Laiko suvokimas – įdomus ir sąlyginis dalykas: kai ko nors labai laukiame, sakome „dar tik“, kai kas nors gero ir įdomaus įvyko, tariame „jau“.
Mažeikių rajone, Kalnijų kaime veikiančiam „Gyvūnėlių ūkiui“ – dar tik vieni metai ir du mėnesiai, bet per tiek laiko nemažai įvyko: ūkis praturtėjo nemažu būriu naujų gyventojų, sulaukė įvairaus amžiaus lankytojų, o praėjusių metų rudenį buvo paskelbtas konkurso „Metų ūkis 2024“ laimėtoju.
Prisimena pirmąsias lankytojas
Ūkio įkūrėjai ir puoselėtojai Gretė ir Vaclovas Šiauliai sako, kad savojo „Gyvūnėlių ūkio“ įkūrimo datą skaičiuoja nuo 2024 metų liepos 6 dienos.
Pora beveik dešimtmetį visoje Lietuvoje teikia alpakų kirpimo paslaugą. Todėl turi bendravimo su nepažįstamais, įvairių charakterių ir požiūrių žmonėmis. Vis dėlto abu prisimena jaudulį, kurį patyrė praėjusiais metais laukdami į ūkį atvykstančių pirmųjų lankytojų.
Pora prisimena ir pirmąsias dvi kalvotu keliuku į jų sodybą aplankyti ir apžiūrėti gyvūnėlių, pabendrauti atvykusias moteris. Prisimena ir kaip sprendė, ką reikės lankytojams sakyti, net iš kurios pusės eiti jų pasitikti.
Bet viskas buvo gerai, kalba ir su pirmosiomis lankytojomis, ir po jų atvykusiais žmonėmis mezgėsi kuo puikiausiai.
O šiandien Gretė ir Vaclovas džiaugiasi, kad įvykiai susidėliojo taip, kaip susidėliojo: kad sulaukė artimųjų raginimo ir padrąsinimo leisti atvykti žmonėms, norintiems pabūti šalia gyvūnų, kad, sukūrus „Gyvūnėlių ūkio“ paskyrą „Facebooke“, radosi vis daugiau norinčiųjų atvykti.
Didesnė gyventojų įvairovė
Prieš metus, kai į „Gyvūnėlių ūkį“ pradėjo atvažiuoti pirmieji lankytojai, jame gyveno būrys avių, triušių, ožiukų, emu ir nandu stručiai, vištos, povai, ūkio pažiba – ponis Simaronas, kurį dėl pašėlusio charakterio šeimininkai neretai pavadina svieto lygintoju, ir didžiulis šuo Barnis.
Dabar, anot pašnekovų, gyventojų kompanija yra padidėjusi.
„Įsigijome hailendų (škotų galvijų veislė – red. past.) porelę Deizę ir Ramzį. Ūkyje apsigyveno dviejų rūšių antys, kalakutai, pentardos, balandžiai. Ožkų būrį papildėme dar trimis ožkų veislėmis. Mūsų patrakėliui poniui Simaronui į kompaniją įtaisėme panelę“, – pasakodama šypsojosi G. Šiaulienė.
Laimėjimas – paskata ir įvertinimas
Praėję metai Šiauliams padovanojo ir dar vieną netikėtumą – jų „Gyvūnėlių ūkis“ buvo paskelbtas konkurso „Metų ūkis 2024“ pirmosios vietos laimėtoju.
Apie tai, kad šis Lietuvos ūkininkų sąjungos daug metų organizuojamas konkursas vyksta ir Mažeikių rajone, pora sužinojo iš giminaičių.
„Per daug negalvoję ir nieko nesitikėdami užpildėme reikiamus dokumentus. Anketoje, kurią pildo kandidatai, buvo punktas apie unikalumą. Pagalvojome, kad „Gyvūnėlių ūkis“ iš tiesų yra unikalus, vienintelis toks Mažeikių rajone.
Pusbrolio žmona, atsiuntusi informaciją apie konkursą, sakė: dalyvavimas – nesvarbu, ar laimėsime, ar ne – mums bus gera reklama. Ir ji buvo teisi“, – pasakojo G. Šiaulienė.
V. Šiaulys pridūrė, kad pergalė konkurse jiems buvo ir yra svarbus įvertinimas, paskata plėsti ūkį, gausinti čia gyvenančių gyvūnų, paukščių būrį, sugalvoti ir įgyvendinti vis ką nors naujo.
Rudenį ūkyje ramiau
Visą informaciją apie ūkio lankymo laiką ir datas, taip pat ir vaizdo įrašus, kuriuose matyti paukščių, gyvūnų kasdienybė, linksmybės ir įdomybės, Gretė skelbia socialiniame tinkle „Facebook“, „Gyvūnėlių ūkio“ paskyroje.
Dabar ūkyje ramiau: prasidėjus rugsėjui, pavieniai lankytojai, šeimos bus laukiamos tik savaitgaliais, o darbo dienomis didesnės grupės (darželinukai, moksleiviai) kviečiamos į edukacijas.
Jas vedanti Gretė sako, kad susitikimas su lankytojais visada prasideda prie alpakų aptvaro. Į aptvarą, kuriame šiuo metu gyvena keturi išdidūs alpakų patinėliai, noriai eina įvairaus amžiaus vaikai, maitina, glosto.
„Esu paruošusi alpakų vilnos pavyzdį. Kalbamės apie tai, kad iš šios vilnos galima pagaminti šiltus ir jaukius dirbinius. Paskui einame aplink tvenkinuką apžiūrėti, pašerti čia gyvenančių karpių, kalbamės apie juos. Tada pasukame į sodą – pas čia įkurdintus paukščius ir gyvūnus. Beje, didžiausią mažųjų lankytojų dėmesį „susišluoja“ ožiukai. Tada lankydami paukščius – pentardas, vištas, balandžius, povus, nandu stručius – kalbamės apie juos, patyrinėjame kiaušinius. Praėjusį kartą buvau paėmusi pentardų, ančių, kalakutės, vištų kiaušinių ir pakviečiau vaikus pagalvoti, atspėti, kuris kiaušinis yra kurio paukščio. Vaikams patinka. Dar lankome ponius, aptariame jų ūgį, kalbamės, kuo poniai skiriasi nuo arklių. Tada pasukame pas mūsų hailendus Deizę ir Ramzį“, – pasakojo Gretė.
Galimybė pamatyti, paliesti, pažinti
Ūkio šeimininkai lankytojus myli ir jų laukia. Sako, kad patys mieliausi tie, kurie atvažiuoja atviromis širdimis, yra smalsūs, draugiški, gerbia kito žmogaus darbą, pastangas ir čia gyvenančius gyvūnėlius.
Kita vertus, Šiauliai neslepia, kad sutinka įvairių žmonių ir pamato įvairių dalykų. Pavyzdžiui, Velykoms artėjant įvairiose reklamose, atvirukuose visi matome, kaip gretinami triušiukai, zuikučiai ir kiaušiniai. O į ūkį atvykę mažieji lankytojai kuo rimčiausiai Gretei sako: „Tai juk triušiai kiaušinius deda.“
Kitas pavyzdys. Kai Gretė mokinukų grupei pasakojo, kad vištos lesa grūdus, viena mergaitė paklausė, kas tie grūdai, ir paprašė parodyti. Ir tai, kad dalis šiandieninių vaikų galvoja, jog pieną gamina „Maksimose“, jau turbūt mažai ką stebina.
Ūkio šeimininkai džiaugiasi, kad šiuolaikiniai vaikai smalsūs, drąsūs ir, jei nori ką nors sužinoti, klausia. Bet, pasak Gretės ir Vaclovo, iš dalies liūdna, kad jie nepažįsta kaimo, nežino, atrodytų, labai paprastų dalykų. O kaip ir iš kur jiems žinoti, jei dalis neturi kaimuose gyvenančių senelių, giminių. O jei ir turi, tai kiek iš šių artimųjų dabar laiko gyvulių ar paukščių?
„Kita vertus, įsitikiname: tai, kad priimame lankytojus, kad su jais bendraujame, dalijamės tuo, ką patys žinome, leidžiame pamatyti, paliesti, paglostyti gyvūnėlius, yra prasminga veikla“, – apibendrino pašnekovė.
Kasdienybėje daug darbų
Gretės ir Vaclovo paprašėme papasakoti apie ūkio kasdienybę.
Pasak jų, kai būna lankytojų dienos, svečiai priimami nuo 12 iki 18 valandos. Iki to laiko, kai atvyksta pirmieji svečiai, visi ūkio gyventojai būna palesinti, pašerti, pagirdyti, aplinka sutvarkyta.
Maistas, kurio lankytojai, jeigu nori, gali nupirkti gyvūnėliams, išdėliotas porcijomis.
„Sulaukę lankytojų, su jais bendraujame, stebime, kas ir kaip vyksta. Žmonių yra visokių ir tenka pripažinti, kad ne visi su gyvūnais elgiasi draugiškai. Vakare išlydėję paskutinius svečius, visa šeima imamės vakarinio šėrimo, aptvarų tvarkymo“, – pasakojo šeimininkai.
Bet tai ne visi darbai ir reikalai, kuriuos dirba ūkininkai Gretė, Vaclovas ir jų dukra bei sūnus. Pašaro ruošimas žiemai, generalinis aptvarų sutvarkymas, kai reikia pertvėrimas, aplinkos tvarkymas ir daugelis kitokių reikalų – tokia ūkio kasdienybė.
Vasara nekokia, bet su gamta nepakovosi
Nemažai žmonių, nepaisant to, kokia veikla užsiima, šią ne taip seniai pasibaigusią kalendorinę vasarą vadina nevykusia.
Nekokia ją vadina ir Gretė su Vaclovu.
„Važinėjamės po visą Lietuvą. Vasaros pradžioje alpakas kirpome derindami lankytojų priėmimo dienas ūkyje. O paskui, vasarai įsibėgėjus, lankytojus darbo dienomis galėjome priimti tik porą savaičių. Nes kas norės atvažiuoti pas gyvūnėlius lietui lyjant?
Nuo 2021 metų, kai pradėjome ūkininkauti, auginti pirmuosius gyvulius, ši vasara buvo pirma, kai šieną į ritinius susukome liepos pradžioje. Vėlai, nes visą laiką lijo. Bet ką padarysi, gamta yra gamta, nepriklausomai nuo to, ar tu esi daržovių, grūdų augintojas, ar turi gyvūnų ūkį, – visiems „padovanojo“ lietingų dienų daugiau, nei reikėjo“, – kalbėjo V. Šiaulys.
