Politikui tenka pasirinkti, kuo būti: bambuku ar ąžuolu

Šios Savivaldybės tarybos darbas artėja prie pabaigos – vasario 25 dieną bus išrinkta nauja Taryba. Baigiasi ir mero Vilhelmo Džiugelio kadencija.
„Santarvė“ Savivaldybės tarybos vadovo paprašė kritiškai pažvelgti į atliktus darbus, politinių žaidimų peripetijas, dabartinę situaciją Savivaldybėje. – Kaip apibūdintumėte dabartinę Tarybą?
– Labai marga, su savais interesais, ne visada nuosekli, ne visada laikėsi žodžio. Iš visų Tarybos narių išskirčiau Joną Siminkevičių. Labai jį gerbiu. Tai žodžio žmogus – jeigu jis pasakė, vadinasi, kaip kirviu nukirto. O visi kiti – tik politikai. Politikoje turi būti pasiruošęs viskam.
– Koks Jums buvo tas vadovavimo rajonui laikotarpis?
– Tai buvo nepaprastai sunkus ir įdomus metas. Mero darbas apima labai plačią veiklą, todėl išsiplėtė akiratis. Tapau visai kitas žmogus, išmokau į daug ką žiūrėti kitaip, labiau valstybiškai.
Žinoma, buvo be galo sunku dirbti su septynių partijų koalicija. Apie penkiasdešimt procentų energijos panaudojau ne ten, kur reikėjo – nuolat turėjau blaškytis tarp partijų, frakcijų. Kol vienoje pusėje suderindavau kokį klausimą, kitoje pradėdavo rūkti.
Meras neturi realios valdžios, tik atsakomybę. Dažnai koalicijoje išsiskirdavo nuomonės, kartais nebežinodavu, kaip jas suderinti. Daug sprendimų buvo priimta prieš mano valią. Nieko negalėjau padaryti, nes turėjau tik vieną balsą. Nebuvau lyderis tikrąja šio žodžio prasme. Žmonės galvoja, kad meras valdo situaciją, todėl už viską privalo atsakyti. Deja, buvo labai daug atvejų, kai mano rankos buvo surištos.
Tačiau tai užgrūdino, išmokė tvirčiau laikytis savos pozicijos. Turiu pripažinti, kad iš pradžių buvau baikštesnis nei dabar.
Tada daugelis politikų manė galį mane tampyti: „Kur jis dėsis netekęs mero posto“.
Iš tikrųjų mano situacija buvo labai kebli: išėjau iš ligoninės vyriausiųjų gydytojų, kelio atgal nebebuvo, todėl ir pats baiminausi būti pašalintas iš mero posto.
Vėliau įgijau stuburą. Koalicijos partneriai turėjo pripažinti mane lygiaverčiu partneriu.
– Kiek laiko prireikė tam, kad įgytumėte stuburą?
– Apie pusės metų.
– Ar netrumpinate to laikotarpio? Juk Jūs gana ilgai baiminotės dėl galimų perversmų valdžioje?
– Nerimavau… Vėliau supratau, kad geriau viską paleisti savieigai, nei nuolat nerimauti. Pastebėjau, kad kuo labiau bijau, tuo labiau nesiseka. Kai suvokiau, jog negaliu nuolat būti įsitempęs, save įtikinau, kad jeigu noriu dirbti, privalau laviruoti, o jeigu nesiseks – dedu pareiškimą ir išeinu. Tokia nuostata labai padėjo – supratau, kad oponentai nėra tokie baisūs, kaip stengėsi parodyti.
Apskritai Mažeikių rajono savivaldybės tarybos istorijoje iki tol nebuvo buvę septynių partijų derinio. Taip pat nėra buvę, kad per mero rinkimus vieną kandidatūrą palaikytų dvidešimt vienas Tarybos narys. Mane palaikė. Tačiau paskui visa tai kristalizavosi. Kiekvienas politikas turėjo savų ambicijų. Nepamirškite, kad šioje Taryboje buvo labai daug verslininkų, į politiką atėjusių su savais interesais.
– Eidamas į 2002ųjų metų savivaldybių rinkimus, manėte galįs būti meras?
– Ne! Nemaniau ir neplanavau! Man atrodė, kad medicina yra mano stichija, nes aš ten jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Apie ją galėjau šnekėti nuo ryto iki vakaro. Ir dabar man ligoninė rūpi bei visa medicinos reforma.
– Ir staiga, per vieną naktį, tapote „auksiniu balsu“… Koks jausmas, kai balsas auksinis?
– Joks. Nuoširdžiai sakau. Gerai sakote, kad mano balsas tapo auksinis. Tai supratau, kai mane pasikvietė Jurkus ir Macevičius. Prieš tai jie į ligoninę siuntė komisiją po komisijos, šios pateikdavo tendencingas išvadas. Jau tada buvau užsigrūdinęs, nes gyniausi vienas. Taigi jiedu pradėjo mane raginti likti vyr. gydytoju, žadėjo ligoninei duoti daug lėšų, o mero darbas, pasak jų, – paskutinis reikalas.
Vėliau kvietėsi kita pusė.
– Kodėl sutikote? Ką jie Jums žadėjo?
– Tada Bartkevičius buvo lyderis. Jis ir užsiėmė derybomis. Tiesa, buvo planuojama, kad Bartkevičius turi būti meras. Tačiau jis susvyravo ir ragino mane. Atsisakiau, nes opozicijos pasiūlymas dėl ligoninės man labiau imponavo. Tada prasidėjo įkalbinėjimai: kvietėsi frakcijomis, pavieniui. Mane iki šiol skaudina Vytauto Prialgausko pozicija. Dabar jis afišuoja savąjį pyktį mano atžvilgiu, tada jis pats asmeniškai net tris kartus mane įkalbinėjo. Žinoma, didelę įtaką padarė Bartkevičius. Visada gerbiau šį žmogų, žavėjausi jo tėvu, man buvusiu smetoninio inteligento pavyzdžiu.
– Anot vieno politiko, didžiausias darbų krūvis gula ant Savivaldybės administracijos direktoriaus pečių, o meras reikalingas tik reprezentacijai. Gal tuo metu ir Jūs taip galvojote?
– Žinojau, kad bus sunku. Politikoje nebuvau naujokas, ne vienus metus buvau Tarybos narys, žinojau darbo struktūrą. Tačiau tikrai neįsivaizdavau, kad bus taip sudėtinga. Nuo pat pradžių koalicijos partneriai pradėjo mane tampyti. Kiek vėliau jiems atviru tekstu pasakiau: „Jūs žinote, kad neturiu pasilikęs alternatyvos, todėl taip ir elgiatės. Susitarimai buvo vieni, o veiksmai – visai kiti“. Jie man pareiškė, kad situacija pasikeitė. Būtent tada suvokiau, kas yra tikroji politika.
– Tas „auksinis balsas“ Jums uždėjo ir negatyvų įvaizdį: žmogaus, kurį galima pervilioti iš vienos pusės į kitą…
– Niekas niekur manęs neperviliojo! Prieš tai aš nebuvau nei prie vienų, nei prie kitų. Aš buvau prie ligoninės. Tiesiog koalicijos partnerių pusėje buvo daug pažįstamų žmonių, draugų. Pasitikėjau jais.
– Sakėte, kad nenorite prisiimti atsakomybės už visus Tarybos sprendimus. Už ką prisiimate atsakomybę?
– Tik pradėjęs dirbti meru suvokiau, kad negalėsiu nudirbti visų darbų. Numačiau kelias strategines kryptis. Svarbiausias mano darbas buvo pasiekti, kad būtų pakeistas pajamų mokestis. Šio tikslo įgyvendinimo siekiau labai nuosekliai, nuolat varsčiau įvairių instancijų duris, ieškojau kanalų, padėsiančių įveikti pasipriešinimo sieną. Džiaugiuosi, kad pavyko tai padaryti.
Antroji kryptis – gamtinės dujos, trečioji – Žemaitijos gatvė. Kiek pavyko, tiek. Manau, kad didžioji dalis darbų padaryta, nes daugiausia lėšų reikalavusi šios gatvės dalis jau sutvarkyta.
– Susidėjote pliusus. Paieškokite ir minusų.
– Svajojau Savivaldybėje įgyvendinti vieno langelio principą. Labai norėjau, kad žmonėms nereikėtų vaikščioti iš vieno kabineto į kitą. Norėjosi Savivaldybės administracijos pertvarkos. Tačiau norint tai įvykdyti, reikėjo stovėti už administracijos direktoriaus nugaros ir dubliuoti jo darbą. Apie daugelį dalykų, kurių nesvarstė Taryba, aš net nežinojau. Sakau tiesą, nevinguriuoju, siekdamas gražiai pasirodyti. Tiesiog taip buvo. Kaip būtų atrodę, jeigu aš būčiau vaikščiojęs paskui Bronių ir dirbęs jo darbą?
– Tačiau juk Jūs buvote ne vienas – turėjote komandą…
– Savivaldybės administracija, kaip ir Taryba, labai mišri. Iki šiol nepavyko išgyvendinti Savivaldybės tarnautojų nenoro peržengti savąsias pareigines instrukcijas. Populiariausias atsikalbinėjimas: „Tai ne mano kompetencija“. Nesivarginama peržengti kito kabineto slenkstį ir pasirūpinti, kad ruošiamas klausimas pajudėtų iš mirties taško. Galų gale, jeigu tau nepriklauso, ateik pas mane ar administracijos direktorių ir pasakyk, kokia kilo problema. Tačiau taip nėra.
– Gal Jūs kaltas, jog Savivaldybėje iki šiol nėra komandos?
– Kaip aš subursiu tą komandą, jeigu tie žmonės jau seniai dirba. Savivaldybės administracijoje vienintelis mano žmogus buvo direktorius. Pavyzdžiui, ant manęs pyko kai kurios bendruomenės, kad nepakeičiu seniūno. Kaip aš tai galiu padaryti? Kiekvienas seniūnas turi politinį užtarėją, be to, teismas jį grąžintų į darbą.
Kovoti su valdininkais yra be galo sunku. Pavyzdžiui, kai tapau meru, išgirdau kalbas, jog tų merų buvo ne vienas, tad ir mane valdininkai pergyvens. Atėjau į administracijos posėdį ir pareiškiau, jog atėjau ne vienai kadencijai ir nuo šiol dirbsime taip ir taip. Tuojau pat informacija pasiekė koalicijos partnerius, ir man buvo pasakyta: „Nešokinėk“.
– Gal pritrūko ryžto?
– Nepritrūko. Tiesiog jeigu būčiau daręs esminius pakeitimus, būčiau iš karto nukirstas.
– Vadinasi, viskas dėl tos kėdės?
– Kiekvienas vertina skirtingai. To posto laikiausi, nes norėjau padaryti ką nors gera miestui, žinojau, kad privalau laviruoti. Neturėjau iliuzijų, kad koalicija gali tapti vienu kumščiu. Vadovavausi Rytų filosofija, jog tvirtą ąžuolą vėtros greičiau išverčia nei lankstų bambuką. Galbūt aš buvau bambukas.
Be to, būtų netiesa, jeigu sakyčiau, kad visi Savivaldybės darbuotojai dirba vienodai. Yra labai gerai savo darbą išmanančių žmonių. Tačiau… Ne visais galiu pasitikėti, kai kuriuos būtina nuolat kontroliuoti.
– Teigiate, kad Savivaldybės administracijoje vienintelis Jūsų žmogus buvo Bronius Kryžius. Tačiau prieš Naujuosius metus jis Jums pranešė, kad pasirašė bendradarbiavimo sutartį su socialdemokratais…
– Taip, tai buvo didelis smūgis. To nesitikėjau. Prieš tai buvome kalbėję apie dalyvavimą šiųmetiniuose rinkimuose, jis lyg ir sutiko vėl būti drauge. O paskui toks žaibiškas posūkis… Nežinau, kodėl jis taip pasielgė. Klauskite jo paties.
– Kaip jis motyvavo savąjį sprendimą?
– Žmogui į dūšią neįlįsi. Taip nusprendė, ir tiek. Tik keista, kad pasitraukė į opozicinę partiją.
– Neįžvelgiate politinių susitarimų?
– Puikiai įžvelgiu socialdemokratų žingsnius. Manau, kad jiems buvo svarbu susilpninti mane ir mūsų partijos sąrašą. Kirto tiesiai į vyzdį ir pataikė.
– Politikų kuluaruose sklando kalbos, jog Kryžius jau ne pirmus metus bendradarbiauja su socialdemokratais…
– Tą rytą, kai Bronius (Savivaldybės administracijos direktorius B. Kryžius – V. S.) pasakė apie pasirašytą sutartį, buvau perskaitęs tokią mintį: „Nedaryk įtakos žmogaus apsisprendimui, jei tai nėra gyvybiškai svarbu“. Taigi gana ramiai sureagavau į Broniaus žodžius. Be pykčio. Bet kai po kurio laiko vienas „socdemų“ stovyklos žmogus man pareiškė, jog Kryžius pas juos jau seniai, mane paralyžiavo. Tada stojo į savo vietas kai kurių sprendimų vilkinimas. Manau, kad Savivaldybės administracijos reforma buvo vilkinama būtent dėl šios priežasties. Anksčiau niekaip negalėjau suprasti, kodėl delsiama baigti Naftininkų gatvės rekonstrukcijos darbus. Šios gatvės gale turėjo būti įrengtas fontanas. Dar vienas fontanas turėjo atsirasti prie naujosios bažnyčios. Deja…
Taip pat daugybę kartų kalbėta apie riboženklių su miesto žemėlapiais pastatymą, namų numeraciją. Kur kas daugiau turėjo būti sutvarkyta kelių. Visa tai – realūs darbai, kuriuos tikrai buvo galima padaryti. Kažkam buvo naudinga, kad taip nebūtų.
– Intrigos, politiniai žaidimai, laviravimas, išdavystės… Kodėl vėl norite siekti mero posto? Kam Jums to reikia?
– Todėl, kad tikrai esu kitas žmogus, nei buvau prieš ketverius metus. Žinau, ko reikia žmonėms, miestui. Žinau, kaip tai įgyvendinti. Žinau, su kuo ir kaip reikia kalbėti. Žinau, kur reikia važiuoti, kokias duris varstyti. Na, o dėl komandos… Jeigu koalicijoje bus daug partijų, nė vienas meras negalės labai daug padaryti. Pasižiūrėkite, kas darosi Seime. Kiek tarp keturių partijų turi laviruoti Kirkilas. Čia lygiai tas pats. Tačiau vis tiek galima judėti į priekį.
– Kaip reaguodavote į kritinius „Santarvės“ straipsnius?
– Labai audringai. Juolab politikas ir tarp eilučių moka skaityti. Tie straipsniai išjudindavo ir mane, ir politikus, ir Savivaldybės darbuotojus. Nemalonu, kai atidengia tavo darbo trūkumus. Ypač politikai bijo žiniasklaidos. Būtina pripažinti, kad miesto puošybos, apšvietimo, viaduko statybos klausimų sprendimas pajudėjo tik „Santarvės“ dėka.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
„Esu kitas žmogus, nei buvau prieš ketverius metus“, – pripažįsta V. Džiugelis.