Po Jukatano pusiasalį mėnesį keliavusią gydytoją žavėjo majų šventyklos

Gydytoja Rita Lidžiūtė Amerikos žemynuose lankėsi jau trečiąjį kartą. Pirmąsyk aplankytos Peru ir Bolivija, antrosios kelionės maršrutas – Brazilija, o šiemet su draugais gydytoja keliavo po Meksiką, Belizą ir Gvatemalą. Labiausiai šiose šalyse kelionių mėgėją domino senovės indėnų – majų – kultūrinis palikimas.


TEKO NARDYTI
PO VANDENIU
R. Lidžiūtė pasakoja, kad per pirmąją kelionę lankydamasi Peru dėl politinių neramumų nebespėjo apsilankyti džiunglėse, todėl antrąją kelionę paskyrė Brazilijai. Susipažinusi su inkų palikimu ir kultūra, keliautoja panoro sužinoti ir apie majus. Šios tautos pėdsakai geriausiai išlikę Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje, tad ne veltui šiemet ir pasirinkta keliauti po šias šalis.
„Grįždami iš antrosios kelionės sugalvojome palyginti inkų ir majų kultūras, tad ir lankėmės tose šalyse. Visą kelionę suplanavo draugai, aš prie to neprisidėjau. Suderinome tik atostogų laiką ir trukmę“, – teigė pašnekovė.
Gydytoja renkasi istoriškai žymesnes šalis, kuo mažiau „gulimo“ poilsio – toks poilsis, kaip Palangoje, jai nepriimtinas.
„Šioje kelionėje, be istorinės pažinties, laipiojimo po piramides, buvo ir kitokios patirties – pirmą kartą teko nardyti Karibų jūroje. Tai nėra koks ekstremalus dalykas, bet panardyti kartu su jūros vėžliais, rajomis ir rykliais – labai įdomu“,– tikino R. Lidžiūtė.
Visos Meksikos keliautojai apžiūrėti nesiruošė: pasirinko jos dalį Jukatano pusiasalyje. Atskridę į Kankuną visai kelionei per tris šalis lietuviai išsinuomojo automobilį.
VAŽINĖJAMA SAUGIAI
IR NE GREITAI
Naktimis turistai apsistodavo viešbučiuose, iš anksto juose nerezervavo vietų, nes jų yra visur.
„Viską darėme savarankiškai, nebuvo jokių tarpininkų. Tuos, kurie ruošiasi važiuoti į mūsų aplankytas šalis, perspėjame, kad ne visi vietos gyventojai supranta angliškai, tad reikėtų pasirūpinti, kad bent vienas iš kelionės dalyvių mokėtų ispaniškai. Turizmo agentūrose kelią galima susižinoti, bet jei reikės kelio klausti žmonių, angliškai nesusišnekėsite“, – sakė mažeikiškė.
Be to, palydovinė navigacijos sistema tuose kraštuose veikia tik Meksikoje, kitur tokio patogumo nėra. Nurodantieji ženklai yra visur, bet jie ne tokie informatyvūs kaip Europoje. Keliai palyginti geri, keliautojams į akis krito labai daug vadinamųjų „gulinčių“ policininkų, neleidžiančių važiuoti greitai. Vienoje nedidelėje gyvenvietėje jų būdavo iki trijų – keturių. Jie esą nemaži, tad jei vieną kartą nepamatę įspėjamojo ženklo per jį peršoksite, daugiau nebenorėsite.
„Tai – geras dalykas, nes, skirtingai nei pas mus, pakelėse beveik nėra jokių gėlių krepšelių. Čia, keliuose, niekas dideliais greičiais nelaksto, nėra jokių nereikalingų signalinimų, skubinimo“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.
R. Lidžiūtė paneigė girdėtą informaciją, jog tose šalyse labai priekabūs, ypač užsieniečiams turistams griežti policininkai“: jeigu važiuoji neviršydamas greičio, nepažeidi taisyklių, niekas be reikalo nestabdo.
„Per visą mėnesį trukusią kelionę mūsų niekas taip ir nesustabdė, nors teko matyti ir policininkų, ir net ginkluotų kareivių“, – sakė ji.
ŽAVI ĮSPŪDINGOS
PIRAMIDĖS
R. Lidžiūtę sužavėjo vietos gyventojų mokėjimas iš džiunglių atsikovoti žemes. Pirmiausia dalį teritorijos jie išdegina, po to išrauna kelmus, o žemę kalnuotose vietose įdirba dideliais kauptukais. Tose žemėse žmones gano karves, augina kukurūzus ar kavamedžius.
„Nors pas mus ir krizė, bet tenykščių žmonių pragyvenimo lygis labai žemas. Kad ir kokia būtų krizė, mes tokio lygio tikrai nepasieksime“, – tikino gydytoja.
Kad susipažintų su įdomiausiais istoriniais objektais, keliautojai užsisakydavo gidus. Jų visi klausia, kas atsitiko majų imperijai, jų kultūrai, kad jie dingo? Į tokį klausimą niekas negali konkrečiai atsakyti.
Girdėdama šiokius tokius atsakymus R. Lidžiūtė sakė priėjusi prie išvados, kad majai dingo dėl besaikio vartojimo. Tai esą panašu į dabartinę Europą. Majų kultūra ne be ispanų pagalbos pradėjo nykti XIIIXIV amžiuje. Jų kultūros klestėjimas buvo 900–1200 metais.
Turistus žavi tuose kraštuose esančios piramidės, nors iš tiesų tai ne piramidės, o šventyklos, arba, kaip sako vietos gyventojai, observatorijos. Kiekvienas naujas valdovas statydavo naują šventyklą arba ant senosios – dar vieną. Tokių šventyklų yra Meksikoje: ČečenIcoje, Palenkėje. Jei inkai statybai neturėjo jokios rišamosios medžiagos, tai majai jau turėjo vadinamąjį gumos medį – tai kažkas panašaus į kaučiuką. Jį reikėjo ilgai virti, tad kurui buvo naudojama daug medienos. Dėl to iškirsta daug miškų. Kadangi majai – girių ir žemės valdovai, jie nebeišsimaitino, todėl laikui bėgant išnyko.
Kitas gidas aiškino, kad majai neišnyko – jie tiesiog išsisklaidė po skirtingas vietas.
AUKOJA IR VIŠTAS
Tose vietose yra miestelių, kurių gyvenimas lyg sustojęs. Viename Gvatemalos miestelių – Čičikastenange – ketvirtadieniais ir šeštadieniais vyksta turgūs. Kaimo žmonės ten prekiauja savo gaminiais. Tuo pačiu ten esančioje Šv. Tomo bažnyčioje majų palikuonys atnašauja aukas dievams.
Ispanų pakrikštyti majai katalikybę priėmė natūraliai, bet jų apeigos visiškai kitokios negu mūsų. Bažnyčiose nėra kunigų, zakristijonų, čia neinama išpažinties, nėra jokių sakramentų, – kaip ir seniau nešamos aukos dievams.
„Auka – tai įvairūs žiedlapiai, kokakola, kiaušiniai, cukrinė naminė, kuri, beje, yra labai neskani. Kokakola tokia pat, kaip ir pas mus. Kadangi nuo jos atsirūgstama, todėl ten žmonės galvoja, kad tuo metu iš žmogaus išeina piktosios dvasios. Žali kiaušiniai, neva naikina blogą energiją. Po to juos galima išvirti ir suvalgyti – taip sunaikinami žmogaus negerumai“, – pasakojo R. Lidžiūtė.
Dar vienoje bažnyčioje keliautojams teko matyti, kaip aukojama višta – po maldų, panašių į mūsų litanijas, vištai nusukama galva. Ji nenuplėšiama, todėl kraujo nėra. Tą vištą parsinešus namo galima išvirti ir suvalgyti. Dar yra paprotys tokią vištą užkasti toje vietoje, kur žmogui atsitiko nelaimė – jis susižeidė, susižalojo sveikatą, tapo neįgalus ar panašiai. Taip atiduodama auka dievui, lėmusiam tą nelaimę. Galvojama, jog po to nelaimėliui pagerės.
Bažnyčiose po stiklu pridėta daug šventųjų statulėlių, kurios aprengtos rankų darbo puošniais drabužiais, o ant galvų – natūralūs žmogaus plaukai. Ant statulėlių kabo veidrodžiai, simbolizuojantys žmogaus sielą. Pasižiūrėjęs į tą veidrodį, tikintysis pamato savo sielą.
DAUG BERAŠČIŲ
Važinėjant po majų kaimus niekur negalima fotografuoti, nes manoma, kad fotografuojant pavagiama žmogaus siela. Baltiesiems jokiu būdu negalima liesti vaikų – vietiniai galvoja, kad taip vaiką norima pavogti ar apkerėti.
„Teko skaityti, kad žmogų, palietusį vaiką, gali net užmušti. Dėl to buvome labai atsargūs. O šiaip žmonės labai geranoriški, turguje su jais galima derėtis, bet kai pagalvoji apie jų pragyvenimą, sužinai tas kainas – derėtis praeina bet koks noras. Palyginti su mūsiškėmis, jos ten labai žemos“, – teigė R. Lidžiūtė.
Kas kita didžiuosiuose, kurortiniuose miestuose – ten kainos kaip ir mūsų Palangoje.
Keliautojams teko lankytis tikrame majų kaime, kuriame vien jie tegyvena. Majams vyrams neželia barzda, ūsai, auga tik žema plaukų linija, jie yra apie 1,5 metro ūgio, kresni, tvirti. Moterys niekada nekerpa plaukų, nenaudoja jokios kosmetikos.
„Jie gyvena įdomų gyvenimą. Maišytas kreolas neturi teisės ateiti į tą gyvenvietę – vietos bendruomenė jo nepriims. Vyras – jaunasis – su nuotakos tėvais turi derėtis dėl jos rankos, išsipirkti, tik po to nuotaka ateina į vyro namus“, – pasakojo gydytoja.
Merginos turi ištekėti nuo 16 iki 26 metų – tokio amžiaus moterys gali gimdyti daug vaikų. Šeimose – nuo penkių iki aštuonių ir daugiau vaikų. Juos labai sunku išlaikyti. Mokslas yra nemokamas, bet viską reikia pirkti iš savo lėšų. Daugelis vaikų mokytis neleidžia, todėl tuose kraštuose labai daug beraščių – lietuviams banke teko matyti merginą, kuri vietoj parašo dėjo piršto atspaudą. Gvatemaloje neraštingų žmonių apie 60 procentų.
Pasiturintieji samdo į kaimus atvažiuojančius mokytojus, kurie vaikus bent šiek tiek pramoko skaityti ir rašyti.
„O kitiems nė to nereikia. Bet turguose prekiaujančios moterėlės pinigus skaičiuoti moka labai gerai. Su matematika joms – jokių problemų“, – juokėsi R. Lidžiūtė.
ILGISI
KOLONIJINIŲ LAIKŲ
Gvatemaloje medicina nepopuliari – žmonės į gydytojus beveik nesikreipia. O jei gydytojas išrašo receptą, jį paprasčiausiai išmeta.
„Jie gydosi pas hilerius, šamanus ar verčiasi savo jėgomis. Amžius ir mirtis jiems neturi jokios reikšmės. Daugelis senyvo amžiaus žmonių nežino, kiek jiems metų, nes tai yra nesvarbu. Mums sakė, kad gyventojų amžiaus vidurkis – septyniasdešimt – aštuoniasdešimt metų, bet tai nėra tikslu, nes nevedama jokia statistika. Moterys gimdo namuose, tad kartais niekas nežino, kiek šeimos augina vaikų“, – stebėjosi pašnekovė.
Keliaujant į Gvatemalos kaimus lietuviai matė lietuje po pašiūre stovinčius vaikus ir vyrus. Jie laukia, kol koks turistas pasisamdys juos kelionei arkliai į kalnus. Per dieną jie surengia 23 tokias keliones.
Vaikai pragyvenimui jau užsidirba nuo 89 metų.
Meksikiečių gyvenimo lygis daug aukštesnis nei Gvatemalos. Tai paaiškinama tuo, kad Gvatemaloje tik prieš 17 metų baigėsi tris dešimtmečius trukęs pilietinis karas.
„Patys laimingiausi žmonės yra Belize: jie visi „atsipūtę“, atsipalaidavę, storuliai ir ilgisi tų laikų, kai šalis buvo Anglijos kolonija. Nepriklausomybę Belizas atgavo 1992 metais. Tad dabar kenčia nuo korupcijos, jiems labai sunku atsigauti. Net ant monetų tebėra karalienės Elžbietos atvaizdas“, – pasakojo R. Lidžiūtė.
DIDŽIAUSIAS
ĮSPŪDIS –
POVANDENINĖS
UOLOS
Nuvažiavus į Jukatano pusiasalį, be UNESCO paveldo istorinių objektų: ČečenIcos, Palenkės ir Tulumo – R. Lidžiūtei didžiausią įspūdį paliko nardymas po povandeninius urvus, kur atsiveria gražus stalaktitų ir stalagmitų vaizdas.
„Įspūdis buvo didelis, nes aš labai bijojau“, – prisipažino moteris.
Nuvažiavus į Karibus, būtinai reikia aplankyti Kaikolker ir San Pedro salas Belize. Salose gyvenimas yra visiškai kitoks. Čia galima pamatyti labai gražius rifus, ryklių, kurie yra visiškai nepavojingi.
Ir vis dėlto didžiausią įspūdį keliautojams paliko piramidės. Stebina tai, kad, neturėdami ratų, majai sugebėjo sukurti tokius statinius.
Medikę pralinksmino tenykštė rinkimų sistema. Miestelyje, kur negali gyventi kitataučiai, meras iš kelių kandidatų renkamas tiesiogiai, žmonėms susirinkus į aikštę. Laimi tas, už kurį garsiau rėkiama ir daugiau pakeliama rankų.
Tame pat miestelyje keliautojams teko susipažinti su bendruomenės dvasiniais lyderiai.
„Jei koks nors žmogelis mano, kad yra pasirengęs būti dvasiniu lyderiu, jis yra įtraukiamas į sąrašus pas merą ir atėjus laikui, gali būti dvasiniu vadovu. Laukti tenka 5–6 metus“, – sakė R. Lidžiūtė.
DIDMIESČIUOSE –
NESAUGU
Keliautojai iš Lietuvos lankėsi vieno tų dvasininkų namuose. Į juos – išskirtinis įėjimas – žolėmis apipintas lankas. Troboje – kvadratinė patalpa, pašaliais suolai, medinis stalas, o ant jo pridėta smilkalų, žvakių, visokių kvapų. Dvasinis vadovas meldžiasi vietiniams majų dievams, prašo gero oro, gero derliaus, lietaus ir pan. Tas procedūras jis atlieka vienus metus.
Seiba majų palikuonims yra šventas medis, nes šakos auga kryžmai, todėl primena kryžių. Jų simbolika – kryžius, bet jis nudažomas žaliai. „Seiba“, išvertus iš majų kalbos, reiškia „žalias“. Iš seibos žiedų pūko audžiami rūbai.
Keliautojams teko būti ir paprastų gyventojų troboje. Jos virtuvė – ugniakuras vidury kambario, keturi akmenys, trikojis, ant kurio padėtas aprūkęs arbatinukas, sienos taip pat aprūkusios. Tarp sienos ir stogo – plyšiukas išeiti dūmams. Virtuvėje nėra stalo.
Majų kaimuose ant durų nėra spynų, nėra tvorų, bet turtingųjų namai aptverti aukštomis tvoromis, viršuje viela.
Dideli miestai yra nesaugūs. Ypač pavojinga Belize, kur net dieną siautėja paaugliai. Užtat labai ramu salose.
„Kadangi važinėjome su išsinuomota mašina, turėjome draudimą. Gvatemaloje net nežinojo, kas yra draudimas. Davėmės po bankus, ieškodami, kas galėtų padėti, bet jie nesuprato, ko mes norime“, – juokėsi R. Lidžiūtė.
Moteris teigė, kad kelionė po tas šalis be jokių agentūrų tarpininkavimo nėra brangi. Su turizmo agentūromis tai atsieitų trigubai. Viešbučiai – nuo 20 iki 50 litų už parą, nakvynės namuose galima pernakvoti ir už 5 litus.
Nuotrauka iš asmeninio albumo.: Gydytoja R. Lidžiūtė niekaip negali suprasti, kokiu būdu majai pastatė milžiniškas piramides.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto