Šiaulių gimnazijos laikai. Priekyje trečias iš kairės – J. Jablonskis. Antroje eilėje trečias iš kairės stovi M. Račkauskas. Andriaus CVIRKOS archyvo nuotr.
Kitame gyvenime sutikčiau būti knyga. Labai patiktų būti kad ir ne taip seniai publikuotais buvusio Mažeikių progimnazijos direktoriaus Merkelio Račkausko (1885–1968) prisiminimais.
Tiesa, panorėjęs Mažeikių savivaldybės viešojoje bibliotekoje rasti Merkelio Račkausko prisiminimų knygą „Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampyje“ (Vilnius, 2008), nerasi, nes jos ten ir nebuvo. Vadinkime tai puikia proga pasijusti, jog gyvename gal net dar didesniame Žemaitijos užkampyje nei tasai, apie kurį savo knygoje pasakoja lenkiškai, rusiškai, lotyniškai, graikiškai ir dar keliomis kalbomis skaitęs bei rašęs M. Račkauskas. Tik neskubėk, broli ar sese, ko nors kaltinti. Juk negimęs vaikas nėra tas pats, kas gimęs ir prarastas. Jei kas nors tau ko nors nedavė – tai ne tas pats, kas atėmė, ar ne?
Bibliotekoje jau keli dešimtmečiai iš eilės trūksta pinigų knygoms, tačiau yra internetas. Jame susirask savo svajonių knygą, užsisakyk ją arba per Tarpbibliotekinį abonementą, arba, jei gali sau leisti, nusipirk internetu. Tikėtina, kad leidęs sau pažvelgti į M. Račkausko aprašytus Žemaitijos užkampius, pasijusi sapnuojąs laisvę – pirmiausia mąstymo laisvę. Šiame svaigiame sapne bet kokio užkampio sąvoka susitrauks į knygos antraštės erdvę. Tavo sąmonė bus išlaisvinta. Joks užkampis ar dejonės apie jį nebedrums tavojo proto nei jausmų.
Ši vandeninga įžanga tebūnie liudijimas apie didžią teksto autorės kultūros stoką, alkį ir turbūt tik šio alkio atmosferoje galimą didį skaitymo ir mąstymo džiaugsmą. Pastarąjį pasirengę dovanoti poeto Tomo Venclovos parengti ir prieš keletą metų išleisti jo senelio M. Račkausko užrašai. Tarsi patvirtintų, kad dideli džiaugsmai ir didžios šventės patiriamos tik po didelių suspaudimų ir pasninko. Ir kad zyziančius piliečius, kuriems visuomet ko nors negana, galbūt gimdo perteklius. Gi stokojantieji pilni keistos pasipiriešinimo jėgos, jie akumuliuoja neregėtą energiją. Jos pliūpsnis bus pastebimas net praėjus kultūros badmečiui.
Mažeikių progimnazija, 1925 m. Antroje eilėje ketvirtas iš kairės – progimnazijos direktorius M. Račkauskas. Andriaus CVIRKOS archyvo nuotr.
Būtent tas nepriteklius ir buvo variklis, skatinęs Merkelio Račkausko motiną, nuskurdusią bajorų palikuonę Konstanciją Račkauskienę, nertis iš bajorės, Kaunackių palikuonės, kailio, imtis kad ir juodžiausio darbo – kad tik sukurtų progą išnirti iš skurdo savo sūnums Merkeliui ir Karoliui Račkauskams. Ši paskata neliko nepastebėta. Moterį garsino ne tik darbštumas, bet ir jos gebėjimas be gailesčio auklėti savo nepaklusniuosius sūnelius rykštėmis. Ypač kliuvę Karoliui, būsimajam klierikui, o vėliau – tarp JAV lietuvių pagarsėjusiam socialistui ir propagandininkui, rašytojui, poetui, vienam produktyviausių savo meto vertėjų, redaktorių, diplomatui. Ką gi, dar ir avantiūristui, spekuliantui, galiausiai – LTSR nusipelniusiam kultūros veikėjui K. Račkauskui-Vairui (1882–1970). Plačiau apie tai galima paskaityti šių metų kovo „Vorutos“ laikraščio numeriuose (Nr. 6 ir Nr. 7).
Pirmosios Merkelio ir Karolio mokytojos – jų motinos – paveikslo užtektų bemaž visai amžiaus diskusijai, kuri galėtų apimti tautiškumo, pedagogikos, motinystės, kaimietiško religingumo, šeimos santykių psichologijos, taip pat ir feministinės krypties temas. Jos, kaimietės, toliausiai keliavusios vien iš Jonapolės į Šiaulius, ryžtinga kelionė į Odesą, vaduojant iš kalėjimo globotinį – rimta nuoroda, grindžiant jos sūnų ir vėlesniųjų giminės kartų asmenybių išskirtinumą, jų drąsą matyti, mąstyti, veikti. Iš čia – mūsų pagunda pakartoti, ką poetas T. Venclova ne taip seniai pasakė apie savo senelio brolį Karolį Račkauską ir kitus: „Buvo avantiūristas, kaip ir visa mūsų giminė ir savotiškai aš pats“. („Voruta“, 2013 03 30, Nr. 7 (771).
Vien dėl to avantiūrizmo, įskaitomo teksto struktūroje, M. Račkausko prisiminimai nebūtų nuobodūs net smalsiam Mažeikių M. Račkausko gimnazijos auklėtiniui. Jį, kaip ir abi mano dukteris, buvusias šios mokyklos moksleives (atsargiai kyštelėjau joms knygą), nuskaidrintų atvira ir laisva autoriaus dvasia, sakinio autentika. „Nieko sau“, – sakė jaunos merginos, skaitydamos pasakojimą apie aistringą berniukišką Bonaventūro (tuo vardu „Užrašuose“ save vadina M. Račkauskas) ir jo klasės draugo Antono meilę. Pastarąją, atėjusią iš prisiminimų, palydi vėlesnysis, jau profesoriškas, autoriaus paaiškinimas: pastarasis, regis, būtų įdomus ir homoseksualumo tekstus archyvuojančiai Lietuvos gėjų lygai.
Idealizuojantiems rašytojos Marijos Pečkauskaitės atminimą „Užrašai“ irgi pateiktų išbandymų. Jų knygoje daugiau nei pakankamai. Bet ar pajėgtų gimnazistas aprėpti visą turtingą istorinę, socialinę, nacionalinę, psichologinę, erotinę ir visokią kitokią teksto įvairovę bei gelmę be išmintingo vadovo – mokytojo? Ir ar pasitikėtų moksleivis mokytoju, įspraustu į profesinio vaidmens, mokyklos programos bei laiko rėmus?
Nepalieka mintis, kad įvairiausi rėmai sukurti įvairiopos apsaugos tikslais. Mūsų mąstymo laisvė būtų pavojinga ne tik socialinėms ir politinėms struktūroms, bet ir mums patiems. Saugantis pavojų tik visai neseniai išleisti šie įstabūs „Užrašai“, įvadiniame istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus tekste pavadinti vienu įspūdingiausių šio žanro pavyzdžių lietuvių kultūros ir literatūros istorijoje: „Užrašai yra puikios literatūros kūrinys, pasiekęs formos aukštumas autoriaus ir jo anūko Tomo Venclovos, suteikusio tekstui galutinę struktūrą, pastangomis. Labai tikėtina, kad populiarėjanti memuarinės literatūros tyrinėjimų banga dar ne kartą sups šį kūrinį“.
Knygos rengėjo pastabas parašiusio T. Venclovos teigimu, knyga priklauso gavendos žanrui, kuris lietuvių raštijoje retas ar net neegzistuoja. Tad ne taip paprasta perprasti, kas toji gavenda (lenk. gawęda), apibrėžiama kaip senosios lenkų literatūros žanras – prozinis arba eiliuotas epinis kūrinys, kuriame šnekamosios kalbos stiliumi pasakojama apie liaudies arba šlėktų kasdieninio gyvenimo įvykius, papročius.
Bet kodėl gi sovietmečio represijų nesugniuždyto Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriaus M. Račkausko prisiminimams savo viešumo valandos reikėjo laukti visą pusamžį? Kodėl vietoje dabartinės daugiau kaip 500 užburiančių puslapių knygos kadaise spaudai parengtas ir tik laimingo atsitiktinumo valia nebuvo išleistas apgailėtinai iškarpytų atsiminimų likutis? Nedaug trūko, kad būtume turėję ne laisvos minties knygą, siūlytiną alkstančiam, o kultūros vėjams vėtyti betinkamas gyvenimo draiskanas.
Nepalieka mintis, kad laisvas, įvairiapusis žmogus nepatogus jokiam laikmečiui. Ne išimtis ir ši diena. Lengviau rasti atsakymą, kodėl M. Račkausko nesumalė socializmo imperijos girnos. Šis 1930-aisiais Trečiojo laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos apdovanotas Lietuvos universiteto profesorius sovietmečiu, karui pasibaigus, po Juozo Balčikonio buvo antras į Vakarus nepasitraukęs filologijos profesorius. Jam neabejotinai padėjo išlikti du garsūs (taip pat ir lojalumu sovietų valdžiai) jo žentai Petras Cvirka ir Antanas Venclova. Šie, anot istoriko E. Aleksandravičiaus, buvo ir M. Račkausko talento reikšmę pritemdę plunksnos meno galiūnai.
Vis dėlto likčiau prie minties, jog pirmiausias kliuvinys knygai buvo per didelė M. Račkausko „Užrašų“ laisvės dozė. Ji archyvų įsčiose leidinį užlaikė dar kelias dešimtis metų. Dėkui, kad bent nesunaikino.
Komplimentas mūsų laikmečiui tas, kad galiausiai jau turime naują skaitytojų kartą, kuriai M. Račkausko lasvamanybė nebeatrodo velniška ar šventvagiška, lygiai kaip ir tokio garsaus laisvės draugo kaip Czeslawas Miloszas kairuoliškumas.
Bijantiems artimesnių laisvių pravartu būtų į M. Račkausko „Užrašus“ leistis aplinkiniu keliu, per tolimesniąją laisvos minties salą – Cz. Miloszo „Abėcėlę“ (Vilnius, 2012). Charakterių sodrumu ir internacionaliniais skerspjūviais šios dvi knygos nenusileidžia viena kitai. Laukdamos skaitytojo, pasirengusios jam tapti paguoda Žemaitijos užkampyje Mažeikiuose.
Ar tai įmanoma šiame užkampyje dabar, kur – pasikartosiu – vis tebelopomi stogai, tebegrindžiamos gatvės, o į vietos rinkimus einančios politinės partijos – dešimtmetis po dešimtmečio – kuo puikiausiai apsieina be kultūros programų? Ir ar reikalinga ką nors guosti? Niekas čia programų, pastebėtina, ir neprašo. Daugumai greičiausiai puikiai tinka, kad bent kiek rimtesni kultūros renginiai vyksta darbo valandomis. Darbingo amžiaus žmonės į tokius renginius, jei tik jie nėra funkcionieriai ir dalyvauti jiems neprivalu, nepakliūva… bet gal jie ir nesiveržia? Renginių organizatoriai, retsykiais vis pabandydami pažeisti patogią taisyklę, tuojau pat pajunta savo nuleistų sparnų svorį, savo laiko aukos beprasmiškumą: kaip nėjo į jų renginius tie beveik mistiniai kultūringi mažeikiškiai, taip neina. Kyla įtarimas, kad šių alkstančiųjų armija apskritai išgalvota.
Nuovargis apėmęs tiek organizatorius, tiek kultūros vartotojus, nejučia vis labiau įtraukiamus į visuotinę maldą prieš TV dėžes. Pasimeldžiu tokiai plokščiai dėželei, prisipažinsiu, ir aš. Mieloji „Gyvūnų planeta“ („Animal planet“) mane, atvirai sakant, švelniai ir įtikinamai nukreipia nuo to, ką čia ką tik parašiau. Nereikia man jokios kultūros! Betgi ne, ne visai. Iš visų kultūros produktų vis dėlto pasilikčiau knygą. Ji, tylutėlė, nediktuoja man savo programos laiko, nereikalauja, kad būčiau jai dėmesinga ar ištikima iki savo amžiaus pabaigos.
Turbūt sutikčiau būti M. Račkausko užrašais ne tik kitame, bet ir šiame gyvenime.
Rasa ČERGELIENĖ
Gerbiamas p. Liutkau,
norėčiau su Jumis pasikalbėti, galėtume pasikeisti informacija apie J. Mikulskį. Jei šį mano „komentarą“ rasite – parašykite: vainora@mail.lt
Ričardas Vainora, iš Telšių
Aciu uz labai iduomu straipsni…
Pirmoj fotografijos antras is kaires, stuovi mano Dedukas Jonas Mikulskis… is Telsiu.
Veliau buvo rajono daktaras Telsuose ir vienas is Alkos Muziejaus staigiejas…
Mazeikiu gimnasios neatpazinau mano tievo : Antanas Liutkus ar diedes Juozas Liutkus
jie tenais baige gimnazija… bet gal veliau negu tos fotografijod laiku…
Jie gime Leckavoj ir giveno Vieksniose…
Atsiprasau uz klaidu nes nemuoku gerai lietuviskai rasyti !
Gimiau ir gyvenu Prancuzijoj…
Sia vasara vazuosiu i Mazeikius, suzinuoti daugiau apie mano seima…
Nuostabi knyga. Pradėjau skaityti, sunku atsitraukti… Pasiimti knygą apie Račkauską paskatino būtent šis straipsnis intriguojančiu pavadinimu… Ačiū jo autorei…