Mažeikių kultūros centras gegužės 7 dieną pakvietė į renginį „Svečiai Dionizo Poškos Baublyje“, skirtą Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti. Skelbime paminėtos trys didžiausios vertybės: kalba, knyga ir laikraštis. Kameriniame renginyje buvo prisiminta, koks sudėtingas ir sunkus buvo gyvo ir spausdinto žodžio likimas. Martynas Januška, Mažeikių J.Vaičkaus Skrajojamojo teatro režisierius, vedė renginio žiūrovus ir dalyvius istorijos labirintais ir skatino suvokti, jog ši proginė diena primena, kaip svarbu rūpintis kalba, knyga, nes galime jų netekti. Skrajojamojo teatro aktoriai citavo M. Daukšos, J. Zauerveino, A. Baranausko, S. Daukanto ir kitų žymių žmonių žodžius apie lietuvių kalbos grožį ir ypatingumą.
Kad graži tarmiška kalba gyva, parodė mažieji jos vartotojai – Mažeikių lopšelio-darželio „Eglutė“ etnokultūrą puoselėjanti grupė „Eglutiečiai“ (vadovas Rokas Gražys) ir Sedos kultūros centro folkloro kolektyvo atstovės (vadovė Gražina Vainutienė). Literatūroje gyvasis žodis prabyla kodais, tampa simboliais, taip galima pasakyti tai, kas uždrausta, kas pavojinga tiems, kurie kalbą varžo ir naikina. Lituanisčių mokytojų Onos Kelpšienės, Saulės Ragulienės ir Genovaitės Valantienės skaityti Sigito Gedos ir Marcelijaus Martinaičio eilėraščiai priminė, kad tekste net skyrybos ženklai liudija prasmę, o „žodis yra visada su mumis,<…>/ net kai tylim ar esam nutildyti,/ pagal jį žinom kelią, kur grįžti“ (M.Martinaitis).
Pabaigoje visi lankėsi pas XIX a. šviesuolį, kilusį iš mūsų krašto, Dionizą Pošką. Pristatyta Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro (režisierius M. Januška) ir folkloro ansamblio „Alksna” bei „Alksnioka“ (vadovai Dainora Petrikienė ir Algirdas Vilkas) dramatizuota poema „Svečiai Baubliuose”. Klausant D.Poškos dialogų su ryškiomis to laiko asmenybėmis Ivanu Loboika, Kajetonu Nezabitauskiu, Silvestru Valiūnu (pristatė teatro aktoriai), neapleido mintis, kiek daug gali padaryti dėl tautos, krašto kultūros vienas žmogus, jeigu jis nenuleidžia rankų, kviečia dirbti kitus. Renginyje ne kartą kviesta pamąstyti, per kokį vargą išliko lietuviškas žodis ir ėjo į žmogų knyga.
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos paminėjimą meniškai apibendrino M.Januškos sumanytas ir Remigijaus Jokubausko, Ingridos Jastromskienės ir Antano Dargio įgyvendintas muzikinis projektas – išdainuota giesmė pagal S.Gedos žodžius „Pašauk, Dionizai, pašauk“. Gintauto Aleknos sukurtame filme tarsi egzekvijos suskamba giesmė, liudijanti mirtį, atsitraukimą, nykimą, šaltį. Gražūs besikeičiantys tuščios Lietuvos panoraminiai vaizdai. Tai prakalbintas ir savaip interpretuotas S.Gedos sudėtingos semantikos koliažinis eilėraštis. Bet išdainavęs tekstą R. Jokubauskas (Mažeikių kultūros centro direktorius) vis tik teigė, jog kūrė dainą, bet pripažino, kad sunkiausia buvo pritaikyti S.Gedos tekstui dainos elementus – ritmiką, rimą, pakartojimus-priedainius. Pripažino, kad nelengva buvo muzika atskleisti ir eilėraščio ezopinės kalbos paslaptis ir kodus. Imponavo kūrėją, jog Poška matė ir suvargusią, nykstančią to meto Lietuvą, bet kartu ir didelę, pavergtą, bet dvasiškai nepalūžusią. Noromis nenoromis daugelis mąstėme, kad ir dabar šalia brutali jėga, moralinis nuosmukis, asmeninio įsipareigojimo stygius. Tegu proginis renginys primena, ką turime saugoti ir dėl ko gyventi, kas yra svarbu, kad būtume.
Genovaitė VALANTIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
