Šisbeitauskas
Pagaliau rinkiminiai šokiai baigėsi, dabar vyksta labai miglotas kėdžių stumdymas – kas, su kuo ir ką darys. Tai jau ne mūsų reikalas, tad lieka tik stebėti, kuo čia tas scenarijus baigsis, nes jis iki galo tikrai neparašytas. Man tik keista, kad laimėjusios partijos vadovai kratosi didžiųjų postų ir ieško būdų, kaip tuos reikalus išspręsti. Gal ir gerai, kad jie nepuola kaip nuogi į pirtį – nelabai jau ten kokios tos pagrindinės galvos… Vieną kadenciją klounų Seimą jau turėjome ir matėme, kuo visa tai baigėsi. Taigi, istorija kartojasi, o šou tęsiasi. Visai kaip toje populiarioje dainoje…
Artėja lapkritis – paskutinis ir, sakyčiau, pats baisiausias rudens mėnuo. Bent jau man. Praėjusiais metais jis nebuvo toks baisus, o kokio jo sulauksime – dar paaiškės. Lapkričio pradžioje – Visų šventųjų diena ir Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo diena. Tai senos tikinčiųjų minimos dienos, kai lankomės kapinėse, prisimename išėjusius Anapilin žmones, jų kapus papuošia gėlės ir žvakučių liepsnelės. Taip ir turi būti, tokios mūsų senos tradicijos.
O kokių nuostatų laikosi tie, kurie paskutines spalio ir pirmas lapkričio dienas paverčia iš keltų perimta tradicija, – nežinau. Gal pasirodysiu senamadiškas, bet man tas jų Helovinas – kažkokia atgrasi ir svetima šventė. Nesuprantu aš tų išsidažėlių ir moliūgų pjaustymo malonumų. Man tai svetima. Bet tai tikriausiai nereiškia, kad tokių švenčių nereikia – jei jaunimui patinka šėlti, tegu jis ir šėlsta. Ir orų orakulas Naglis Šulija teigia, kad tos dienos bus ramios, kai kur gal ir palašnos, bet tai Vėlinių šventės neturėtų sugadinti.
Jei jau prakalbau apie mirusiųjų pagerbimo dieną ir jaunimo mėgstamą Heloviną, noriu priminti jums seną pasakojimą apie šį pasaulį palikusį gydytoją. Nuėjęs į aną pasaulį jis pasibaisėjo ilga eile prie dangaus vartų. Neiškentęs žmogus priėjo prie vartų šeimininko šv. Petro ir paklausė, kodėl tokia ilga eilė ir ar ilgai jam teks čia stovėti. Petras mediko paklausė, kokia jo profesija. Išgirdęs, kad jis chirurgas, Petras nusijuokė ir pakvietė: „Užeikit, mūsų tiekėjai įleidžiami be eilės“.
Tęsiant šią temą, noriu papasakoti apie nuo medikų, beje, savo kolegų, nukentėjusią moterį. Ji sakė atėjusi pas chirurgą. Šis didžiule adata pradėjo rakinėti pacientės ranką, nei ko paklausęs, nei ją nuskausminęs. Moteris net nespėjo ką nors pasakyti – viskas įvyko labai greitai. O skausmas buvo tiesiog nežmoniškas… Toje pačioje ligoninėje dirbanti medikė sakė, kad pas chirurgą ėjo su baltu chalatu – tikėjosi, kad kolega į tai atsižvelgs. IR KĄ JŪS MANOT? Nieko panašaus neatsitiko – ji buvo „pagydyta“ be jokių nuskausminamųjų vaistų.
Moteris spėjo, kad gydytojas „pamiršo“ suleisti nuskausminamųjų dėl to, kad nebuvo pamalonintas honoraru už gydymą. Jos teigimu, bet kokiu atveju, susidūrus su daktarais, būtinai reikia „duoti“ – priešingu atveju, tu būsi niekas ir kentėsi už tai, kad nesusimokėjai.
… Kažkurią šios savaitės dieną stotelėje teko ilgokai laukti miesto autobuso. Vairuotojas sugebėjo pavėluoti beveik dešimt minučių. Aišku, jis dėl to nė kiek nesuko galvos. Apie kokį pasiaiškinimą ar atsiprašymą negali būti nė kalbos – pas mus tai neįprasta, tad kaip čia laužysi nusistovėjusią tvarką. Viena senjorė to vairuotojo-konduktoriaus paprašė bilieto už pusę kainos. Oho, kaip atsigavo vyrukas ir iškart paprašė moterytės pensininko pažymėjimo – esą negi ji nežinanti, kad, perkant tokį bilietą, reikia pateikti dokumentą, juk ne pirmą kartą važiuojanti… Viskas lyg ir gerai, tik aš bandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą mačiau, kad vairuotojas būtų prašęs senjorų rodyti pažymėjimą – pasitiki žmogumi ir tiek. Todėl senjorai ir įpranta, kad užtenka paprašyti to „pusės bilieto“, juk ir taip matyti, kad žmogus – nebe pirmos jaunystės. Taigi, šį kartą močiutė „užsirovė“, kaip sakoma, ant kažkokio Pilypo iš kanapių, kuriam prireikė pažymėjimo. Teisuolis, mat.
O dėl tų vėlavimų… Tai mažeikiškiams jau tapo įprastas reiškinys: iš autobusų stoties iki „Durbės“ stotelės vairuotojui reikia važiuoti minutę, o važiuoja penkias ir daugiau. Dėl to, kad niekaip laiku nepajuda. Mano galvoje vis kirba mintis pradėti rinkti vėluojančių autobusų bilietus: ten puikiai matyti, kada važiuota, kokioje vietoje ir kokiu laiku pirktas bilietas. Net vairuotojo pavardė parašyta.
Paskui tokią „dovanėlę“ žadu nusiųsti „Autobusų parko“ administracijai…
Beje, antradienį – ne tik Vėlinės. Mano stalo kalendoriuje įrašyta ir Tarptautinė narkotikų vartotojų diena. Kažkoks neaiškus paradoksas: ar tą dieną reikia vartoti kvaišalus, ar pagerbti tuos, kurie juos vartoja? Kitur, tiesa, radau tą datą pavadintą kovos su narkotikais diena. Ten jau aiškiau, ką turime minėti. O išvada kokia? Niekuo nebegali pasitikėti – net kalendoriumi.
Nuo rytojaus ilginsime dieną, tad nepamirškit šįvakar eidami miegoti pasukti savo laikrodžių valandą atgal – naktį juk tikrai nesikelsit to daryti…
Ramių ir prasmingų visiems ateinančių dienų.
sisbeitauskas@santarve.lt
