vakarų kalendorių (1905 m. spaudoje rašomos dvi datos, – senuoju ir naujuoju stiliumi, pvz., vasario 6 (19), o 1915 m. pereita prie naujojo stiliaus kalendoriaus – aut. past.), tarp caro valdžios leistų lietuviškų vakarų Mažeikiuose buvo surengti trys vaidinimai.

Reikšmingos sąsajos

Vasario 6 (19) d. buvo parodytas pirmasis viešas lietuvių spektaklis Vilniuje. Vasario 20 (kovo 3) d. Kauno Miesto Teatre suruoštas pirmasis „Dainos“ draugijos vakaras. Vasario 26 (kovo 11) d. viešą vakarą surengė Panevėžio vaidintojai. Gegužės 15 (28) d. vaidinta Marijampolėje. Gegužės 30 (birželio 12) d. – Kamajų vaidintojų vakaras Panevėžyje. Gegužės 31 (birželio 13) d. – Kamajų vaidintojų vakaras Rokiškyje. Birželio 6 (19) d. Vilniuje – antrasis viešas lietuviškas vakaras. Gegužės 31 (birželio 13) d. vaidinama Plungėje.
Birželio 29 (liepos 12) d. buvo vaidinama Mažeikiuose. Liepos 3 (16) d.– Betygaloje. Liepos mėnesį Kamajų vaidintojai antrą kartą pasirodė Panevėžyje. Rugpjūčio 7 (18) d. buvo vaidinama Žagarėje. Rugpjūčio 28 (rugsėjo 9) d. trečią viešą vakarą surengia vilniečiai. Spalio 20 (lapkričio 2) d. vaidinama Jurbarke. Lapkričio 19 (gruodžio 2) vakarą surengė Kauno „Dainos“ draugija. Lapkričio 20 (gruodžio 3) d. įvyksta pirmasis „Vilniaus kanklių“ vakaras. Gruodžio 25 ir 26 (sausio 5–6) d. vėl vaidinama Mažeikiuose.
1905-ųjų įvykius gruodžio 4–5 dienomis vainikavo Pirmasis Lietuvos atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas, paklojęs pamatus Lietuvos valstybės atkūrimui ir 1918 m. vasario 16-ąją iškėlęs politinės Lietuvos autonomijos reikalavimą.
Simboliškai lietuviškų vakarų reikšmę, – be lietuviškų vakarų nebūtų ir 1918 metų, – atskleidžia „Vilniaus kanklių“ vakaras Vilniuje, vykęs Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse. „Vilniaus kanklių“ vakare apsilankė daugelis iš visos Lietuvos Vilniun suvažiavusių seimo atstovų, ir pats vakaras su vaidinimu, dainomis tapo Seimo dalimi.
Kad be lietuviškų vakarų nebūtų buvę 1918 m. vasario 16-osios, patvirtina ir kitas pavyzdys. Per dešimtmetį sėkmingai kultūros darbą dirbęs lietuviškų vakarų režisierius Mykolas Sleževičius, pastatęs 50 lietuviškų veikalų scenoje, jau tapęs garsiu politiku, paklaustas, ar nesigaili menininko karjerą iškeitęs į visuomenininko, atsakė: „Be lietuviškų vakarų vaidinimų nebūtų ir 1918 metų (Lietuvos valstybės atkūrimo). Abu šiuos savo veiklos laikotarpius laikau vienodai reikšmingus“ (iš V. Maknys. Teatro dirvonuose, p. 234).

Atskleidžia amžininkų prisiminimai

Mažeikiuose birželio 29 d. pirmą viešą vaidinimą surengęs dvidešimtmetis J. Vaičkus – jauniausias 1905 m. vykusių lietuviškų vakarų organizatorius. Taip prasidėjo teatrinis kelias, atvedęs J. Vaičkų iki profesionalaus lietuvių teatro premjeros.
Pamėginkime atkurti šį įvykį, – pasirengimą, vaidinimą, įspūdžius, – klausydamiesi autentiškų balsų. Juos išgirsti padės vaidintojų Aleksandros Mickevičiūtės, – pagrindinės šio pasakojimo pasakotojos, ir Jono Jurkūno, Vilhelmo Burkevičiaus prisiminimai, saugomi Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje, „Vilniaus žinių“ ir „Lietuvių laikraščio“ korespondentų Juozo Šnapščio-Margalio, Mykolo Rupeikos (Merkelio Račkausko) įspūdžiai spaudoje.
Savo žodį įterpsime paaiškinant, susiejant atsiminimus, nusakant situacijas.

Repeticijų pradžia ir artistų ultimatumas

A. Mickevičiūtė, vaidinusi Magdelę, su J. Vaičkumi susipažino Dorpate (Tartu) 1904 m. kovo 4 dieną, tada jis dar buvo VI klasės mokinys: „Per laidotuves mano mylimo brolio, jo pažįstamo. Daug lietuvių Dorpate mus užjautė, […] bet Juozas Vaičkus mums tuomet buvo tikras angelas globėjas.“ „Nuo to laiko likome draugais“, – pasakojo Aleksandra, nors pats Vaičkus ją vadino ne tik drauge, bet ir vaidinimo įkvėpėja.
A. Martišiūtė-Linartienė pateikia A. Mickevičiūtės prisiminimų ištraukas.
„Praslinko žiema, išaušo giedresnis pavasaris. O vasarą į Papilę atvažiavo Vaičkus, […]. Jam beviešint pas mus pradėjom tartis, kaip reikia suruošti vakarą su vaidinimu. Pasakyta – padaryta. Išsirinkom veikalą „Velnias spąstuose“. Nutarėme pastatyti Mažeikiuose. Kelias dienas paviešėjęs, jis išvažiavo į Mažeikius pas seserį a. a. Skabeikienę. Čia buvom susitarę susitikti. Pradėjom ruoštis prie vaidinimo. Vaičkus sakė: „Aš esu iniciatorius – tu įkvėpėja.“
Birželio pradžioje atnešė Juozas knygutę, – Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, pasirašiusių Dvi Moterys, komediją „Velnias spąstuose“, prieš trejus metus išspausdintą Tilžėje. „Pradėjom mokintis roles. Jo rolė buvo Jurgis, mano – Magdelė. Visus artistus parinko. Ir taip pradėjom smarkiai dirbti. Darbas buvo nelengvas, ypač Juozui. […] Vargom visą mėnesį, kol patys išmokom roles ir kitus artistus paruošėm. Artistais buvo: Gabalis, Jurkūnas, iš Tryškių stalius su žmona (neatmenu pavardės), aš, Vaičkus ir sufleris Jansonas, dabar jis yra dantų gydytojas.“

„Skrajojamojo“ teatro artistai po spektaklio „Genovaitė“. Ketvirtas iš kairės stovi Juozas Vaičkus. Apie 1910 m. Jono MOTUZO nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo

Tyčia ar netyčia Aleksandra užmiršo pavardę vaidintojos, dėl kurios buvo iškilusi grėsmė, kad pirmojo vaidinimo Mažeikiuose galėjo ir nebūti.
Po poros savaičių repeticijų vaidintojai Vaičkui ir Mickevičiūtei pateikė ultimatumą: „Jeigu ją atleisi, tai ir mes visi atsisakom.“ Apie konfliktą papasakojo J. Jurkūnas: „J. Vaičkus atsivedė Antaniną Vaičkiutę ir mums pareiškė, kad Reivitienė yra netikusi, jis turįs savo seserį, kuri esanti jau rolę išmokusi. Ši repeticija buvo surengta Reivitienei neesant, bet kad jau Reivičiai buvo mokęsi virš 2 savaičių, mes visi artistai nutarėm jos neatleisti ir mums pasirodė Antanina Vaičkiutė dar kiek blogesne, […] tai mes nutarėm, jeigu ją atleisi, tai ir mes visi atsisakom. Aš buvau Reivičius ir Gabalį pakvietęs, tai jie liko. J. Vaičkus ir Mickevičiūtė noroms arba nenorint turėjo priimti.“
Repeticijos tęsėsi, o J. Vaičkus turėjo didelį rūpestį. Viešų lietuviškų vakarų rengėjai turėjo gauti net du valdžios leidimus. Cenzūros patvirtintą pjesę jau turėjo, tačiau reikėjo gauti ir gubernatoriaus leidimą viešam lietuviškam vakarui surengti, kuriame būtų leista vaidinti, chorui dainuoti dainas.

Frakuotas jaunikaitis ant vagono stogo

A. Mickevičiūtė pasakojo, kad Vaičkus leidimą vakarui gavo iš Kauno gubernatoriaus: „Vaičkus pradėjo rūpintis leidimą išgauti. Važiavo į Šiaulius pas isprauninką – tas nesutiko. Tada važiavo į Kauną pas gubernatorių ir ten gavo.“
J. Jurkūnas, tam reikalui davęs Vaičkui didelę sumą pinigų – 30 rublių, – ne paskolinęs, o davęs neatlygintinai, – pasakojo, kad leidimo Vaičkui tekę vykti net į Peterburgą: „Nuo Kauno gubernatoriaus 3 kartus prašė, bet leidimo negavo. Tada aš daviau jam 30 rublių ir iš tikrųjų leidimą parsivežė iš Peterburgo.“ Kad Vaičkus tikrai važiavo į Peterburgą, jis patvirtina ir atsakydamas į papildomus Stasio Pilkos klausimus. Tad labiau tikėtina, kad leidimas vaidinimui tikrai buvo gautas Peterburge. (Čia ir toliau tekstai iš J. Jurkūno atsiminimų, LTMKM, Nr. 547).
Vaidintojai su dideliu džiaugsmu sutikę grįžusį Vaičkų, kuris visus prajuokino pasakojimu apie kelionę be bilieto. „Parvažiavo labai linksmas, nudžiugęs. Nupasakojo savo kelionę, juokėmės per ašaras, nes važiavo vagone, ant vagono, ir po vagonu, nuvažiavo laimingai, grįždamas nebeišsisuko nuo konduktoriaus, pačiupo kokioj tai stoty. Sustatė protokolą, visgi bausmės jokios neturėjo. Sakė konduktorius sakęs: maniau, kad velnias laksto po vagonus (novsio taki ja evopaimal – rus.)“, – prisimena A. Mickevičiūtė.
V. Burkevičius, jau tapęs teisininku, oriu notariato tarnautoju, su dideliu malonumu net ir po kelių dešimtmečių vaizdingai pasakojo apie Vaičkaus kelionę: „Nepaprastos, sakyčiau, fantastiškos nuotaikos reikia dabar įsivaizduoti visų spektaklių rengėją grįžtant […] auštant, ant vagono stogo (!) išeiginiais drabužiais apsirengusį, net su cilinderiu (nesunku iš to mums dabar dasiprotėti, jog ir frakas,ir cilinderis buvo pasiskolinti, bilietui gi pinigų nebuvo).“
Atrodo, kad pasakotojai J. Vaičkaus kelionių kitaip ir neįsivaizdavo, kaip tik ant vagono stogo: „Dar kelis kartus važiavo į Šiaulius dėl afišų ir kitų reikalų, o pinigų nebuvo. Todėl dažnai važiuodavo be bilieto ant vagono stogo ar kaip kitaip pasislėpęs. Pietavo ir nakvojo pas mano sesutę“, – tęsė prisiminimus A. Mickevičiūtė.
Kelionių būta daug. „Norėjom, kad ir choras būtų, tai ėjom pas vargonininką Karolį Pukevičių ir prašėm, kad sudarytų chorą. Nors ir nedaug dainelių buvo (gubernatoriaus) leista, bet dainavo „Kur bėga Šešupė“, „Šėriau žirgelį“, „Močiute mano“, „Ant kalno karklai siūbavo“ ir dar vieną dainelę, neprisimenu kokią. Daugiau tokių tautiškų neleido valdžia.“

Teatro „salės“ įrengimai: artistų darbai ir dienos

Aleksandra keletą kartų prisimena keliones į surastą salę, repeticijas, vaidinimo vietos įrengimo darbus. Pasikartojimai A. Mickevičiūtės prisiminimuose – tarsi ano meto kelionė – 3 kilometrus pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal – iš atminties iškeliant vis po naują tų laikų detalę.
„Klausimas kilo, kur salę gausim. Šen ir ten apžiūrėję, galų gale Mažeikių malūne gavome didelį svirną, kur galima buvo sutalpinti apie 500–600 žmonių. Turėjome patys susitvarkyti, na ir dirbom išsijuosę, vaikščioti į tą malūną turėjome po 3 kilometrus, bet tas vis niekis, ūpas kyla su kiekviena diena.“
„Mokėmės roles, darėm repeticijas, o į tą malūną kelias nebuvo taip artimas. Teko iš Mažųjų Mažeikių eiti 3 km kelio. Kitiems artistams buvo dar toliau, bet ūpas nekrito, o vis kilo.“
„Patalpą, didoką sandėlį, gavom pas malūnininką Lačą, ant Ventos kranto. Patys turėjome viską sutvarkyti, išvalyti; dirbom išsijuosę visą mėnesį diena iš dienos.“
J. Jurkūnas „žemiškesnis“, netgi labai konkretus: „Lačas nieko neėmė už daržinę, aš iš savo ūkio atvežiau 4 vežimus lentų ir 1 vežimą baslių suolams. Patys padarėme visą įrengimą, tik Vaičkus nupirko vinių neatsimenu kiek.“
Vaidintojai atliko visus vakaro organizavimo darbus. Reikėjo afišų: „Po to dar važiavo Vaičkus į Šiaulius užsakyti afišas“. Reikėjo „reklamos“, kad į vaidinimą susirinktų žmonės: „Ir taip viską sutvarkę ėjome pas Mažeikių kleboną kun. Meškauską prašyti, kad praneštų iš sakyklos, jog bus lietuviškas teatras, pelnas buvo skiriamas statybai Mažeikių bažnyčios. Klebonas sutiko ir artimiausią sekmadienį pranešė žmonėms. Artinosi birželio mėn. 29 d. Skelbimai visur iškabinti. Mažeikių klebonas iš sakyklos pranešė, jog yra rengiamas Pirmas lietuviškas vakaras ir pelnas skiriamas Mažeikių bažnyčios statymui“, – vaidintojų „žygius“ vardijo A. Mickevičiūtė.
(Bus daugiau).
Parengė Asta ŠILAITYTĖ

One Reply to “Pirmasis vaidinimas Mažeikiuose: J. Vaičkaus kelio pradžia”

  1. Anonimas parašė:

    Džiugu, kad ,,Santarvės” laikraštis skaitytojams pristato fragmentus iš būsimos studijos ,,Juozas Vaičkus: lietuvių teatro ir kino spiritus movens”, kuri gegužės mėnesį bus pristatyta Vilniuje vyksiančioje Knygų mugėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*