Generolas Povilas Plechavičius ir visa Plechavičių giminė – žmonės, tarpukariu aktyviai kūrę Lietuvą, kovoję už jos Nepriklausomybę.
Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo narės Genoveitos Gricienės nuomonė: „Per tris dešimtis šiandieninės nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metų mes sunkiai valome atmintį, į altoriaus garbę neiškeliam tautos sūnų ir dukterų, kurių atminimą privalėtume gerbti.“
Tai sediškė deklaravo, kalbėdama apie Plechavičių tėviškę tarp Kvistės, Varduvos ir Lašišupės, kuri iki šiol neturėjo kampelio svečiui priimti.
Jos ir bendraminčių iniciatyva, šiandien galima džiaugtis dar vienu žingsniu įamžinant garsios kraštiečių giminės atminimą.
„Prie tvenkinio, prie kelio per tėviškės sodybą, iškilo, sakyčiau, Nepriklausomybės akmuo“, – šeštadienį surengtų iškilmių metu, kai Bukončiuose buvo pašventintas paminklinis akmuo, žymintis sodybą, kurioje užaugo generolas ir jo broliai, kalbėjo G. Gricienė.
Šiandien „Piliečiams“ ji pasakoja apie šios idėjos ištakas, apie jos įgyvendinimą, apie žmonių, pasiryžusių geram darbui, vienybę.
PRIEŠ DEŠIMTĮ METŲ
Atrodo, kas čia tokio: akmuo, kardas, lentelė… O kad tai atsirastų ir stotų kūnu, reikėjo daug pastangų ir geros valios.
Paminklas atsirado Žemaičių kultūros draugijos pastangomis. Stanislovas Kasperavičius ir Gintaras Gricius iš Bukončių kaimo laukų parvežė Alvydo Pralgausko dovanotą didžiulį ir įspūdingo gražumo akmenį. Akmuo pats neparėjo. Vilkiką jam pargabenti skyrė ūkininkas Gintautas Steponavičius. Pinigų nepaprašė…
Kadangi Alinos Plechavičiūtės rūpesčiu, prisidedant Žemaičių kultūros draugijai, jau buvo pastatyta akmeninė lenta su trijų brolių Plechavičių pavardėmis, naujasis akmuo, tvarkingai patiesiant po apačia storas lentas, buvo paguldytas, galima sakyti, šalia.
Plechavičių žemė dar buvo neparduota, o tik nuomojama. Ir tas akmuo apie dešimtį metų išgulėjo Gitanos ir Edvardo Pocevičių iš Plechavičių įsigytoje žemėje. Kažkaip niekas nesiėmė iniciatyvos, nors ne vienas juto, kad negerai šitaip apleisti garbių žmonių atminimą. Nors šalia tų akmenų dar ošia Plechavičius menančios eglės, dar yra ir sodo medžių, trobos pamatų akmenys dar matosi, bet vietos sodybai įamžinti toje kelio pusėje neliko. Fermos, galvijai, mėšlas ir srutos…
Visiškai prastai pasidarė, kai prie kelio Mažeikiai–Skuodas, ties posūkiu į Bukončius, buvo pastatyta nuoroda: „Į gen. Povilo Plechavičiaus gimtinės vietą“.
LAIKAS PRIBRENDO
Yra toks pasakymas: svetima gėda. Taip ir buvo, nes visą laiką atrodė, kad žmogui, tiek daug padariusiam dėl Lietuvos, gimtinės vieta turi būti sutvarkyta valdiškais pinigais. Čia ir buvo klaida!
Laikas tvarkymui tiesiog buvo atėjęs, pribrendęs. Tas akmuo jau stovėjo ant paties skardžio, reikėjo tik pajudinti…
„Ridenimui“ buvo pasiruošę patys ukriniškiai. Karštą liepos pradžios pavakarę šešiese sustoję po senais Plechavičių beržais, parinkome vietą, nutarėme, ką ir kaip darysime, kas ir už ką bus atsakingas. Tas šešetas buvo Artūras Birėta, Nerijus Baužys, Vilma Vžesniauskienė, Vidmantas Krakys, Valda Muravjovienė ir aš. Kiekvienas mūsų skirtingu laiku ir skirtingu svoriu tą akmenį tikrai „kėlė“.
Nors pajėgos buvo jungtinės, bet jų vis tiek neužteko. Niekas iš ūkininkų neturi krano, kuris pakeltų daugiau nei 10 tonų sveriantį akmenį.
Akys nukrypo į Mažeikius. Buvome maloniai nustebinti bendrovės „Mažeikių strėlė“ valdybos pirmininko Kęstučio Slavinsko pasakymu: „Už garbę sau laikau prisidėti prie generolo atminimo įamžinimo.“ Bendrovė skyrė galingą kraną. Atvažiavo jauni vyrukai švariais darbiniais drabužiais ir taip nuoširdžiai stengėsi, kad gražu buvo jų darbą stebėti.
Visa kita jau Ukrinų bendruomenės žmonės padarė. Bendrovės „Hotrema“ vadovas Nerijus Baužys finansavo visus reikalingus darbus ir medžiagas. Vidmantas Krakys tuos darbus rikiavo ir jiems vadovavo. Supratingai į akmens perkėlimą pažiūrėjo Židikų seniūnė. Padėjo kuo tik galėjo ir, aišku, daugiau negu valdiškai. Vidmantas žinojo, ką pakviesti, ko paklausti, kad viskas vyktų sklandžiai ir pagal planą.
Kai galutinai buvo nutarta akmenį perkelti į kitą kelio pusę, prie tvenkinio, ūkininkai Albina ir Antanas Pocevičiai žemę nuo savo nuomojamo iš Plechavičių sklypo atskyrė, atitvėrė, šienavo, kuo reikėjo, tuo padėjo. Gitana Pocevičienė pasirūpino, kad darbams būtų galima gauti elektros, leido nemokamai ją naudoti.
KASP 3 rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis užsakė kardą, kurį iškalė kalvis nuo Plungės Artūras Platakis. Telšių akmenorius Artūras Savickas padarė akmeninį karišką skydelį ir iškalė generolui atminti skirtą tekstą.
Bendru Žemaičių kultūros draugijos ir Plechavičių giminės sutarimu, ankstesnė akmeninė lenta su brolių Plechavičių pavardėmis buvo užkasta į žemę po naujuoju akmeniu.
Reikia pasakyti, kad svarbiausias žmogus buvo šių darbų meno vadovas iš Telšių Vygantas Paulauskas. Be jo viską matančios meniškos akies nebuvo iškasta duobė betonuoti, nebuvo parinktas akmens pastatymo kampas, kardo ar lentelės tvirtinimas. Jo patarimu sugulė ir akmenėliai palei didįjį akmenį. Savo menišką akį ir ranką pridėjo ir Ligita Urbonienė, ir Vilma Vžesniauskienė. Iš vakaro ir rytą prieš iškilmes Valda gėlėmis apdėjo, apgrėbė, sutvarkė vietą.
IŠKILMĖS
Visame šiame generoliškame reikale nuo pradžios iki galo dalyvavo Kauno generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjaus direktoriaus pavaduotojas neformaliajam ugdymui Ričardas Žilaitis ir KASP 3-iosios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis. Jie sugalvojo, kad jau šią vasarą bus pradėtas žygis į komendantūrą (Bukančiai–Seda) Plechavičiaus keliais. Siekiant to, į akmens atidengimo iškilmes suvažiavo per porą šimtų kariškių. Žygiui buvo pasirengę ir nenuilstančios jaunųjų šaulių vadovės Rimos Skrodenytės suburti šauliukai, ir jame dalyvauti užsiregistravę civiliai – krašto praeitimi besidomintys žmonės.
Akmens atidengimo iškilmėms vadovavo Mažeikių kultūros centro meno padalinio vadovas Paulius Mylė. Jis sujungė Židikų parapijos klebono Dainoro Židacko akmens pašventinimą, telšiškių ir mažeikiškių atsivežtų patrankų šūvius, pulkininkų Lino Kubiliaus ir Lino Idzelio pasisakymus, Plechavičių gyventų vietų – Skuodo ir Milašaičių prie Plungės – atstovų kalbas. O šventę pradėjo Dovydas Jokubauskas, užvesdamas Tautišką giesmę.
Iškilmėse dalyvavo ir Plechavičių giminės palikuonys: iš Vokietijos atvyko pulkininko Aleksandro Plechavičiaus anūkas Thomas Veigel su žmona Ilona, jo sesuo Regina Veigel, gyvenanti Milašaičiuose, Mamerto Plechavičiaus dukra Vita Jauniškienė iš Kauno, jos sūnus Povilas Jauniškis su žmona Rasa bei sūnumis Mykolu ir Radvilu iš Vilniaus.
Giminių vardu kalbėjo T. Veigel. Jis paneigė kaltinimus generolui buvus antisemitu. Papasakojo apie jų šeimos išgelbėtą žydaitę.
PASKUTINIAI KILOMETRAI IR NAUJI PLANAI
Ilga – apie trijų šimtų žmonių vora pajudėjo iš Plechavičių tėviškės Sedos komendantūros link. Neapsieita be trikdžių: pažymėtas kelionės maršrutas pasirodė esąs neteisingas. Vietoje numatytų 16 kilometrų reikėjo sukarti visus 26. Neišėjusiems į žygį žmonėms surengta ekskursija po Ukrinus, o Sedą svečiams aprodžiau aš. Atėjusiųjų į Sedą prie Plechavičių malūno laukė žemaitiška pusmarškonė košė. Vitos Domarkienės vadovaujama komanda privirė tiek košės, kad užteko visiems šimtams.
Paskutiniai grįžo prie košės Geležinio vilko kuopos kariai. Paskutiniai ir išėjo sudainavę kuopos dainą.
Šventė baigėsi. Atminimo akmuo liko. Liko ir ukriniškių subrandinta mintis, kad bus tęsiami Plechavičiams atminti skirti darbai. Albina Pocevičienė tyliai svajoja vieninteliame išlikusiame Plechavičių namelyje įsteigti muziejėlį. Kol dar gyvi antros kartos palikuonys, norisi surinkti eksponatus, gal ir generolo pypkė neprapuolusi… Valda Muravjovienė jau žino, kad, vesdama ekskursijas po Ukrinus, dabar žmones veš ir į Bukončius. Ir nebus gėda ten apsilankyti.
Kadetų licėjus dar turi atvežti ir pastatyti informacinę lentą, suoliukus. Dar sodinsim liepas Plechavičių tėviškėje. Ir, manau, kad sugrįš į gimtą žemę, į Ukrinų kapines, šalia Igno Plechavičiaus, jo žmonos ir visų Amerikoje palaidotų jų vaikų pelenai.
Pabaigai: ir gerai, kad be valdiškų iniciatyvų, be didelių pinigų geri darbai buvo padaryti. Norisi tikėti, kad vieną pusės šimto eurų sąskaitą tikrai apmokės Savivaldybė.
