Iš kur kilęs Plėnakių kaimo pavadinimas, taip ir nepavyko sužinoti. Išsiaiškinome, kad šiame Tirkšlių seniūnijoje abipus kelio į Pievėnus išsidėsčiusiame kaime šiuo metu gyvena šiek tiek per 50 gyventojų, o anksčiau jų buvo triskart daugiau.
Dar supratome, kad likę plėnakiškiai yra darbštūs ir nebijo jokio darbo. 
GYVENA PAS UOŠVIUS
Pakeliui į Plėnakius paėmėme pavėžėti iš Tirkšlių vidurinės mokyklos grįžtančią antros klasės mokinę Simoną, kuri su mama, jos draugu ir dar viena seseria gyvena pas močiutę. Vėliau išsiaiškinome, kad Simonos sesutė Samanta, kuriai greitai sukaks penkeri, – viena jauniausių Plėnakių kaimo gyventojų. Vyriausia plėnakiškė – devyniasdešimt dvejų Antanina Pranauskienė.
Simonos mama Raimonda, kilusi iš Skuodo, uošvijoje gyvena dvejus, su savo draugu Zigmu Mozgiriu susipažino prieš trejus metus. Zigmas dirba Mažeikiuose baldininku, Raimonda su dukromis sukinėjasi po namus. Jauna pora kartais nuvažiuoja į svečius pas draugus ar giminaičius, kurie, beje, juos ir supažindino.
Ir Raimonda su Zigmu, ir jos uošviai turi šiokį tokį ūkį, tad maisto produktų pirkti beveik nereikia – pakanka savų.
GYVENIMU NESISKUNDŽIA
Šių namų šeimininkai – Levutė ir Antanas Mozgiriai. Šešiasdešimt penkerių metų močiutė kilusi iš netoli Žemaičių Kalvarijos esančio Šarnelės kaimo.
„Mano vyras čia gimęs ir augęs, čia ir paseno. Susipažinau su juo per savo pusbrolį, kuris buvo vedęs Antano seserį. Sueidavom, bendraudavom, taip ir susidraugavom “,– pasakojo savo gyvenimo istoriją Levutė. Kai susituokė, Levutei buvo 24, vyras – penkeriais metais vyresnis.
Nuo trylikos metų plėnakiškė įsidarbino kolūkyje, drauge su vyru dešimt metų išdirbo fermoje, vėliau – valytoja parduotuvėje, kolūkio raštinėje. Plėnakių fermoje dirbti su šake ir prižiūrėti per du šimtus veršių buvę nelengva, teko, pasak pašnekovės, išlieti daug prakaito.
„Jeigu netingėsi dirbti, gyventi bus gerai visada – ar tai kolūkio laikais, ar dabar. Juk nedirbęs nieko neturėsi. Negi eisi ubagaudamas? Kad tik duotų kas sveikatos, gyventi čia yra gerai“, – samprotavo tris vaikus – du sūnus ir dukrą užauginusi Levutė.
BENDRAVO SU MAČERNIAIS
Moteris prisimena jaunystę Šarnelėje, kur gyventa labai linksmai. Kaimynystėje buvo įsikūrusi garsi ūkininkų Mačernių šeima, tad dažnai su jų sūnumis Aliumi, Juozu, Toniu ir Jonu bei kitu kaimo jaunimu traukdavo į šokius. Su jų broliu poetu Vytautu Mačerniu bendrauti neteko, kadangi jis buvo daug vyresnis ir su jų kompanija nesusidėdavo. Nebendraudavo su jais ir Mačernių sesuo Valerija.
„Kai mūsų kaimo kompanija pasirodydavo kokioje nors šventėje ar šokiuose Barstyčiuose, vietos jaunimas šaukdavo „Šarnelė, Šarnelė…“, – šaunius laikus prisimena Levutė.
Dabar sutuoktiniai gyvena iš pensijos, šiek tiek prisiduria iš ūkio, prireikus padeda vaikai, mama jiems atsidėkoja produktais.
„Mieste, nors ir yra daug patogumų, už juos reikia mokėti didelius pinigus. Dukra gyvena Klaipėdoje, vienas sūnus Mažeikiuose, abu turi darbus, tad kol kas niekuo nesiskundžia“, – džiaugėsi visą gyvenimą kaime pragyvenusi Levutė.
SUSITUOKĘ – Į NUOSAVĄ NAMĄ
Mozgirių kaimynystėje, kitoje vieškelio pusėje, įsikūrę Juzefa ir Bronislovas Pranauskiai. Sutuoktinius radome besisukinėjančius kieme. Abu jie plėnakiškiai, susipažino čia pat, nes gyveno kaimynystėje. Bronislovo namas, kuriame gyvena mama su broliu, išlikęs iki šiol. Žmonos sodybos jau nelikę.
Jie pasakojo, kad dabartiniame name gyvena jau keturiasdešimt trejus metus – nuo 1963iųjų.
Nusipirko jį ir parsikraustė tuoj po to, kai susituokė. Tai buvusi apleista trobelė, tad teko įdėti daug darbo, kol namą sutvarkė, tinkamai įsirengė, pastatė kelis pagalbinius pastatus. Kad šeimininkai rūpinasi namais, liudija gražiai sutvarkyta aplinka, niekur nematysi jokio nereikalingo, ne vietoje padėto daikto.
„Tada dar jauni buvom, turėjom daug sveikatos, sunku nebuvo. Dabar jau pasenom, todėl belieka laukti tų šešių lentų. Kas čia žino, kaip ateityje bus?“ – lyg juokais, lyg rimtai kalbėjo Juzefa ir Bronislovas.
KARTU MOKĖSI IR DIRBO
Juzefa kilusi iš aštuonių vaikų šeimos, užaugo visi, tik vėliau vienas brolis žuvo autoavarijoje. Tėvas žuvo statyboje Balėnose, 88 metų sulaukusi mama Anapilin išėjo pernai.
Keturias klases Juzefa baigė Plėnakiuose buvusioje Pleinio keturklasėje mokykloje.
„Mes, vyresnieji penki vaikai, baigėme po keturias, tik mažieji – brolis ir dvi seserys – įgijo aštuonių klasių išsilavinimą“, – pasakojo moteris.
Bronislovas turėjo du brolius, vienas mirė dar labai mažas. Ketveriais metais už žmoną vyresnis vyriškis sakė taip pat lankęs Pleinio mokyklą, keletą metų su Juzefa teko net kartu mokytis.
Abu sutuoktiniai sunkiai dirbo Plėnakių fermoje, kuri, pasak jų, dabar atrodo kaip po karo: iširus kolūkiui, statybinės medžiagos buvo greit ištampytos.
Šeima užaugino tris dukras, visos trys jau ištekėjusios, turi darbą. Dvi gyvena kaime, tik vyresnioji Zita pasirinko miestą, dirba mokykloje darbininke.
„Su mokiniais dukra nekariauja. Dirbti mokytoju dabar – labai sunku. Vien pasiklausius vaikų kalbų baisu, kaip jie bjauriai šneka. Kai aš ėjau į mokyklą, mokytojui nedrįsome nieko blogo pasakyti“,– teigė Bronislovas. Žmona buvo kiek atlaidesnė: esą ir gerų vaikų.
BRANGI SAMDOMA TECHNIKA
Šiuo metu Pranauskiai gyvena iš pensijos, ūkininkauja savo 15 hektarų žemės sklype, augina gyvulius. Daug pinigų tenka išleisti samdant techniką – savos neturi.
„Suarti, pasėti, nupjauti – viskam reikia samdyti. Su kastuvu juk tiek žemės neapdirbsi. Ir mokėti jau tenka ne šimtais, o tūkstantį. Nesinori, kad aplink želtų vien žolė, tad viena ranka tenka imti, kita – atiduoti. Saugojam žemelę, nenorim apleisti, tad ir vargstam. Gyvulių daug nelaikom, juk juos reikia šerti. Esam kaimo kurmiai, tad nė vienas nebijome darbo, kad tik sveikatos būtų“, – nelinksmos gaidos plėnakiškių balsuose.
Netoli Pranauskių ūkio dar kolūkio laikais statytas keturbutis, bet, pasak Bronislovo, jis dabar pustuštis. Tuščias ir kitoje kelio pusėje esantis medinis namukas: mirus jo šeimininkui, čia nebėra kam gyventi.
ARMIJOJE NEUŽSIBUVO
Sausį savo septyniasdešimtmetį atšventęs Valerijonas Stankus su žmona Bronislava Plėnakiuose gyvena visą amžių – čia jo tėvų žemė.
Valerijonas augo šeimoje, kurioje, be jo, buvo dar aštuoni vaikai. Iki šiol išgyveno penkiese. Anksti šeimą paliko mama, tad vėliau tėvas vedė kitą. Mokėsi Valerijonas Tirkšliuose, vėliau, metus išdirbęs kolūkyje, 1955aisiais buvo paimtas į armiją, tarnavo Smolenske, Brianske, bet ilgai čia neišbuvo: po devynių mėnesių tarnybos, mirus tėvui, tais pačiais metais teko grįžti, kadangi pamotė vėl ištekėjo ir nebebuvo kas pasirūpina mažuoju broliu.
DIRBĘS MELIORACIJOJE NESIGAILI
Plėnakiškis pasakoja, kad namas, kuriame dabar gyvena, kažkada buvęs labai didelis, 19 metrų ilgio, čia buvo įsikūrusi ir mokykla. 1955aisiais, kai grįžo iš kariuomenės, dalį jo teko nugriauti, kadangi kolūkio pirmininkas neleido remontuoti: liepė keltis į kuriamą naują gyvenvietę.
„Kolūkyje dirbti nenorėjau, pirmininkui aiškinau, kad per trumpi pirštai ir negali ravėti, nes vis išrauna daigus. Pirmininkas liepė kelti karvę ant stogo ir eiti iš kolūkio“, – prisimena Valerijonas.
Nuo tada vyriškis įsidarbino tuometinėje Mažeikių melioracijos statybos valdyboje. Ir nė kiek nepasigailėjo: 13 metų išdirbo su daugiakaušiu ekskavatoriumi, vėliau valdė traktorius, vadinamuosius „staliniečius“. Jų „nugyveno“ net tris. Melioracijoje Valerijonas išdirbo 39 metus.
Vėliau su paskutiniuoju nurašytu „staliniečiu“ ketverius metus minkė silosą Plinkšių tarybiniame ūkyje. Į pensiją išėjo šešiasdešimties.
ŪKININKAUJA IKI ŠIOL
„Melioracijoje neblogai uždirbau, tad dabar gaunu gerą pensiją“, – džiaugėsi pašnekovas. Ir dabar plėnakiškis nesėdi sudėjęs rankų: turi 21 hektarą ariamos žemės, beveik visą reikalingą jai apdirbti techniką, augina dvi karves, tiek pat telyčių, turi ir kumelę. Valerijonas nepatenkintas dyzelinio kuro didelėmis kainomis ir sako, jog šiokia tokia paguoda, kad dalį jo kainos ūkininkams kompensuoja valstybė.
Dirbti vyriškiui padeda ir žmona Bronislava. Ji – šerkšnėniškė, ten dabar gyvena ir gėlininkyste užsiima dukra Adelija, kita dukra su šeima įsikūrė Užlieknėje. Šeima užaugino du sūnus: vienas dirba Mažeikiuose, kitas gyvena Pasruojyje, bet dabar laikinai yra išvykęs į Angliją.
Plėnakiškiai Stankai džiaugiasi jau sulaukę septynių anūkų ir proanūkio.
„Jaunimas dabar nenori darbuotis su šakėmis, ypač nemėgsta kaimo, tad išlekia lengvo darbo ieškotis į užsienį. Kaime dabar likę tik seneliai“, – dalijosi mintimis Valerijonas.
Jis pasakoja, kad Plėnakiuose dabar nelikę nė trečdalio gyventojų. „Netoliese, už miško, buvo net septyniolika sodybų, dabar ten – tik viena. Liko vien tik žole apžėlę laukai“, – nelinksmai baigia pašnekovas.
MOKYKLAI PASTATĖ NAMĄ
Nuo Pievėnų kelio pasukus Balėnų link, privažiuojame didelius ūkinius pastatus, o atokiau nuo kelio stovi senas namas su baltomis langinėmis, senoviška klėtis, dar keletas pagalbinių pastatų.
Šios sodybos šeimininkė – 1928 metais gimusi Ona Pleinienė. Močiutė pasakojo, kad klėčiai kitąmet sukaks 100 metų, o namui dabar arti 90. Jame ir buvo įsikūrusi plėnakiškių prisimenama Pleinio mokykla.
O. Pleinienė kilusi iš greta buvusios sodybos, dabar gyvena uošvių name. Mūsų lankymosi dieną sutikome su seserimi pasikalbėti atvykusį, savo tėvų žemėje ūkininkaujantį Vaclovą Česnauską su žmona Antanina.
Plėnakiuose buvusi Butos mokykla. Kadangi valsčius už namo mokyklai nuomą mokėjo gerus pinigus, Onos uošvis nusprendęs pastatyti didelę trobą ir joje taip pat įkurdinti mokyklą.
SUVEDĖ LIKIMAS
Močiutė prisimena, kad prieš atidarant mokyklą trūko mokinių, tad dar šešerių metų ji buvo priimta į pirmą klasę. Kadangi mokykloje dirbo viena mokytoja, nuo rugsėjo pirmosios iki lapkričio pradžios mokydavosi pirmokai ir ketvirtokai, o nuo lapkričio pirmokai būdavo paleidžiami ir mokyklą pradėdavo lankyti antros ir trečios klasės mokinukai.
Mokykla veikė iki tol, kol buvo atidaryta Bružų septynmetė, šią vėliau pakeitė mokykla Balėnose.
Pleinių šeima – Onos uošviai – buvo išbuožinti ir išvežti kasti Belomoro kanalo. Grįžo visi sveiki ir gyvi po trejų metų. Antrą kartą Pleiniai į Rusiją už tą pačią „nuodėmę“ buvo ištremti devyneriems metams.
Grįžus O. Pleinienė su jų sūnumi sukūrė šeimą, dirbo mokyklos valytoja. „Matyt, taip buvo suplanuota likimo: sūnus su tėvais buvo išvežtas ir vienur, ir kitur, bet vedė vis tiek mane. O juk tada jau oho koks bernas buvo!“ – juokavo močiutė.
Pora santuokoje išgyveno 42 metus, vyras mirė prieš šešerius metus.
PRISIMENA KAIMO VAKARONES
O. Pleinienė su liūdesiu prisimena, jog kažkada Plėnakiai buvęs didelis, gražus kaimas.
„Kol aš dar stripalioju, vakarais dažnai suspaudžia širdį pagalvojus, kaip kažkada vakarais netoliese gyvenę muzikantai Rebelkos užgrodavo, tuoj jaunimas susirinkdavo linksmintis. Anais laikais visi kaime žinojo, kad, atėjus popiečio metui, pas kaimynus jokiu būdu negalima eiti net duonos pasiskolinti – visi tada būna atgulę pokaičio“, – dalijasi prisiminimais močiutė.
„Niekas tada neplėšė, „nerabavojo“. Eidamas perkelti karvės galėjai nerakinti trobos durų. Svetimas atėjęs pasibels, niekas neatidarys, tai vidun jokiu būdu neis“, – pridėjo pokalbio klausęs Onos brolis Vaclovas.
ŽMONĄ SUSAPNAVO
Balėnose gyvenantis V. Česnauskas šiose vietose ūkininkauja jau seniai. Dalį žemės užrašė savo sūnui Mamertui, kad šis, kaip jaunas ūkininkas, gautų paramos iš ES fondų. „O kai numirsiu, į kapus juk tos žemės nenusinešiu. Liks sūnui“, – sakė Vaclovas.
Jo planuose – šalia ūkinių pastatų sūnui dar pastatyti šiokį tokį gyvenamąjį namą. Vyriškis patenkintas, kad bus kam palikti ūkį.
„Dabar visi važiuoja į Airiją, kiti į Ispaniją apelsinų ar mandarinų skinti. O Plėnakių kaimo visiškai nebelikę“, – apgailestauja Vaclovas ir išvardija bene dešimt netoliese gyvenusių kaimynų pavardžių.
Vaclovo žmona Antanina kilusi iš Tauragės rajono, Traklaukio. Vyriškis juokavo, kad ją susapnavęs ir nuvažiavęs parsivežti, o vėliau abu prisipažįsta, kad susitiko studijuodami agronomiją Kretingos sodininkystės ir daržininkystės technikume. Nuo to laiko jiedu kartu.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
Raimondos dukros Simona ir Samanta gimusios Telšiuose.
