Vasara – kelionių metas. Kas į pajūrį, kas į Turkiją traukia, o kas po Mažeikių miestą vaikšto.
Žiūri: vienur žolė nepjauta, šaligatviai išdilę, išsiklaipę ir piktžolėm „pasipuošę“, kitur netvarkingi šiukšlių konteineriai savo aromatais nosį riečia… O ką pamato, tą užfiksuoja, išvadas padaro – ir į feisbuką.
Kaip manote, apie ką aš? Ogi naujoji valdžia po miestą juda ir visokias negeroves viešai fiksuoja. Paskui, manyčiau, užfiksuos „geroves“ – kai tik nupjaus, pakeis, išveš…
Mane, seną bambeklį, stebina vienas dalykas. Gerai, nauja valdžia žvalgosi po teritoriją. Jai reikia. Susipažins, užfiksuos, įsimins. Bet aš nesuprantu, ką šalia veikia tie arba tos, kas jau ne vieną kadenciją rajoną valdė ir tvarkė, juk Mažeikių „defektai“ jiems (joms) žinomi kaip penki nuosavos rankos pirštai. Gal tie žmonės neturi ką veikti savo pastate Laisvės gatvėje? Gal ten per karšta, o mašinoje – tai nors kondicionierius papučia? Žodžiu, neaiškus reikalas.
Gal aš ir be reikalo kabinėjuosi, mat esu subjektyvus, nes ne vieną kartą pats rašiau ir mažeikiškiai rašė: kas, kur, kodėl yra ne taip ir kaip turėtų būti… Bet mūsų balsas, kaip sakoma, į dangų nėjo.
O dabar skaitau: „Mažeikiams reikalingi estetiniai pokyčiai – būtina atsakingesnė želdynų priežiūra, mažosios architektūros įrengimas visuomenei patogiose vietose, reikalingos ir požeminės šiukšliadėžės vietoje šiuo metu stovinčių“.
Šį kartą valdžia į Sodų parkelį užsuko, prie miesto „pažibos“ – kvadratinio fontano, Baltų aikštėje pasidairė, teritoriją prie buvusios „Mažeikių duonos“ apžiūrėjo, porą skverų patikrino, su prie Taikos ir Pavenčių gatvių sankirtos esančia teritorija susipažino… Labai daug per neilgą laiką.
Bet reikėtų pasiimti kokį nors gerai informuotą mažeikiškį, kuris kur kas daugiau miesto vietų, kurioms reikalinga tvirta šeimininko rankelė, parodyti galėtų.
Kai kas iš valdžios gyvena netoli Juodpelkių tvenkinių. Matyt, tik į tvenkinius žiūri, vandens paukščius stebi ir medituoja, nes jei geriau pažiūrėtų, pamatytų, kad, pavyzdžiui, už Pavasario pagrindinės mokyklos tvoros, šalia daugiabučių namų, pievoje, žolė – sulig juosmeniu. Pirmokėliai ten drąsiai gali žaist slėpynių, nes žolė juos jau praaugo. Ką ten mokyklos užkaboriai, trečiadienį net žagtelėjau, važiuodamas ratu aplink paskutinį Mažeikiuose įrengtą žiedą – netoli Kazimiero Jagmino mokyklos ir „Iki“. Tokios piktžolės ten vešėjo, kad net pagalvojau: matyt, daugiamečiai krūmai susodinti. Ketvirtadienį žolių nebebuvo, matyt, kažkas negerovę pamatė, užfiksavo, liepė paversti gerove, tačiau kažkokie nudžiūvę šiaušalai vis dar kėpsojo. Galvoju: negi visas gėliukes sukišo į žemę prie pagrindinių objektų (patys žinote, kokių), o čia ėmė ir pritrūko, kad džiūvėsiais puoštų…
Žinau, yra tokia Mažeikių rajono įvaizdžio kūrimo komisija, daug gražių žmonių joje posėdžiauja, tik kartais galvoju, ar Mažeikiams nuo to geriau, kas tvankiuose kabinetuose vyksta.
Tai ir pats nebežinau, ko tikėtis – gerai ta feisbukinė konstatacija, kad Mažeikiams dar daug ko reikia, ar kaip visada bus svarbiausia veiksmas, rezultatas – jau antraeilis dalykas. Ne, brangieji, aš ne apie vaikų darymą. Apie vizijas ir realybę. Jei vizijos sunkiai įgyvendinamos, tai kam mums tie įvaizdiniai makaronai, o jei ne, parodykit, ką galit. Kad pinigų nėra, mes girdime jau daugelį metų.
Ai, tiek to, bambu ir viliuosi: gal tokių praregėjimų bus daugiau, gal išsispręs daugiau Mažeikiams aktualių problemų. Gal iškils ir koks pramogų centras, kur laisvalaikį galės leisti tėvai ne tik su mažyliais, bet ir su paaugliais, kuriems realių užsiėmimų ilgais vasaros vakarais lyg ir nėra.
Beje, apie prekybos centrus. Vis dar neaišku, ar bus „lidlas“ vietoje duoninės. O štai prekybinės paskirties pastatas prie buvusio centrinio pašto Žemaitijos gatvėje veikiausiai atsiras. Jo statytojas mažeikiškiams kaip niekad dosnus – pažadėjo ne tik savo lėšomis papildomai įrengti automobilių stovėjimo vietų, bet ir pastatyti dar vieną fontaną.
Kitas klausimas, kiek miestui reikia fontanų, kiek kainuoja jų išlaikymas ir kiek jų šiuo metu veikia. Patirtis rodo, kad dovanos gerai, bet yra ir kita medalio pusė, nes dovanų eksploatacija ir priežiūra atitenka tam, kuris tą dovaną priėmė.
Šios ir panašios dovanos dažniausiai pereina Mažeikių miesto seniūnijai, kurios galva ir taip vos spėja „tvarkytis“. Į mažeikiškių klausimus, kodėl šiais metais miestas apleistas: žolė nenupjauta, gėlynai nenuravėti, suoliukai nedažyti ir nesuremontuoti, seniūnija dažniausiai atsako: kalta biurokratija. Dėl to stringa rangos sutartys, nėra kam atlikti miesto tvarkymo darbų. Katastrofiškai mažėja ir viešuosius darbus atliekančių žmonių skaičius… Ką keli varguoliai gali suspėti?
Daugybė svarių priežasčių, kodėl tas Mažeikių įvaizdis šiek tiek kreivas. Arba su kauke – iš priekio padažyta, sutempta, sulaižyta, o jau iš nugaros – grynas varnų lizdas. Jei nežinote, kaip tai atrodo, aplankykite senesnius parkus…
O mūsų gatvėse liepos žydi. Ačiū, kad jų dar nenukirto. Dabar eini – gražu, miela, liepų aromatas permuša benzino, sausų pakelės dulkių ir nuo konteinerių sklindančius kvapus. Pavėsis. Bitės darbštuolės dūzgia. Tikra palaima.
Beje, liepos 1-oji – Tarptautinė architektų diena. Gal ta proga valdžia kokį landšaftininką į darbą priimtų? Jis, aišku, žolės nepjaus. Tačiau bent žinos, kur pasėta.
ŠISBEITAUSKAS