Prieš 20 metų Kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. 1990-ųjų rinkimuose dalyvavo beveik 72 proc. rinkėjų. Pirmajame ture išrinkta 90 deputatų, didžioji dalis jų – remti Sąjūdžio.
Daugelis žmonių, dalyvavusių atkuriant nepriklausomą Lietuvą, jau tampa istorija. Praėjo vos 20 metų, tačiau rajono savivaldybėje net neišsaugotos pirmųjų tarybų narių, vadovų nuotraukos.
„Santarvė“ po dvidešimties metų pabandė surasti prie valdžios vairo buvusius rajono vadovus, mažeikiškių rinktus Seimo narius. Jų paprašėme pažvelgti į Nepriklausomos Lietuvos kelią, savo indėlį į valstybės kūrimą.
Su pašnekovais diskutavome apie dabartinę situaciją, šalies, visuomenės laisvę.
„Viską reikėjo pradėti nuo nulio…“
VYGANDAS OSTRAUSKIS,
Konsultacinės firmos vadovas, nepartinis.
1990–1995 m. pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Mažeikių rajono tarybos pirmininkas, iki 1997 m. – Tarybos narys:
– Iki pirmų atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje Tarybos rinkimų vadovavau Mažeikių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui.
1989 metais mane išrinko delegatu į XX Lietuvos komunistų partijos (LKP) suvažiavimą, kuriame buvo sprendžiamas LKP atsijungimas nuo TSKP (Tarybų sąjungos komunistų partija – aut.). Aš tada balsavau už atsiskyrimą, tad grįžus per vietos televiziją apie tai reikėjo labai daug diskutuoti su platformininkais (TSKP ideologai – aut.). Apie mane buvo susidaryta nuomonė, kad manimi galima pasitikėti. Dar prieš pirmąjį Tarybos posėdį susirinkusi grupė politikų nutarė, kad aš, nebūdamas nei labai raudonas, nei labai baltas, taigi – aukso vidurys, galiu Tarybai vadovauti.
Pirmieji rinkimai į vietos tarybas nepriklausomoje Lietuvoje vyko ne pagal partinius sąrašus, kaip iki tol, o vienmandatėse apygardose.
Į pirmąjį posėdį susirinkome 63 deputatai. Tuo metu, be abejo, buvo sudėtingiau nei dabar. Turėjome vienintelį dokumentą – nediduką, dar sovietiniais laikais išleistą Vietos savivaldos įstatymą. Jokių kitų dokumentų nebuvo. Ką ir kaip reikės dirbti – jokio aiškumo. Tokia sąvoka kaip „vietos savivalda“ atsirado pirmą kartą.
Pirmasis tarybos posėdis užsitęsė, baigėm vienuoliktą vakaro. Mane išrinko Tarybos pirmininku, Jonas Siminkevičius buvo paskirtas rajono valdytoju.
Kitą dieną atėjus į darbą viską reikėjo pradėti nuo nulio, nes absoliučiai nieko nebuvo: pradėjome nuo antspaudo, firminio blanko, iškabų. Neturėjome nei Tarybos reglamento, nei valdybos veiklos nuostatų – ką nori, tą daryk.
Pagrindinis darbas buvo sugalvoti, kaip pagal Vietos savivaldos įstatymą gali pradėti funkcionuoti vietos valdžia, kuri turi spręsti rajono problemas ir už tai atsakyti. Iš esmės pasikeitė visi kadrai – visas rajono Vykdomasis komitetas buvo paleistas.
Rajono Taryba sprendė visus įstatyminius klausimus, valdyba – vykdomuosius, todėl Taryba buvo tokia didelė. Dabar Taryboje dirba tik 27 nariai ir tarpusavyje nesutaria, o mes buvome 65, rasdavome bendrą kalbą ir kartu dirbdavome. Tada nežinojom tokių dalykų kaip frakcijos, koalicijos. Mūsų balsavimo niekas negalėjo paveikti, kadangi neturėjome atsiskaityti jokioms partijoms. Juk tada dar ir tokių partijų nebuvo – rinkimus galėčiau pavadinti nepartiniais.
Dveji pirmieji darbo metai buvo kūrimo metai. Tikroji nepriklausomybė pirmus metus buvo daugiau formali. Po 1991 metų sausio 13-osios įvykių, rugpjūčio mėnesio pučo, tų metų rudenį Lietuva buvo pradėta pripažinti nepriklausoma. Tada ir baigėsi tas organizacinis periodas.
1993 metais prasidėjo privatizacija, kurią vykdė Savivaldybė, buvo įkurtas net privatizavimo skyrius, dirbo komisija. Dar kiti metai jau buvo mažiau problemiški, o dar po metų – jau ir kiti rinkimai.
Tie penkeri metai praėjo be jokių didesnių konfliktų – iš per 60-ies Lietuvos savivaldybių, buvome viena iš šešių, kur per visą kadenciją nepasikeitė nei Tarybos pirmininkas, nei valdytojas.
Po to dar – dveji metai trumposios kadencijos, aš buvau Tarybos narys. Pasitraukdamas iš politikos tuometiniam Savivaldybės merui Sigitui Kakčiui prisakiau dirbti be priekaištų, kad man nebereikėtų grįžti.
Politika man tapo neįdomi, kadangi mačiau, kur jinai krypsta, joje buvo daugiau purvo nei malonumų. Tada atvirai pasakiau, kad politikuoti nebenoriu. Nuo to laiko nesu buvęs nė viename Tarybos posėdyje. Ir nebenorėčiau.
Jeigu lygintume su šiomis, pirmoji Taryba buvo idealistinė. Atėjo žmonės, kurie norėjo kažką pasakyti ir padaryti. Asmeninių tikslų jie praktiškai neturėjo – jiems rūpėjo Lietuva.
Materialinės pusės iki kokių 1993 metų nebuvo. Kai prasidėjo privatizacija, pajutau spaudimą, pamačiau, kad ir kaip gaila, idealių žmonių nėra. Altruistų, galvojančių tik apie Lietuvą, liko tiek, kad galėtum suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Visi kiti turėjo giminių, draugų, prasidėjo asmeniniai interesai, atsirado lietuviškas pavydas.
Spaudimas su kiekvienais metais augo, tad džiaugiuosi, kad galėjau pasitraukti, nes grupinius interesus tenkinti tapo praktiškai nebeįmanoma. Reikėjo daryti kompromisus su savo sąžine.
Tai ir paveikė mano apsisprendimą – geriau nuo tų dalykų kuo toliau.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę kas netingėjo, Lietuvą piešė savaip. Vieni kalbėjo apie skandinavišką socializmą, buvo kalbų apie neutralitetą. Kad tapsime NATO ar Europos Sąjungos nariais – niekam nė į galvą nebūtų šovę. Buvo manoma, kad Lietuva klestės tarp kitų šalių. Vargu ar tie, kurie kalbėjo apie Lietuvos ateitį, ją matė tokią kaip dabar. Lietuva nėra nei gera, nei bloga, ji yra tokia, kokia gali būti Europos Sąjungoje. Nieko čia stebuklingo nėra. Taip, matyt, turi būti.
Pasikeitė ir žmonių mąstymas, mentalitetas: kapitalizmas yra kapitalizmas. Ir mes turime su tuo susitaikyti. Čia jau nebėra to, kas buvo deklaruojama: žmogus žmogui bičiulis, draugas, brolis.
Dabar kiekvienas turime išsikovoti savo vietą visuomenėje. Taip yra visame pasaulyje.
„Reikia dirbti, o ne dejuoti…“
Vidmantas MACEVIČIUS
Bendrovės „RST“ Panevėžio regiono direktorius, nepartinis,
2000–2003 metais Mažeikių rajono savivaldybės meras:
– Tada meru tapau per klaidą. O jei rimčiau, kai prasidėjo „Mažeikių naftos“ pardavimai, užvirė kraujas, kad vyksta tokios nesąmonės, todėl kilo vaikiškas noras pabandyti taisyti situaciją. Tais metais vykusiuose rinkimuose pūtė nauji vėjai, tad pabandžiau sudalyvauti ir aš. Jokioms partijoms, net TSKP (Tarybų sąjungos komunistų partija – aut.) nepriklausiau, į rinkimus taip pat ėjau kaip nepartinis. Paprasčiausiai sudomino Artūro Paulausko idėjos, Mažeikiuose turėjau daug pažįstamų, žinomų žmonių. Kartu su jais ir dalyvavome rinkimuose.
Rezultatas – patys matėte, koks. Matyt, suveikė tai, kad žmonės pamatė, jog atpučia nauji vėjai, kad atsiradusi nauja jėga gali kažką pakeisti.
Laimėjome tai laimėjome, tad pirmas klausimas buvo – ką darysime dabar?
Apie tai, ką nuveikiau per tuos trejus metus, gali pasakyti tik žmonės. Vieniems gal buvo gerai, kitiems – blogai. Prieš tai dirbau Mažeikių elektrinės direktoriumi, tad mečiau darbą ir perėmiau mero pareigas. Kalbos, kad čia uždirbsiu geriau, buvo visiškai nepagrįstos.
Kai į politiką ateini iš ūkinės veiklos, pirmiausia pradedi skaičiuoti pinigus. Tada ir prasidėjo didelis nepasitenkinimas, nes paaiškėjo, kad rajonas skendi didelėse skolose.
Ir ką tada mes darėme? Nieko nedidinome, o tik mažinome. Aišku, dėl to buvo nepatenkintų, bet per tuos trejus metus iš skolų sugebėjome išsivynioti. Tai ir buvo mūsų tikslas.
Tuo metu Savivaldybėje niekas nesakė nieko blogo, arba bent jau aš negirdėjau, nebuvo skandalų dėl korupcijos, jokių STT patikrinimų. Manau, tuo galima pasigirti.
Dabar mane stebina biudžeto tvirtinimas, keisti politikų sprendimai ir neryžtingumas. Jei mes norime išeiti po mėnesį ar du nemokamų atostogų, tai gal reikia visų pirma pasižiūrėti, ar tie darbuotojai išvis reikalingi? Taupyti reikia pradėti nuo savęs.
Šiuo metu politikoje nebedalyvauju, pasitraukiau visiškai. Jei dirbi vieną darbą, jį ir turi dirbti. Renkuosi – politikuoti ar dirbti. Šiaip ar taip esu inžinierius.
Gal dar ir būčiau meru dirbęs, bet Vietos savivaldos įstatymas mero teises apribojo taip, kad jis liko tik juostelių karpytojas. O man toks darbas – ne prie „dūšios“. Turi dirbti ir matyti rezultatą. Ir nesiskųsti, kad kažkas trukdo.
Galvodamas apie tautos laisvę, prisimenu Bibliją, kurią Mažeikiuose kai kas labai mėgsta cituoti. Skaitydamas apie Mozę visada keliu klausimą, kodėl jis tiek ilgai po dykumą vedžiojo tautą? Manau, jog tam, kad ji pasikeistų. Senieji išmirė, jaunieji nebežinojo, kas buvo.
Taip į laisvę atsiranda du požiūriai: tų, kurie gimė nepriklausomoje Lietuvoje, tad to, kas buvo, nežino. O tie, kurie išgyveno pereinamąjį laikotarpį, viską pradeda idealizuoti.
Jei liestume ūkinius klausimus, tada buvo geriau, dabar blogiau.
Kol mes neužmiršime, kas ir kuo kažkada buvo, nenustosime ieškoti priešų, kapstytis po istorijos šiukšlyną – nieko mes nepasieksime. Tai mes matome ir dabar.
Jei yra bėda, žiūrėk į ją ir iš kairės, ir iš dešinės, ji nesikeis. Tik gal iš vienos pusės saulė šviečia, iš kitos – ji šešėlyje. Tad tereikia ryžtingai spręsti, kaip nuo tos bėdos pabėgti.
Žmonių nuomonei labai diriguoja ir ekonominė situacija. Kad ir kaip ten būtų, prie „dūšios“ arčiau materialūs dalykai. Todėl, kai ką gaunam, gana greitai pamirštame, jog prieš tai buvo blogiau. Dabar mes galime laisvai kalbėti, idealizuodami senesnius laikus, kai kažką galėjai gauti, buvai garantuotas dėl darbo ir panašiai. Dabar to nėra, bet esi laisvas: sėdi ir važiuoji į Angliją, jei turi iš ko.
Nežiūrint į situaciją, žmonės keičiasi gerąja linkme. To nepasakyčiau apie Seimą ir Vyriausybę – ten krečiami cirkai. O visa tai persiduoda žemyn. Žinoma, galime sakyti, kad esame patys kalti, nes patys juos išsirinkom. Bet mes juk išsirinkom sąrašą, o ne asmenį!
Mūsų visų mintys apie Lietuvą, laisvę gal ir vienodos, bet kodėl mes nieko negalime pakeisti – klausimas retorinis.
Tad reikia dirbti, o ne dejuoti…
„Laisvei reikia subręsti…“
Vilhelmas DŽIUGELIS
Nuo 2007 metų konservatorius.
Nuo 2003 metų iki šiol Mažeikių rajono savivaldybės meras.
– Visada buvau nenuorama, tad ir į politiką atėjau kaip į kažkokį savęs išbandymą. Norėjosi nuolat plėsti akiratį, nes dirbdamas vienoje vietoje pasieki tam tikrą profesionalumo lygį, ir tai tampa nebeįdomu, virsta rutina. O rutina mane visada erzindavo ir kartu baugindavo.
Dar dirbdamas sveikatos apsaugos sistemoje, Mažeikių ligoninės infekcinio skyriaus vedėju, galvojau – negi čia dirbsiu iki grabo lentos?
Kaip Japonijoje, meru tapau ne iš karto – perėjau visą hierarchiją. Paskutinės pareigos medicinos srityje – Mažeikių ligoninės vadovas, o po to jau buvau išrinktas rajono savivaldybės vadovu.
Kad tapsiu pirmuoju rajono žmogumi, tikrai niekada negalvojau.
Savo darbą vertinti labai sunku – tai turi daryti žmonės. Man nuolat pasitaikydavo būti įvairių reformų smaigalyje, visur reikėjo daryti drastiškus pokyčius. Tad klostėsi toks darbo principas – arba skęsta visas „titanikas“, arba reikia priimti nepopuliarius sprendimus, kurie išgelbsti visą organizaciją. Kad Mažeikių ligoninė dabar viena geriausių – manau, tai nemenkas ir mano indėlis.
Be to, įgijau vadovavimo patirties, ir tai galėjau pritaikyti savivaldoje. Ir dabar, norint subalansuoti finansinius ratus, reikia priimti drąsius ir ryžtingus sprendimus.
Savivaldoje esu jau septintus metus. Dirbau, stengiausi. Dėl vertinimo – kiek žmonių, tiek nuomonių. Per praėjusius rinkimus kitai kadencijai surinkau daugiausiai balsų, o tai, nežiūrint piktesnių interpretacijų, reiškia kažkokį žmonių įvertinimą.
Asmeniškai, be komandos aš nieko nepadariau. Ką padariau – visos komandos darbas. Pačiam girtis, kad padariau tą ir tą, nesinori – taip nedarysiu.
Kalbant apie mūsų žmones, visuomenę, norisi perfrazuoti įžymų čekų humanistą Vaclavą Havelą. Jis, atsiimdamas vieną iš apdovanojimų, sakė, kad laisvei reikia užaugti ir save prilygino blogam sodininkui, kuris pasodino laisvės sodinuką, bet užuot jį prižiūrėjęs, laistęs, laukė, kol jis suvešės, traukė jį į viršų. V. Havelas prisipažino, kad vienu metu buvo nusivylęs savo tauta, kuri nepasinaudojo jai suteikta laisve. Ir tik vėliau suprato, kad laisvei reikia užaugti.
Ir mūsų visuomenei reikia užaugti. Dabar matau labai daug pykčio, kritikos. Ir pyksta, ir kritikuoja tie žmonės, kurie rajonui išvis nieko nepadarė. Be to, kad vaikšto po miestą ir rašinėja skundus.
Kad tauta susivienytų, matyt, reikia kokio nors sukrėtimo.
Man prieš akis dar daug darbų, kuriuos reikia nuveikti, užbaigti. Svarbi miesto namų renovacija, parkų sutvarkymas. Kai visa tai bus baigta, galėsiu pasakyti, kad kažką nuveikiau. Bet nuveikiau ne vienas – su komanda.
Prisipažinsiu, būna tokių dienų, kai esi visiškai nusivylęs. Bet viską reikia įveikti, ir tai yra branda. Galų gale esu dar ir vadovas, tad viską turiu iškęsti. O mažeikiškiams linkėčiau mylėti ir tikėti savo valstybe – tai yra pagrindinis dalykas.
„Per kadenciją nei raštu, nei žodžiu niekas man neprabilo apie laisvę ar nepriklausomybę“
JONAS STANEVIČIUS,
Nuo 2008 m. Seimo narys, nepartinis:
– Laisva, nepriklausoma Lietuva – tai tik skambūs žodžiai. Kokią nepriklausomybę galime stiprinti, kai nebeturime žemių vientisumo. Didžiausius Mažeikių, Skuodo ir likusios Lietuvos geriausios dirbamos žemės plotus valdo kitų šalių piliečiai. Nuo senų senovės agrarinė šalis Lietuva turi naujus ponus, kurie tvarkosi mūsų šalyje ir elgiasi su mumis, žvelgdami kiaulės akimis. Energetinės nepriklausomybės taip pat neturime, kultūrinės – tuo labiau. Su skambiąja demokratija atėjo ir anarchija, iškrypimai, sintetiniai svaigalai, pareigų nežinojimas. Senosios ES šalys toliau sėkmingai kuria iš mūsų vartotojų (ne gamintojų) tautą. Visa tai įvertinę galime rimtai pasvarstyti: apie kokią laisvę, nepriklausomybę mes kalbame.
Koks mano indėlis į per dvidešimt metų nueitą valstybingumo kelią? Kaip piliečio, manau, toks pat kaip ir daugelio Mažeikių rajono gyventojų – nepabėgusio iš šalies, mokančio mokesčius į savo valstybės biudžetą, aktyviai dalyvaujančio visuomeninėje veikloje, politikoje.
O koks indėlis, kaip 17 mėnesių dirbančio Lietuvos Seime, – spręsti ne man. Dėliodamas darbus Seime nesivadovauju abstrakcijomis – ką dabar padaryti dėl laisvės, nepriklausomybės. Mano darbdavys – rinkėjas, rinkėjų grupės, susibūrusios į bendruomenes, asociacijas. Ką rinkėjai nurodo, tą vykdau. Per kadenciją nei raštu, nei žodžiu, jokia forma niekas neprabilo apie laisvę ar nepriklausomybę. Žmonės jau susitaikė, kad to nebėra.
Kodėl atėjau į politiką? Atsakysiu metafora – politika pati atėjo pas mane. Jei kalbėtume apie Skuodo rajono tarybos rinkimus, kuriuos laimėjau absoliučia balsų dauguma tarp visų partijų kandidatų – tai buvo pilietinis bandymas. Seimo rinkimai kas kita – juose dalyvauti neketinau. Natūralu, suvokiu: dar daug ko turiu išmokti, nesu tobulas, per jaunas, patirtis skystoka ir taip toliau. Tačiau pamatęs mūsų apygardos kandidatų sąrašą aš, kaip tikras šalies pilietis, tarp keturiolikos kandidatų pasiūliau ir save. Iki šiol negaliu atsakyti į klausimą: kodėl šviesūs, išprusę, garbingi asmenys iš esmės bėga nuo bandymo atstovauti savo kraštui. Todėl ir kandidatuoja tas, kas liko, kas nori, tik neaišku, ar gali…
Po kadencijos politiko karjeros bent dešimtį metų netęsiu. Žinau, kad šis atsakymas bus staigmena kai kuriems asmenims. Todėl jau dabar visiems galintiems ir norintiems patekti į Seimą siūlau ruoštis. Žinoma, Skuodo rajone dalyvausiu politiniame gyvenime, bet tik tiek, kiek reikės atstovauti smulkiems ar besikuriantiems ūkininkams.
O Lietuvos žmonės… Matau juos kaip itin kantrius, kultūringus ir per daug padorius. Gal todėl ir manipuliuoti jų gyvenimais kai kurios valdžios taip ramiai išdrįsta. Pažiūrėkime į šios dienos Graikijos įvykius. Tauta aiškiai parodo savo valią ir poziciją valdžios klerkams ir užkardo jos veiksmus. Lietuvoje mes tik klausome ir kenčiame.
„Niekas taip nepavergia žmogaus, kaip ekonomika“
STANISLOVAS GIEDRAITIS
Nuo 2008 m. Seimo narys, socialdemokratas:
– Dar aš turiu dvejus su puse metų planams įgyvendinti. Seime esu opozicijoje, socialdemokratų partijoje. Esant opozicijoje atlikti konkrečius darbus – kartais nelabai įmanoma, kartais – net patogu, juk galėtum ramiai darbuotis ir spręsti aktualius klausimus. Kadangi mano rinkiminės kampanijos šūkis – einu dirbti, o ne politikuoti, nutariau, kad reikia dirbti su atskiromis ministerijomis dėl Mažeikių. Gražiai sutariame su Švietimo ir mokslo, Aplinkos, Energetikos, Susisiekimo ministerijomis, dirbu su atskiromis ambasadomis dėl galimų investicijų į Mažeikių miestą.
Aš daugiau esu mėgėjas konkrečių darbų, pastačiau Europos geografinį centrą, kaip turizmo, kultūros objektą. Kodėl grįžau į politiką? Tai buvo mažeikiečių prašymas, į kurį aš atsiliepiau. Tų partijų, partijėlių prisikūrę, tai vyksta tarppartinės rietenos. Tai trukdo daryti konkrečius darbus.
Kokie žmonės? Niekas taip nepavergia žmogaus, kaip ekonomika… Jeigu jis kenčia skurdą, jei jis neturi pinigų susimokėti už butą, už šilumą, elektrą, transportą, tai… Ekonomika labai suvaržo žmogaus teises. Mes, patriotai, norėdavome darbais Tėvynę gerbti, kaip sakoma. O dabar situacija – kita. Lietuvoje eina išvalstybinimo procesas, pardavinėjami objektai.
Ne viskam pritariu, kas dabar vyksta, bet visada buvau už Lietuvos valstybę ir jos stiprinimą. Prieš dvidešimt metų buvau toje pačioje barikadų pusėje. Tik gal mes kiekvienas savo kelius šiek tiek skirtingus turėjome. Mūsų Aukščiausioji Taryba rytoj renkasi. Mes priėmėme visus įstatymus dėl vėliavos, himno, kalbos, paskelbėme visus dokumentus valstybei atstatyti. Dauguma mūsų priklausė iniciatyvinei grupei, kuri pasisakė už nepriklausomybę, bet kai kurių partijos vadų nuomonė buvo, kad dar reikia palaukti. Bet vis tiek ją paskelbė.
„Naktinukų partija“? Tai nieko nereiškia, juk ir dabar partijų visokių yra, net ir naktiniai balsavimai šaukiami.
„Už laisvos Lietuvos kūrimą esame atsakingi visi mes“
ROMAS VENCLOVAS,
UAB „Roventa“ generalinis direktorius, „darbietis“, 2004–2008 m. Seimo narys:
– Negi dabar kartosies apie nuveiktus darbus. Tuos ketverius metus labiau kuravau švietimo įstaigas, jų renovacijos klausimus. Nemažai lopšelių-darželių pavyko renovuoti, kad mūsų vaikai šiltai ir ramiai galėtų mokytis. Labiau rūpinausi jaunąja karta. Per tuos metus nemažai Mažeikiams buvo padaryta.
Neįgyvendintų dalykų buvo dėl ginčų tarp politinių partijų, nesutarimų, nevieningų nuomonių. Kaip matau, tai vyksta ir dabar. Mano konkretus siūlymas buvo dėl tiesioginių mero rinkimų, dėl to tebevyksta ginčai iki šiol. Dabar jau ir Prezidentė įsikišo į tą reikalą. Seniai tai reikėjo baigti. Bet, manau, pirmiau reikėtų pasiekti, kad seniūnai būtų ne partijos statomi, o žmonių renkami – juk jiems reikia atsiskaityti.
O dabar žmonės yra pikti – tiek ant valdžios, tiek ant savų aplinkinių. Krizė aplinkui… Žinote, kai vilkas yra alkanas, tai jis yra piktas.
Nors žmonės per tą dvidešimt metų išaugo, bet kažkodėl sunkiai atsigauna… Ypač smulkieji verslininkai. Jiems turėtų būtų skiriama daugiau dėmesio, nes didžiausi pinigai pasaulyje surenkami iš smulkiojo verslo. O mes kažkaip atbulai einame.
Už laisvos Lietuvos kūrimą esame atsakingi visi mes, bet to pilietiškumo trūksta. Mes, kurie turime per penkiasdešimt metų, esame sunkiai perauklėjami. Užtat ir reikia dirbti su jaunimu, auklėti juos, kad nenuvažiuotų netinkamais keliais. Prie to turėtų prisidėti visi – ir paprasti žmonės, ir valdžia. Pradedant nuo vietinės valdžios ir baigiant Vyriausybe, Seimo nariais.
„Taip, iš klaidų mokaisi, bet kai kurių jų buvo galima išvengti“
JONAS JURKUS,
UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ generalinis direktorius, socialdemokratas,
1990–1995 m. miesto meras, 2000–2004 m. Seimo narys:
– Buvau miesto meras, kai tos bjauriosios, pirmosios Nepriklausomybės dienos buvo. Pirmąją trispalvę ant Savivaldybės pastato iškėliau. Dabar kai kurie sau ordinus kabinasi, o kai reikėjo meriją ginti, tai dėjo į krūmus. O mes manėme, kad reikia daryti viską, kad Lietuva būtų nepriklausoma.
Tuo metu mes vykdėme visus klausimus, kuriuos delegavo mūsų Vyriausybė ir mūsų sąžinė. O po penkerių metų patekus į Seimą, pavyko išsaugoti Kultūros rūmus, Policijos komisariatui naujasis pastatas skirtas, valymo įrenginiai. Balsavome už stojimą į Europos Sąjungą, į NATO.
Pasižiūrėjus į šį Seimą, skaudu, kad jis ne toks darbingas. Bent man taip atrodo, iš šono žiūrint. Nelaimė, kai į Seimą ateina iš gatvės… Aš atėjau šį tą suprasdamas – buvau ir miesto Tarybos narys, ir Savivaldybės Tarybos narys, ir meras. Ir tai pusę metų buvo itin sunku, nes reikėjo įsigilinti į teisinius klausimus. O aš juk inžinierius mechanikas ir statybininkas buvau! Dabar tik ekonomiką papildomai baigęs…
Šiuo metu nuo politikos savotiškai ilsiuosi. Šeimai esu pažadėjęs bent porą metų pailsėti, susiremontuoti truputį sveikatą. O paskui – kaip Dievas duos.
Mano Seimo nario kadencijos metais nedarbas buvo dar didesnis negu dabar. Žmonės pikti… Ir skundų daug sulaukdavau. Atvirai pasakius, keikdavo jie tą nepriklausomybę. Ir ta laisvė tuo metu buvo keistai suvokiama: jei jau laisvė, tai galima daryti bet ką… Bet kaip visada, visokių žmonių yra – ir gerų, ir blogų…
Jeigu dabar reikėtų eiti ginti merijų, ko gero, neatsirastų tiek daug žmonių, kaip anąkart. Žmonės yra nusivylę ir Seimo narių, ir Vyriausybės darbais. Visos partijos yra pridariusios klaidų. Taip, iš klaidų mokaisi, bet kai kurių jų buvo galima išvengti.
„Visos viltys į jaunimą, kuris gali ir turi savo vietą rasti Lietuvoje“
SIGITAS KAKTYS,
Mažeikių ligoninės gydytojas Traumatologas-ortopedas, konservatorius,
1995–1996 m. Savivaldybės meras, 1996–2000 m. Seimo narys:
– Nesureikšminu savo darbų, nors aktyvioje politikoje buvau nuo pat atgimimo ištakų iki 2000-ųjų. Man teko savivaldos lygmenyje penkerius metus dirbti rajono tarybos pirmininko pavaduotoju, po to – rajono meru. Laikmetis buvo sudėtingas, daug ko nežinojome, mokėmės savivaldos pagrindų, kartu ir dirbome. Neįvertinome, kokį turime sunkų ekonominį paveldą: buvusias sovietines dideles įmones – „Oruvą“, ETG, įvairias statybos organizacijas. Dabar, žiūrėdamas atgal, supranti, kad jos buvo su savo technine ekonomine baze, įranga beviltiškos padėties ir turėjo būti likviduotos, turtas įmanomai geriau išsaugotas ir perduotas į patikimas, padorių savininkų rankas.
Gelbėjant žmones buvo paaukota daugybė valstybės milijonų litų. Šie pinigai mažai tekompensavo darbo netektį. Kovojant su išgyvenimu, per įvairias krizes ir infliacijų laikotarpius, nesugebėjome tapti apskrities centru – tai nulėmė Mažeikų raidą ir plėtrą daugeliui dešimtmečių.
Visa tai labai gyva ir artima istorija. Paradoksalu: steigėme įvairias papildomojo ugdymo įstaigas, savivaldybės įmones, o dabar jų jau nebegalime išlaikyti, priversti likviduoti, privatizuoti. Taip prarandami didžiuliai turtai.
Mūsų kraštas ne veltui laikomas vienu labiausiai nuskurdusių, ypač žemo verslingumo. Pripažįstu – neužtenka sukurti Savivaldybės vėliavą ir įteisinti herbą, reikia, kad tiek vietos valdžia, tiek žmonės būtų vienijami bendrų tikslų. Mažeikių vardas, reikšmė valstybės gyvenime sumenko, neteko savo kaip prekinio ženklo vertės. Todėl čia stambiam kapitalui nėra erdvės, todėl nyksta darbo vietos, todėl nesurenkamas gyventojų pajamų mokestis.
O mano Seimo nario, darbo Vyriausybėje laikotarpis pažymėtas dar kitokiais ženklais. Viską nubraukė „Mažeikių naftos“ privatinimo istorija. Tai lemtis, galėjusi sužlugdyti bet kokio lygio politiką. Žinojau, kad įmonė Mažeikiams ir valstybei reikalinga tik dirbanti, mokanti mokesčius ir atsinaujinanti technologiškai. Kai kurie dalykai ir šiandien apipainioti paslaptimis bei intrigomis. Gal ir mano gyvenimo neužteks, kad tikrosios tiesos paaiškėtų.
Pasitinkant valstybės atkūrimo dvidešimtmetį darosi neramu širdyje: kovota už valstybės pagrindų įtvirtinimą, siekta idealo – atsakingos, pragyvenančios, teisiškai apgintos bendruomenės, tačiau rezultatas dar apverktinas. Sakau „dar“… Nes tikiu daugumos žmonių gera valia, galimybe apginti savo kraštą ir kurti tokią santvarką, kokios esame nusipelnę.
Dauguma senesnės kartos žmonių nėra išsivadavę nuo sovietizmo ir susikaustymo. Esame prarastoji karta. Visos viltys į jaunimą, kuris gali ir turi savo vietą rasti Lietuvoje.
O savo ketinimus apibrėžti nėra lengva. Gydytojo darbas – tarnystė žmonėms. Manau, kad čia turiu daug ką nuveikti.
Parengė
Kristina VARKALYTĖ ir Vytautas MALŪKAS
