Premija padėjo atrasti save ir atskleisti naujas galimybes

Rūtai Končiutei-Mačiulienei Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija
buvo įteikta prieš ketverius metus.

„Santarvė“ tęsia pažintį su Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureatais. Šį kartą pakalbinome mažeikiškę Rūtą Končiutę-Mačiulienę, kuriai premija įteikta 2018 m.
Nominantė dirba Mažeikių rajono savivaldybės administracijoje ir yra atsakinga už paveldosaugą.
Kai pelnė minėtą įvertinimą, ji prisipažino pajutusi dar didesnę atsakomybę ir norą dirbti dar geriau nei iki šiol.
Pašnekovė pasidalijo mintimis apie Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos prasmę ir jos aktualumą.

– Ką Jums reiškia šis įvertinimas?
– Pirmiausia, po tokio ar panašaus įvertinimo pajunti atsakomybę. Didesnę, nei iki tol. Supranti, kad turi dirbti daugiau ir geriau. Ėmiau labiau domėtis ir pačia M. Pečkauskaite, jos kūryba, vertybėmis, veiklomis. Ir kuo labiau gilinuosi, tuo labiau žaviuosi ir vis daugiau kyla minčių, susijusių su jos veiklų tęsimu bei puoselėjimu.
Prieš premijos įteikimą, kai dar net minties apie tai nebuvo, viename Vilniaus knygyne pamačius M. Pečkauskaitės raštų rinkinį, pajutau, kad man jo labai reikia. Praėjus gal mėnesiui ar dviem sužinojau, kad tapau šios premijos laureate…

– Kas Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos kūryboje Jums atrodo vertinga, o gal artima?
– Į šį klausimą iš dalies norisi atsakyti dr. Gedimino Mikelaičio žodžiais. Jis taikliai M. Pečkauskaitę vadina dvasinės literatūros rašytoja. Nors M. Pečkauskaitės kūryboje ir esama simbolizmo, neoromantizmo atspindžių, ji žvelgė giliau, ieškodama romantišką gyvenimą krikščioniškai įprasminančių paskatų.
Šatrijos Ragana nuo pat jaunystės laikėsi tokios nuostatos, kad meno reiškiamame grožyje atsispindi amžinybė. Kuo gilesnis menas, tuo jame daugiau anapusinio pasaulio atspindžių. Per meną, kuris atskleidžia grožį, galima pažinti Kristaus tikrovę. Pavyzdžiui, muzika – ir grožiniuose kūriniuose, ir pedagoginiuose etiuduose kūrėja rašo, kad klausydama F. Šopeno ji išgirsta sielą, į sielą pradeda kalbėti anapusybė.

Rūta Končiutė-Mačiulienė sakė, kad gauta premija suteikė jai galimybę pirmąkart aplankyti Italiją.

Kai žiūri A. Biocklino paveikslus, ten taip pat mato kito pasaulio ženklus. Taigi grožis – vienas pagrindinių tiltų, Šatrijos Raganos gyvenime ir raštijoje jungiančių meną su religija.
Visa tai man pačiai yra labai artima. Tai atsiskleidžia ir mano darbe, pomėgiuose. Nežinau, ar sutapimas, ar ne, bet po premijos įteikimo mano veiklose ėmė labiau atsispindėti M. Pečkauskaitės idėjos, polinkis į sakralinį meną – dailę, muziką. Kasmet vykstantis sakralinio meno ir paveldo simpoziumas ,,Versmės“ man tapo ir darbu, ir pomėgiu. Visai nesvarbu, ar atostogauji, ar darbo, ar poilsio diena, nuolat galvoji, kaip ,,Versmes“ padaryti prasmingesnes, turiningesnes, naudingesnes jų lankytojams. Stiprėja seni, mezgasi nauji ryšiai su menininkais, mokslininkais, kuriančiais, tyrinėjančiais sakralius dalykus. Ir visus mus vienija noras pažinti, sudominti kitus, dalytis. Ir tokio pobūdžio veiklų gimsta vis daugiau ir daugiau.

– Kokie Marijos Pečkauskaitės charakterio bruožai, vertybės, gyvenimo ir veiklos principai Jums labiausiai imponuoja?
– Imponuoja tai, kad M. Pečkauskaitė buvo itin talentinga krikščioniškos asmenybės ugdytoja. Šiais ,,dvasinio pasimetimo“ laikais rašytojos puoselėtos vertybės, idėjos yra ypač svarbios. Džiaugiuosi Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazija, kur rašytojos vertybės iki šiol yra gyvos, jos perduodamos mokiniams. Tai jaučiama vos peržengus gimnazijos slenkstį – šiluma, svetingumas, pagarba, noras padėti, dalytis, estetika. Čia įgyvendinami aukšto lygio meniniai projektai.
M. Pečkauskaitei didelę įtaką tiek gyvenime, tiek kūryboje padarė dvarų kultūra. Pasak prof. Viktorijos Daujotytės, kultūra, kuri išaugino būsimą rašytoją, yra dvarų kultūra. Tai nepaprastai įdomi tema, kuria domiuosi ir į kurią gilinuosi.
Žavi M. Pečkauskaitės pomėgiai. Vienas iš jų – bitininkystė. Labai gerbiu bitininkus. Jie ypatingi žmonės. Kad pažintum biteles, išmanytum paslaptingą jų pasaulį, reikia turėti be galo daug žinių. Ne šiaip sau ir M. Pečkauskaitė lankė bitininkų kursus Varšuvoje. Viskam, ką darome, kuo užsiimame, reikia žinių.

– Kaip manote, ar ši premija vis dar aktuali šiandien? Kodėl?
– Vertybės, kurias puoselėjo ir kuriomis dalijosi M. Pečkauskaitė, šiandien taip pat aktualios. Manau, kad ir premijos aktualumas nesumažėjo.

– Gal galite pasakyti, kam panaudojote gautą premiją?
– Kažkam juokiausi, kad M. Pečkauskaitė ir Mažeikių krašto kultūros paveldo mylėtojai, kuriuos ypač vertinu ir myliu, man padovanojo pirmąją kelionę į Italiją. O iš kelionių visada parsivežu naujų idėjų.
Nuotr. iš asmeninio ir redakcijos archyvų

2 Atsakymai į “Premija padėjo atrasti save ir atskleisti naujas galimybes”

  1. Cha parašė:

    Vaje vos ne pati Peckauskaite patapo

  2. Nuoširdūs sveikinimai parašė:

    Nuoširdūs sveikinimai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto