Prieš daugiau kaip du dešimtmečius daina „Bumt su šakalėliu, bumt per galvą“ radijo stotyse buvo grojama po penkis šešis kartus per dieną. Vienas jos atlikėjų prisiminė: iš pradžių ji net nebuvo numatyta įtraukti į įrašomą grupės „Golwax“ albumą, tačiau Antanas Dargis, tik pasiklausęs dainos, iš karto ją įvardijo kaip būsimą „topą“.
Šerkšnėnai garsėjo šokiais
Prieš keturis dešimtmečius miestuose ir didesnėse gyvenvietėse net nebuvo mados, kad šokių vakarų metu grotų magnetofonas, – tais laikais beveik visur grodavo muzikos grupės, kurios glausdavosi po kultūros namų sparnu.
Ne išimtis buvo ir Šerkšnėnai – 1981 metais atokiau nuo Mažeikių ir Tirkšlių buvo gana populiarūs šokiai, kurie pritraukdavo jaunimą iš Mažeikių ir iš kitų vietovių.
Šerkšnėnų kultūros namų meno vadovu tada dirbęs Gintaras Pypkinas prisimena: „Tik pramokome groti ir subūrėme grupę, kurią pavadinome „Ameba“. Dažniausiai grodavome keturiese, čia muzikavo ir dabartinė Šerkšnėnų seniūnė Alina Čekienė. Po truputį kūrėme savo muziką, buvome jauni, entuziazmo – nors vežimu vežk. Ir šokėjams patikome – neretai, kas dar turėdavo jėgų, būriais po šokių traukdavo į Mažeikius namo, o kai kas pasilikdavo pernakvoti ir čia pat, prie scenos. Tai truko beveik aštuonerius metus.“
Pamažu muzikantai sukūrė šeimas, Gintaras išvyko dirbti į Tirkšlius, „Amebos“ atlikėjai išsibarstė. Bet tuo metu į Šerkšnėnų kultūros namus meno vadovu atėjo dirbti Linas Jančiauskas, kuris susirasdavo eilėraščių ir pagal juos kurdavo muziką. Tuomet vėl susikūrė grupė, kuri repetuodavo Tirkšliuose, o grodavo Šerkšnėnuose.
G. Pypkinas prisimena: grupei, kurį laiką koncertavusiai be pavadinimo, užtekdavo aštuonių savos kūrybos dainų – pagroji vieną dainą du kartus, po to paleidi magnetofoną, tada pagroji vėl. Taigi, pakakdavo negausaus repertuaro.
Pavadinimas skambėjo keistai
Grupės dainų kraitis vis augo, atlikėjai svajojo pasirodyti ir didesnėse salėse. 1990 metais laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ (dabar – „Lietuvos rytas“) akis užkliuvo už skelbimo, kuriuo grupės buvo kviečiamos dalyvauti roko festivalyje „Sidabrinis seifas“ Panevėžyje. Tada ir buvo nuspręsta – reikia pabandyti. Sprendimą lėmė trys faktoriai. Gintaras juos įvardijo taip: „Esame susigroję, sarmatos nebus, dainos – savos kūrybos, o ir stilius – kažkas panašaus į roką.“
Juostiniu magnetofonu grupė įrašė dvi dainas, kurias išsiuntė organizatoriams, tačiau iškilo problema – reikia pavadinimo. Tada G. Pypkinas pasiūlė idėją – kai jis mokėsi Telšių kultūros mokykloje, mergina pagrojo pianinu savos kūrybos dainą. Kai publika pasiūlė ją įvardyti, viena panelė žemaitiškai pasakė: „Pana gol.“
„Daug nesitariau. Kadangi grupėje buvome keturi vyrukai, pana čia niekaip netiko, tad ant kasetės parašiau „Golwax“. Žemaitiškai tai būtų frazė „guli vaikas“, o kadangi pridėjome angliškų raidžių, pavadinimas tapo intriguojantis. Festivalio dalyviams jis nuskambėjo keistai, kai kas jį tapatino su auksu (angliškai „gold“), o sužinoję tikrąją suplaktų žemaitiškų žodžių reikšmę, iš širdies juokėsi. Tas festivalis įsiminė: pirmą kartą grojome, naudodamiesi tikrai gera aparatūra, pasirodėme stadione, mūsų klausėsi didžiulė minia. Gyvenome geriausiame miesto viešbutyje „Nevėžis“. Tiesa, jis įsiminė dėl gausybės tarakonų“, – apie pirmą rimtą renginį pasakojo muzikantas.
Visas straipsnis – laikraštyje.
