Pagaliau turim tikrą žiemą: kiek ja, tokia balta, su sniegu ir šaltuku, galėsim džiaugtis, pagyvensim – pamatysim. Tiesa, pirmadienį tuo džiaugsmu, kai reikėjo šiek tiek pasivaikščioti po miestą, buvau nelabai patenkintas: prie daugiabučių namų, kurių šaligatvius valo samdyti ar iš tarnybų paskirti žmonės, šaligatviai nuo sniego nuvalyti ir nugrandyti visiškai, bet bendro naudojimo pėsčiųjų takai ir šaligatviai buvo pavojingi. Nesakau, kad jie nevalyti, bet tie traktoriukai, matyt, pravažiavo tada, kai sniegas buvo sumintas. O tai reiškia, kad slidu. Ėjau Vyturių taku, kirtau Sodų trikampį, tad reikėjo saugotis, kad nepaslystum ir neapsivožtum. Tokiu atveju takus reikėtų barstyti, bet tai turėjusieji padaryti apie tai kažkodėl pamiršo. Antradienį tie patys slidūs šaligatvių ruožai jau buvo virtę išmindyta pliurza – druska padarė savo. Batams tikriausiai taip pat, bet tai pasimatys vėliau. Kaip su keliais – nežinau, niekur važiuoti neteko, bet kad dėl slidžių ar nevalytų kelių kas skųstųsi ar dėl to kilo nelaimingų atsitikimų, taip pat negirdėjau.
Būtų neblogai, kad tokie orai išsilaikytų iki pat Kalėdų, bet šiais laikais tikėti orų palankumu žmonėms labai sunku – kai reikia, jie būtinai bus nepalankūs. Stebėjausi jais per eglutės įžiebimo šventę – nei buvo šalta, nei lijo, tiesa, dar prieš vakarą buvusį sniegą lietus spėjo ištirpinti.
Nuo orų visiškai nepriklausė praėjusią savaitę buvusi Choreografijos mokyklos liaudies šokių studijos „Kauškutis“ ir jo draugų šventė. Kauškutiečiai ir jų vadovai vėl sukvietė mažeikiškius į puikų koncertą, pademonstravo, ką išmokę per metus. Šoko ne vieni – savo draugus su Kalėdomis sveikino ir kolektyvai iš kitų miestų – Marijampolės, Akmenės, Joniškio, Šiaulių, Klaipėdos ir Plungės. Žodžiu, kas šiame koncerte buvo, tikrai nesigailėjo: kiek teko girdėti atsiliepimų, vertinimų, patenkinti buvo visi.
Pastebiu, kad prieššventiniu laikotarpiu žmonės labai užimti. Suprantamas dalykas, juk gražiosioms metų šventėms reikia ruoštis iš anksto, pavėluosi – niekas tavęs nelauks: iš parduotuvių šluojamos dovanos, šiuo metu jau tikriausiai neberasime vietų, kur būtų galima praleisti Kalėdas ar sutikti Naujuosius viešbučiuose, visuomenei organizuojamose metų sutikimo šventėse. Jei tik šiandien išsiųsite sveikinimą, spėju, kad jis laiku nebepasieks adresato. O kur dar dovanos, šventinio stalo ruošimas – viskas turi būti padaryta iš anksto. Laimė, kad dar galima susiskambinti, susirašyti internetu ar pasikalbėti socialinių tinklų kanalais, skaipu ar kitokiomis priemonėmis. Žodžiu, kone visus apėmusi šventinė skuba, rūpesčiai ar kitokios prieššventinės nuotaikos.
Kiek kartų šią savaitę lankiausi didžiuosiuose Mažeikių prekybos centruose, tiek mačiau ilgas eiles, begales žmonių, nuo darbo pavargusias pardavėjas, turinčias kiekvienam bent kiek pasišypsoti, pasakyti „laba diena“ – ir jau nebesvarbu, ar jos tai daro nuoširdžiai, ar yra pavirtusios į darbinius robotus.
O kiek dar pasitaiko piktų, kažkuo nepatenkintų žmonių, pretenzijų – esam juk gyvi ir visus valdo emocijos. Neapsieinama ir be nesusipratimų – kur jų nebūna? Štai mano viena pažįstama nusipirko prekę su nuolaida. Tačiau apžiūrėjusi kasos čekį pamatė, kad sumokėjo įprasta kaina – be nuolaidos. Kai apie tai pasakė pardavėjai, ši pasiteisino, kad pamiršusi tai prekei nuolaidą įvesti į kompiuterį ir pasiuntė ją į kitą kasą, esančią informacijos skyriuje, kur ta klaida turėjo būti ištaisyta, tai yra grąžinta tai, kad permokėta. Pirkėjai ne dėl savo kaltės vėl teko atstovėti nemažoje eilėje – niekas be eilės jos neužleido, o pardavėja tikriausiai jau buvo pamiršusi ką tik nuskriaustą pirkėją.
Kad žmonės ir prieš tokias gražias šventes nėra labai geranoriški, pastebėjau apsilankęs vienoje medicinos įstaigoje. Prie gydytojo kabineto buvo nemaža eilė pacientų – ligoniais bijau vadinti, kad ko neįžeisčiau. Vos ties gydytojo durimis pasirodžius naujam žmogui, prasideda nuolatinė giesmė: ponia, neikite be eilės, mes visi čia laukiam. O jeigu, neduok, Dieve, kas nors pro duris įkiša galvą į kabinetą, tai prasideda toks žodžių mūšis, kad atrodo, atėjo pasaulio pabaiga. Ir kas svarbiausia – garsiausiai rėkia moteriškės, kurios, aiškiai matyti, yra senjorės. Atrodo, kad joms kažkas dega, kad jos neturi laiko, jų laukia milijonai darbų… Jos jau pamiršo, kad ką tik tarpusavyje kalbėjusios, jog senatvė yra labai sunkus dalykas, nes nuolatinis sėdėjimas namuose atsibosta, o užsiimti nelabai turi kuo. Ir tik vienintelė labai maloni močiutė ramino pykstančias senutes nesikarščiuoti: laiko į valias, tad ir palaukti prie durų ne bėda – tegu pirmiausia pas gydytoją užeina jauni, dar tebedirbantys žmonės, nes jiems to laiko gal ir mažiau. Gera buvo žiūrėti į tiek pozityvo per gyvenimo sukaupusią senyvo amžiaus moterį, anksčiau, kiek supratau, dirbusią medike – šypsena iš jos veido nedingo nė minutei.
Kitą maloniai nusiteikusį žmogų sutikau ligoninės koridoriuje. Laukdamas nemažoje eilėje prie rentgeno kabineto, sugalvojau išgerti kavos – jos aparatas pašonėje. Pamatęs, kad aparatą tvarko jį aptarnaujantis vyrukas, paklausiau, ar dar reikės laukti kavos, o jis nusišypsojęs pasakė galįs kava pavaišinti tuoj pat ir prileido pilną indelį kavos. Už ačiū. Stebėjausi ir dėkojau jam – dabar „deficitas“ tokių paslaugių ir gerų žmonių. O taip norėtųsi jų sutikti kuo daugiau – ypač šiuo prieššventiniu laikotarpiu, kai visiems turėtume dalyti gėrį, nuoširdžiai šypsotis ir būti paslaugūs. Juk viso to mūsų gyvenimas tikrai nėra perpildytas.
O tos Kalėdos – jau visai čia pat, už kelių dienų. Turėsime netrumpą šventinį laikotarpį ir dar kelias laisvas dienas iki jo. Šį kartą atsisveikindamas norėčiau palinkėti visiems Betliejaus žvaigždę pajusti savo širdyse, kartu su Kristumi gimti naujam gyvenimui ir prasmingai tuo pasidžiaugti.