Praradimai gimdo atradimus

Kai pasidairai aplinkui, pasiklausai ir paskaitai, ima atrodyti, kad problemų vis daugėja, kad jos jau ne sruvena kaip vanduo iš nudėvėto čiaupo, o srūva kalnų upe.
Bet jei atidžiai perskaitytum visą praėjusių ir dar senesnių metų spaudą, pamatytum, kad tie rūpesčiai turi negerą įprotį kartotis. Ir jie kaip tarakonai – vieni žūva kovų lauke, kiti spėja sulįsti į plyšius, kad po kurio laiko vėl iš ten išsiropštų.
Analizuojant ir sisteminant tuos rūpesčius, sunkumus ar darbus (šiuolaikiškai vadinamus problemomis) galima pastebėti, kad tik nelabai didelė dalis – naujoviški ir madingi. Didžiausias pluoštas – senų, nuo kurių kasmet nupučiamos dulkės ir su kuriais vėl kovojama lyg su netikėtai kelyje į šviesų gyvenimą išdygusiais sunkumais.
Štai kad ir buvęs šiukšlynas prie buvusio „Senojo rojaus“. Kai neapsikentę žmonės ėmė skambinti į redakciją, o redakcija ėmė klibinti miesto seniūną, jis iš pradžių pasiūlė palaukti, kol vyks balandžio talkos, o paskui prisiminė, kad apšluoti aplink „objektą“ galėtų ir pats savininkas. Bet savininką reikia nustatyti, paskui – jį surasti, paskui – jį pabarti ir prigąsdinti, gal tada pastarasis teiksis atvykti su šluota ar atsiųsti kokį kitą įgaliotą asmenį.
Dėl tokio paruošiamųjų (iki šlavimo) darbų sudėtingumo paprasčiau pasakyti: kalti mažeikiškiai, kurie šiukšlina. Gal ir nedori tie mažeikiškiai, bet didžioji jų dalis moka savo uždirbtus pinigus, iš kurių formuojamas rajono biudžetas, o tas biudžetas paskirstomas taip, kad turėtų užtekti ir seniūnui išlaikyti, ir šluotai nupirkti, ir dingusiam savininkui surasti. Gal pasakysite, kad atradome ką nors nauja?
Kažkada visi vairuotojai ir pėstieji verkė, kad Žemaitijos ir Sedos gatvių sankryžoje labai reikalingas šviesoforas. Į tas raudas valdžia atsakinėjo… Ai, beveik nieko neatsakinėjo, tik kartojo populiariausią visų valdininkų frazę: „Pinigų nėra“. Kai pastatė „Iki“, Žemaitijos gatvėje prisiveisė tiek šviesoforų, kad nei praeisi, nei pravažiuosi.
Dabar tokio pat mirksinčio įrenginio mirtinai reikia prie pat geležinkelio pervažos. Mat mašinos normaliai nepasiskirsto. Tai kodėl neleidus prie geležinkelio pastatyti kokios nors kitos didelės parduotuvės, kuri dar ir šviesoforų nupirktų? Kur valdžia žiūrėjo, dalydama leidimus steigti parduotuves senamiestyje? Kodėl negalėjo užsiprašyti ir šviesoforų, ir vejų su gėlynais, ir naujų šaligatvių, a?! Gal kuris prie savo asmeninio namuko šviesoforą įsirengė?
Geležinkelio vadas anądien pasakė, kad Mažeikiuose per daug automobilių, todėl ir grūdasi visi prie geležinkelio. Mažeikiuose automobilių tiek daug, kad kai kurie mažeikiškiai jų turi net po du! O kiti, žiūrėk, dar ir tris!
Tai gal, sakau, reikėtų iš naujo apmąstyti traukinių ir automobilių eismo suderinamumo idėją? Štai, pavyzdžiui, – iš abiejų geležinkelio pusių pastatyti po didelę automobilių stovėjimo aikštelę. Atvažiavai iki bėgių, vieną mašiną – į aikštelę, pats – kiūkt per bėgius į kitą aikštelę… O ten laukia antrasis nuosavas automobilis. Su viena mašina be kliūčių važinėji po mikrorajoną, su kita – po senamiestį.
Suprantama, galima pasielgti dar išmintingiau ir toliaregiškiau – paskelbti senamiestį žaliąja zona ir uždrausti automobilių eismą apskritai. Tada pas mus atsirastų dar viena niša verslui ir galimybė patausoti sveikatą – dviračiai. Arba pėstute. Įsivaizduokite – vietoj gatvių šaligatviai, iš abiejų pusių medžiai (jei dar ne visus savininkai ir komunalininkai nukirto ar nukramtė), suoleliai, gėlelės… Palaima. Ir Europos Sąjunga tokiai iniciatyvai vieną kitą eurą primestų.
Sutaupytume milijonus, ne, dešimtis milijonų, nes nebereikėtų jokių viadukų ar geležinkelio iškeldinimo. Reikia tik pamąstyti, išeitis visada yra.
Todėl ir sakau, kad didžioji dalis problemų (darbų, rūpesčių, sunkumų) mus užgriūva jau apipelijusios nuo laukimo. Tokias galime ir išmesti – vartoti nebetinkamos…
A. M.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto