Prieš trejus metus „Santarvė“ rašė apie iš kaimyninio Akmenės rajono kilusią informacinių technologijų specialistę, rašytoją Ramunę Birgerienę, prisistatančią Kamilės Birgės slapyvardžiu, bei jos debiutinį romaną „Kasdien vis labiau“. Ši knyga pateko į Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos LATGA sudarytą 2020 metų bibliotekose skaitomiausių Lietuvos rašytojų knygų dešimtuką.
Šią vasarą pasirodė antroji K. Birgės knyga – „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“.
„Santarvės“ skaitytojų dėmesiui – interviu su rašytoja.
– Kodėl ant Jūsų knygų viršelių skaitytojai mato Kamilės Birgės slapyvardį?
– Visada sakau, kad turiu du gyvenimus – „normalų“ ir „nenormalų“.
„Normaliame“ esu Ramunė Birgerienė, kilusi iš gražaus kaimo ant Ventos upės kranto Akmenės rajone, esu tiesiog žmona, dviejų paauglių sūnų mama ir informacinių technologijų specialistė.
O kai nuklystu į „nenormalų“ gyvenimą, kūrybą, susitinku su skaitytojais, tampu Kamile Birge, dviejų romanų autore.
Man patinka atskirti Ramunę, kuri kasdien eina į darbą, grįžusi daro valgyti, plauna grindis, lankosi vaikų tėvų susirinkimuose, ir Kamilę, svajoklę, kuri rašydama gali išgyventi visą spektrą jausmų kartu su savo herojais.
– Kurią knygą – pirmąją ar antrąją – parašyti Jums buvo paprasčiau? Kuo antrosios Jūsų knygos atsiradimo, gimimo kelias buvo kitoks, palyginus su „Kasdien vis labiau“?
– Pirmąją knygą parašyti buvo kur kas lengviau. Negalvojau apie nieką: nei ar rašau gerai, nei apie leidybą, nei apie tai, kad knygą skaitys artimi žmonės. Manęs niekas nevaržė. Tiesiog rašiau, kaip man atrodė, kaip mokėjau.
Antrąją rašyti buvo daug sunkiau, nes išleidus pirmą knygą ėmiau domėtis rašymu, norėjau tobulėti. Perskaičiau ne vieną knygą apie rašymą, prisižiūrėjau visokių pamokų, patarimų ir rašydama bandžiau taikyti. Turėjau siekį parašyti geresnę knygą.
Kurdama „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“ jau žinojau, kad mane skaitys, atvirai kritikuos ir tai ne visada bus malonu. Sukant galvą dėl visų šių dalykų kartais susikaustydavau ir negalėdavau rašyti. Tada prisimindavau patarimą, kad turiu apie nieką negalvoti ir tiesiog rašyti. Kuo daugiau rašiau, tuo mažiau save varžiau ir leidau fantazijai lietis.
Kiek esu kalbėjusi su kitais rašytojais, dauguma tikino, kad jiems buvo labai panašiai: pirma knyga „pasirašė“ lengvai, o dėl kitos reikėjo pasistengti.
Galvoju, kad gal todėl kartais autorių, išleidusių tik vieną knygą, kiti rašytojai nelaiko rašytojais – gal mąsto, kad viena knyga galėjo būti tik atsitiktinumas. Sunku pasakyti, kiek tame tiesos, bet aš pati nenorėjau būti vienos knygos autorė.
– Ar Jūsų santykis su kūryba, rašymu per laiką, kai 2019 metais išleidote pirmąją knygą, iki dabar, kai skaitytojų rankose jau antroji, kaip nors pasikeitė? Kaip, kur link?
– Man atrodo, kad vis labiau mėgaujuosi rašymu. Tai lyg pabėgimas nuo kasdienybės, paskrajojimas padebesiais. Bet vien tik rašyti tikrai nenorėčiau. Man patinka mano darbas, disciplina ir tai, kad po protinio darbo, savaitgaliais ar per atostogas turiu progą atsipalaiduoti rašydama.
– Ar Jus, dviejų knygų autorę, dar lanko jaudulys dėl skaitytojų reakcijos, kaip jie knygą priims?
– Jaudulys niekur nedingo. Manau, kiekvienas autorius jaudinasi prieš išleisdamas knygą į gyvenimą ir netgi ją paleidęs. Tu parašai knygą, gal ji tau atrodo šedevras, bet niekada nežinai, kaip atrodys skaitytojams. Gali tik spėlioti. Žinoma, visada tikiesi, kad daugumai skaitytojų ji patiks, kad ją pirks, skolinsis iš bibliotekų. Bet gyvenime visko būna.
Man, kaip kūrėjai, labai svarbu, kad knyga būtų skaitoma, kad ji nedulkėtų lentynoje.
Knygos gyvenimas – tai buvimas skaitytojų rankose. Rašytojui yra skaudžiausia, kai jo kūrybos niekam nereikia. Ar aš rašyčiau, jei manęs niekas neskaitytų? Tikrai ne, didžiausia mano Mūza yra laukiantys skaitytojai, kurie negaili gerų, kartais ir kritiškų žodžių.
– „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“ – drąsi knyga, pažymėta „S“ ženkliuku. Kas inspiravo šią knygą? O pačiai Jums ar prireikė drąsos ją rašyti?
– Yra du rašytojų tipai: rašytojai architektai ir rašytojai sodininkai. Architektai pradėdami rašyti jau turi pasidarę istorijos planą, o sodininkai dažniausiai žino vos vieną ar kelias scenas į priekį ir viskas. Tada savo istorijos lopinėlį sodina į žemę kaip sėklytę, ją laisto, globoja ir žiūri, kas iš jos išaugs.
Aš esu visiška sodininkė. Pradėdama rašyti knygą žinojau tik, kad viskas prasidės bažnyčioje, kur mišias laikys patrauklus kunigas ir nualps garbaus amžiaus moteris. Viskas.
Pradėjusi rašyti tikrai nemaniau, kad jos galutiniame variante bus uždėta elegantiška raidelė S, kurią mano vyras iššifravo kaip „super“, viena draugė – „sėkminga“, dar kita – „svajonė“. Žinot, kaip būna, sukuriu herojus, o jie ima gyventi savo gyvenimą, nebegaliu jų kontroliuoti, jie viską diktuoja, o aš tik jį užrašinėju ir man be galo įdomu, kur jie gali mane nuvesti. Galbūt net ten, kur gali nueiti tik drąsiausi skaitytojai?
Drąsos rašyti prireikė, nes knygoje yra aštrių dalykų, bet buvau geroje kompanijoje su savo veikėjais, jie mane palaikė.
– „Kasdien vis labiau“ pateko į bibliotekų lankytojų 2020 metais dažniausiai skaitytų Lietuvių rašytojų knygų dešimtuką. Kokių minčių, jausmų Jums, autorei, sukėlė šis pripažinimas?
– Tai buvo nerealus jausmas. Supratau, kad turiu skaitytojų ratą. Jaučiau begalinį dėkingumą. Tai labai įkvėpė greičiau užbaigti „Nuodėmes, kurios gyvena tarp mūsų“. Žmonėms sakau, juos raginu: jei norite palaikyti savo mylimą autorių, negailėkite jam gerų žodžių ir nusipirkite jo knygą.
– Kaip Jums tas žodis – rašytoja prie Jūsų vardo ir pavardės? Ar jau pripratote taip pavadinama?
– Žodžio „rašytoja“ nesureikšminu. Dažniau prisistatau knygų autore, bet ir prisistatyti rašytoja nėra problemų. Nes riba, kada tu tampi rašytoju, yra labai filosofinis klausimas. Vieni išleidę dešimt romanų nesijaučia rašytojais, o kiti neišleidę nė vienos knygos drąsiai save taip pristato. Ir viskas čia gerai.
Autoriai mėgsta susitikimus su skaitytojais, nes jie duoda labai didelės dvasinės naudos. Aš – ne išimtis. Praktiškai po visų susitikimų, po tų šviesių akių ir nuoširdžių šypsenų būnu pakylėta. Skaitytojų geri žodžiai, palaikymas, gėlės yra daug daugiau nei honorarai.
– Kokių įdomių klausimų esate sulaukusi iš skaitytojų?
– Mane ir stebina, ir džiugina žmonių aktyvumas susitikimuose, smalsumas.
Daugumai rūpi, kodėl prisistatau slapyvardžiu, kiek kainuoja išleisti knygą, ir dažnai nustemba sužinoję, kad nieko, jei leidžia leidykla.
Skaitytojai domisi, kiek knygose yra manęs ir mano artimųjų. Tuomet jiems atsakau, kad viskas yra mano fantazijos vaisiai, bet viskas išplaukia iš manęs, vadinasi, ten yra nemaža dalis manęs ir mano aplinkos. Ne veltui sakoma, kad perskaitęs knygą susipažįsti su autoriumi.
Kartą susitikimo metu, pristatydama pirmąją knygą, pasakiau: noriu, jog antroji būtų geresnė. Po susitikimo prie manęs priėjo žavi moteris ir tarė: „Ar žinojote, kad dažnai pirmosios knygos būna pačios geriausios?“
Ir štai, išleidau antrąją knygą ir galiu sau pasakyti, kad tie žodžiai buvo ne apie mane.
– Kaip su Jumis galėtų susisiekti skaitytojai ir ko norėtumėte jiems palinkėti?
– Mane rasti nesunku. Savo paskyrose socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“ esu Kamilė Birgė, o mano elektroninis adresas: kamile.birge@gmail.com. Labai laukiu skaitytojų žinučių.
Savo skaitytojams norėčiau palinkėti meilės, nes tik meilė suteikia sparnus! Ir dar pridėsiu: už nuodėmingą gyvenimą… knygose!
Loreta BUTKUTĖ
