Paskutinę metų dieną esame labiau linkę ne suvedinėti senųjų metų sąskaitas, o kišti nosį pro dar neatsivėrusias būsimųjų duris. Linkėti, spėlioti, burti, žadėti, prašyti, tartis. Labiausiai, ko gero, žadėti – ir ypač sau. Tikriausiai ne vienas esame ištarę (garsiai ar mintyse) frazę „Bet jau nuo Naujųjų…“ Būsime geresni aplinkiniams ir patys sau. Labiau stengsimės, atsikratysime žalingų įpročių, įgyvendinsime senas svajones ar nuveiksime vis atidėliotus darbus… O gal net pradėsime naują gyvenimą ar bent seno gyvenimo naują etapą.
Kai gera mano draugė skubotai pasakė, kad metai buvo blogi, patikslinau: nejau iš tikrųjų? Pasirodo, visas metų gėrybes užgožė vienas nemalonus susidūrimas su konfliktišku žmogumi. O kai pradėjome metus dėlioti „po lentynėles“, paaiškėjo, kad to gerumo buvo tiek, kad galėtum pasakyti: sėkmingi metai… Matyt, teisūs buvo senoliai, įspėdami apie šaukštą deguto medaus statinėje. Būna, kad visus metus užgožia paskutinieji įvykiai, ypač jei nemalonūs. Būna, kad ir nušviečia išskirtine ryškia šviesa. Bet dažniausiai tas dienų vėrinys panašus į rožinį – karoliukai tokie panašūs, ir jei nežinotum, kada pradėjai, galėtum be sustojimo keliauti aplink.
Ir vis tik patariu – jei prie naujamečio stalo sėdote su nedideliu būriu artimų žmonių, pabandykite prisiminti, kas buvo geriausio, svarbiausio per tuos metus. Pradėję nuo sausio pamažu ateisite iki gruodžio 31osios. Ir niekaip manęs neįtikinsite, kad atmintis trumpa, o metų naujienų atsargos – tokios menkos. Pakanka prisiminti vien sukaktuvininkus ir pasidžiaugti, kad jie šalia, arba paminėti gerus draugus ir artimuosius, su kuriais pasimatysite jei ne šiandien, tai kitais metais.
Laikas ėjo, mes gyvenome, stengėmės, kad būtų geriau, jaukiau, saugiau, kad mus džiugintų asmeniniai ir šeimos pasiekimai, daug dirbome, kad buitis būtų patogesnė, rūpinomės šeima, dovanojome dovanas. Tiesėme pagalbos ranką – paprašyti ir savo iniciatyva. Bendravome – praleidome daug malonių akimirkų su šeimynykščiais ir draugais. Pagaliau šį tą nuveikėme ir savo labui – kažko išmokome, kažką supratome, o gal pasiekėme naujų aukštumų…
Netikiu, kad apie metus galima pasakyti vienu žodžiu „blogi“. Tik vieni atneša daugiau išbandymų, o kiti praeina be sukrėtimų, lyg ramiai tekantis vanduo.
Ir vis tik ne kažkas toli ar aukštai dovanoja mums mūsų laiką ir tai, kuo džiaugiamės. Kad ir kokie fatalistai būtume, turime pripažinti, kad labai daug mums skirto gyvenimo vis tiek pasilieka mūsų rankose. O paskui – tolimose atminties kertelėse.
Draugiškai palydėkime senuosius, džiaugsmingai pasitikime Naujuosius. Ir aš vakar, norėdama atgaivinti atmintį, susiradau prieš kelerius metus gruodžio 31ajai parašytus žodžius. Perskaičiau ir pagalvojau: nors laikas praėjo ir aš, žinoma, pasikeičiau, bet šiais linkėjimais vis dar tikiu. Tad ir jums linkiu:
Gyvenkime. Ieškokime progų džiaugtis. Būkime vienas kitam jei ne ramstis, tai nors – ne kliūtis. Mokykimės mąstyti kritiškai – ne visa auksas, ką mums kiša, ypač jei kiša primygtinai. Stenkimės atskirti tai, kas užsimirš ryt ar po savaitės, nuo to, kas bus svarbu daug ilgiau – gal net mums išėjus. Susitaikykime su žmonėmis, taip susitaikysime su savimi ir su Dievu. Išmokime pasitraukti, kad kitam liktų truputį daugiau vietos ir šviesos. Pabūkime šešėlyje, kai šalia augančiam prireiks saulės.
Uždekime židinį, laužą, žvakę – bet kokią liepsną – ir meskime į ugnį tai, kas mus kankina, sendina, verčia sirgti – pavydą, pyktį, neapykantą, nepasitenkinimą kitais ir savimi.
Tegul dega ta ugnelė gelbėtoja visus metus. Tegul saugo ir šildo. Tegul neužgesta dar ir dėl to, kad nieko juodo savyje nebeprikauptume.
Perženkime šitą slenkstį be baimės, nesidairydami atgal, pasitikėdami savo valia ir savo galimybėmis, mylėdami ir atjausdami.
Susitaikymo su savimi ir išmintingų Naujųjų!
AUDRONĖ
Prie durų
