Prisiminimai apie Bažnyčios gatvę užrašyti daugiau negu prieš šimtmetį

Viena seniausių Mažeikių mieste Bažnyčios gatvė prasideda perkirtus geležinkelio bėgius ties geležinkelio stotimi ir veda pietų kryptimi. Apie ją daugiausia žinių turi viena vyriausių šios gatvės gyventojų Eugenija PukevičiūtėSprogienė, kuri čia gimė ir užaugo. Daug apie šią gatvę papasakoti ji galėjo remdamasi ne vien savo atmintimi, bet ir Amžinatilsį tėvo vargonininko Karolio Pukevičiaus pasakojimais. Naudodamasi jais, ji parašė ir išleido leidinėlį „1905–1990 Mažeikiai“.
Senąjį šios gatvės vaizdą atkurti padėjo ir dar keletas dabartinių ir buvusių šios gatvės gyventojų.
Tęsinys. Pradžia Nr. 49


NAMAS BUVO VIENAS
MODERNIAUSIŲ
MAŽEIKIUOSE
Kai K. Pukevičius atvažiavo į Mažeikius, jau tada Bažnyčios gatvėje stovėjo du S. Šeirio namai. Tai pats pirmasis nuo geležinkelio, kairėje Bažnyčios gatvės pusėje esantis, pirmuoju numeriu pažymėtas namas. Dviejų aukštų medinis pastatas kadaise buvo ne toks. Nors jis taip pat buvo dviejų aukštų, architektūra buvo paprastesnė. Namą puošė tik veranda nuo geležinkelio pusės. Jis buvo gana didelis, jame įrengtus keturis butus savininkas nuomojo. Šiame name gyveno ir klebonas P. Meškauskas.
Tik atvykusiam į Mažeikius K. Pukevičiui S. Šeirys išnuomojo vieną kambarį kitame, šalia esančiame vieno aukšto dviejų galų name (dabar – Bažnyčios g. 5), kuriame gyveno ir pats su gausia šeima. Abu S. Šeirio namai statyti dar užpraėjusį šimtmetį.
Pasak Eugenijos, Smetonos laikais Šeirio dukra mokėsi Kaune. Ji buvusi graži mergina, patraukusi Kaune gyvenusio kariškio TallatKelpšos dėmesį ir už jo ištekėjusi. Šeirio dviejų aukštų namą jau reikėję kapitališkai remontuoti, tačiau šeimininkas buvęs gerokai pagyvenęs, ir pats nebeturėjęs jėgų imtis tokio darbo. Žentas pasakęs, kad jeigu jam tas namas būsiąs užrašytas, sutvarkysiąs jį.
Tada S. Šeirys, kaip dukros kraitį, jam ir perrašęs namą. TallatKelpša ėmėsi kapitalinio namo remonto. Svarbiausia – įvedė vandentiekį ir kanalizaciją, papuošė pastatą mansardomis.
Tais laikais tai buvo vienas moderniausių namų Mažeikiuose. Jį naujasis šeimininkas ir toliau nuomojo.
Prieš karą čia gyveno Mažeikių gimnazijos direktorius Juozas Rainys. Vienu metu visą antrąjį aukštą buvo užėmęs Mažeikių apskrities gydytojas Tautvaišas. Čia jis turėjo ne tik savo kabinetą, bet kartu buvo įsikūrusi ir jo šeima.
Pirmajame aukšte gyveno geležinkelininkas Kreusas. Eugenija su jo dukra Vale kartu mokėsi pirmojoje gimnazijos klasėje ir sėdėjo viename suole.
Antrajame S. Šeirio name butą nuomojo pasienietis Aleksandras Koscevičius su šeima. Jo žmona buvo rusė, šeimoje augo du sūnūs. Vyresnysis mokėsi Mažeikių gimnazijoje, vėliau, sovietiniais laikais, dirbo ligoninėje ūkvedžiu, sanitarinėjeepidemiologinėje stotyje – dezinfektoriumi.
Smetonos laikais S. Šeirio sūnus Bronius turėjęs gastronomą. Iš pradžių jis buvęs sename mediniame dviejų galų Sabanskio name (dabar Bažnyčios g. 11). Anot Eugenijos, tai vienas seniausių šios gatvės namų.
Toliau už Sabanskio namo stovėjo Keršio troba. Šiek tiek paremontuotas šis namas išliko iki šių dienų (dabar – Bažnyčios g. 13).
Anot Eugenijos, jis, rodos, buvęs batsiuvys. Jo sūnus vertėsi tuo pačiu amatu ir labai gerai grojo akordeonu. Muzikantą kviesdavo groti per vestuves, gimtadienius.


GATVĖ GALI DIDŽIUOTIS
SENAIS STATINIAIS
Eugenija dar prisimena, kad Smetonos laikais Bažnyčios ir J. Vaičkaus gatvių kampe stovėjo mūrinis Grabažienės namas su mansarda. Šeimininkė čia turėjo savo maisto prekių parduotuvę. Grabažienės dukra ir sūnus vėliau gyvenę Kaune.
Prieš karą dukra prikalbėjusi mamą parduoti namą ir keltis gyventi pas ją į Kauną. Ji taip ir padariusi. Per karą namas nukentėjo, sovietmečiu buvo nugriautas, ir jo vietoje buvo pastatyti du nauji namai.
Ne tik Eugenijos teigimu, bet ir muziejininkų žiniomis, seniausias Bažnyčios gatvės namas stovi jos dešinės pusės pradžioje ir pažymėtas antruoju numeriu.
Šio namo savininkai buvę Velcai. Šalia jo esantis namas priklausė Laurinavičiams. Jeigu Eugenijos neapgauna atmintis, jie turėję sūnų ir dukrą. Dukra buvusi pirmoji choristė K. Pukevičiaus vadovaujamame bažnytiniame chore. Vėliau ji mokėsi Kaune.
Bažnyčios ir Gedimino gatvių kampe ir dabar savo išvaizdos nepakeitęs tebestovi Smetonos laikais statytas dviejų aukštų gražus medinis namas, priklausęs Narmontams. Šeimos galva lyg dirbęs Kybartų muitinėje, o šiame name gyvenusi žmona su jo seserimi. Moterys buvo įsikūrusios antrajame aukšte, o pirmąjį nuomojo Misiuliams. Nuomininkas dirbęs banke, o jo žmona buvusi mokytoja.
Priešingame kampe stovi taip pat prieškarinis, senas, dviejų galų, ilgas medinis Stančiukų namas.
Viename gale gyvenę patys šeimininkai. Stančiukienė turėjusi siuvyklą, laikiusi mokinius, kuriuos mokiusi savo amato, o vyras turėjęs maisto prekių parduotuvę. Šeimoje buvę sūnus ir dukra. Vaikinas Smetonos laikais Kaune studijavęs mediciną, o dukra gyvenusi su tėvais.
Kitas šio namo galas buvo nuomojamas. Kai dar buvo gimnazistė, čia kambarį mansardoje nuomojo gydytoja Stefanija Žilinskaitė. Šis pastatas panašiai atrodo ir dabar.
IŠLIKO DAR
IR SENŲJŲ
GYVENTOJŲ
Už Stančiukų namo (dabar Bažnyčios g. 14) yra Osteikų namas. Tai senas pastatas, kuriam jau yra apie šimtas metų. Smetonos laikais Osteika laikė karstų parduotuvę.
Samdyti žmonės ūkiniame pastate gamino karstus, kuriais kartu su kitais laidojimo reikmenimis buvo prekiaujama parduotuvėje. Osteikos turėjo dvi dukras ir sūnų. Sūnus buvo kariškis, viena dukra – medicinos sesuo, kita – mokytoja. Medicinos sesuo ištekėjo už infekcinių ligų gydytojo Boliso.
Po karo Bolisas Mažeikiuose buvo Sveikatos skyriaus vedėjas, o vėliau – Mažeikių ligoninės infekcinių ligų skyriaus vedėjas. Antroji dukra mokytoja Kaune ištekėjo už taip pat mažeikiškio advokato Milieškos ir liko gyventi Kaune.
„Mano tėvelis Mažeikių gimnazijoje dėstė muziką, taigi visi trys Osteikų vaikai, dar gimnazistai, buvo K. Pukevičiaus mokiniai. Milieška dainavo gimnazijos chore, kuriam taip pat vadovavo mano tėtis“, – sako Eugenija.
Kitas namas Bažnyčios ir Sodų gatvės kampe priklausė Kesminams. Jam taip pat daugiau negu šimtas metų. K. Pukevičius, atvažiavęs į Mažeikius, jį jau rado. Tame name ir šiandien tebegyvena Kesminų marti mokytoja Birutė Kesminienė.
Senieji Kesminai turėjo sūnų ir dvi dukras. Ona, baigusi Mažeikių gimnaziją, dirbo Mažeikių burmistrijoje. Eugenija kartu su E. Pukevičiūte mokėsi Mažeikių Juozo TumoVaižganto pradinėje mokykloje. Ši mokykla buvo ten, kur dabar yra Muzikos mokykla. Kita pradinė buvo Klaipėdos gatvėje. Pasak Eugenijos, ją lankęs Kesminų sūnus Edmundas. Tą mokyklą mokiniai vadinę Baranausko, nes tokia buvo jos vedėjo pavardė.


Į MAŽEIKIUS
PRETENDAVO
LATVIAI
Priešingame Bažnyčios ir Sodų gatvių kampe du namai buvo statyti jau pokario metais. Už jų, eidami buvusios senosios bažnyčios link, pamatysime ilgą mūrinį namą, kurio fasadinę pusę puošia visa eilė langų. K. Pukevičius savo dukrai sakęs, kad šis namas jau buvęs, kai jis čia atvažiavo.
Anot jo, tai – latvio statytas namas. Caro laikais tame name buvęs teismas, bankas (dabar – Bažnyčios g. 22).
Per Pirmąjį pasaulinį karą K. Pukevičius, kaip karo belaisvis, buvo atsidūręs Vokietijoje. Kai 1918-aisiais Lietuva tapo nepriklausoma, jis liepos 18-ąją grįžo į Mažeikius. Mieste šeimininkavo bermontininkai ir kitokio plauko perėjūnai.
Pasak muziejininko Vytauto Ramanausko, praėjusio šimtmečio pradžioje savo tautine sudėtimi Mažeikiai buvo gana margi.
Caro valdžiai ribojant lietuvių priėmimą darbams prie geležinkelio, čia privažiavo daug rusų. Nemažai buvo žydų, vokiečių, lenkų, taip pat daug latvių. Jų rūpesčiu 1908 metais Mažeikiuose pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. Kaip teigė K. Pukevičius, esą latviai norėję Mažeikius prisijungti prie Latvijos, nes traukiniai geležinkeliu per mūsų miestą kursavo iš Rygos į Liepoją. Latvių įsitikinimu, Mažeikiai turėję priklausyti jiems, todėl K. Pukevičius aktyviai dalyvavęs kovoje už Mažeikių lietuvybę. Netgi buvęs organizuotas balsavimas, siekiant išsiaiškinti visuomenės nuomonę, kam turi priklausyti miestas. Laimėję lietuviai. Po to daug latvių, pardavę namus, išsikėlė į Latviją.
Tuo metu latvis, kurio name, kaip minėta, buvo teismas, bankas, taip pat pardavė savo mūrinuką. Naujuoju namo šeimininku tapo Gedvilas. Metams bėgant jis ėjo senyn, ir reikėjo žmogaus, kuris nukaršintų.
Pasitaikiusi tokia Liaubienė iš Leckavos, kuri apsiėmusi rūpintis senuku su sąlyga, kad jis moteriškei užrašytų namą. Taip jiedu ir sutarę, ir namas atitekęs Liaubienei.
Ši dar ganėtinai jauna moteris gyvenusi su Urbonavičiumi, kuris, jeigu Eugenija neklysta, buvęs geležinkelininkas. Jiems gimęs sūnus, kuriam tėvas davęs savo pavardę. Po to jis iš Mažeikių išvykęs. Sūnų Vytautą mama išauginusi ir jis, baigęs mokslus, mokytojavo Mažeikių 1ojoje vidurinėje mokykloje. Vytautas Urbonavičius, kurį senieji mažeikiškiai dar puikiai atsimena, taip pat vadovavo Mažeikių kultūros namų chorui „Draugystė“.
KARAS
PAKOREGAVO
ŽMONIŲ LIKIMUS
Kaip minėta, Pukevičių šeima daug metų gyveno parapijos namuose. 1943 metais Eugenija išvažiavo į Kauno medicinos seserų mokyklą studijuoti.
Užėjus frontui, ji buvo Mažeikiuose ir grįžti į Kauną nebegalėjo. Mokslą teko nutraukti. Kartu su mama abi išvažiavo į Žiogaičių kaimą pas tėvelio brolį. Tėtis liko Mažeikiuose, kur vokiečiai, privarę lenkų, kasė apkasus.
Anot Eugenijos, jos mama į tai ramiai negalėjo žiūrėti, nors vokiečiai ir tikino, kad čia fronto nebūsią. Vėliau vyras savo šeimą išgabeno į Troškučius, po to Reivyčius, kol pagaliau visi atsidūrė Urvikiuose. Kai vokiečiai išvarė gyventojus į Ežerę, kolonos gale atsidūrusi Pukevičių šeima gražiai „nusiplovė“ ir, patraukę į kitą pusę, grįžo atgal į Urvikius.
Kai vokiečiai pasitraukė į Latviją, užėjo rusai. Nebeliko prasmės sėdėti kaime, ir Pukevičių šeima sugrįžo atgal į Mažeikius.
1945 metų pavasarį karas baigėsi. Per karo suirutę ir blaškymąsi šeima buvo likusi be nieko. Reikėjo apsirengti, kurtis iš naujo, tad Eugenija įsidarbino Sveikatos skyriuje.
Praėjus gal kokiems metams, Eugenija nuvažiavo į Kauną. Raudonojo Kryžiaus ligoninėje trūko personalo, tad ji per vasarą įsidarbino operacinėje, o rudenį įstojo į Medicinos universiteto stomatologijos skyrių, bet dėl savo politinių įsitikinimų mokslų nebaigė.
Po pertraukos mergina vėl grįžo į universitetą, kurį 1955 metais baigė. Planavo likti dirbti Kaune, bet mamos liga, o po to ir mirtis viską sujaukė.
Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, Eugenija grįžo į Mažeikius, ištekėjo, o kai mirė tėvelis, nusprendė pasistatyti nuosavą namą.
„SAULĖS“ MOKYKLA –
PARAPIJOS NAMUOSE
Grįžtant prie parapijos namų temos, nemažai informacijos apie juose įkurtą „Saulės“ pradžios mokyklą pateikė muziejininkas V. Ramanauskas. Pasak jo, kai 1907 metais buvo pastatyta klebonija ir parapijos namai, tada vadinęsi špitole, lapkričio 18-ąją susirinkę parapijiečiai įsteigė katalikiškos „Saulės“ švietimo draugijos Mažeikių skyrių, į kurį įstojo 116 narių. Pirmininku buvo išrinktas kunigas P. Meškauskas, o bibliotekininku – B. Radvilas.
Tada buvo nutarta prašyti valdžios leidimo įkurti lietuvišką mokyklą ir biblioteką. Ilgą laiką draugijos įkūrimas Mažeikių istorijoje ir buvo laikomas „Saulės“ pradžios mokyklos steigimo data. Tačiau istorikas Kazimieras Misius rado istorinius šaltinius, žyminčius, kad leidimas kurti pradžios mokyklą ir biblioteką gautas tik 1908 metų pavasarį. Tuomet buvo patvirtintas ir mokytojas.
Anot V. Ramanausko, galima daryti prielaidą, kad tik įkūrus „Saulės“ draugijos skyrių, bet dar negavus leidimo, klebonas P. Meškauskas pradžioje pats mokė vaikus rašto ir tikėjimo dalykų. Tačiau tai nebuvo oficialu.
Mokyklos įkūrimą reikia skaičiuoti nuo to laiko, kada gautas leidimas ir patvirtintas mokytojas. Skirtingai nurodomas ir pirmasis mokytojas. Vienur rašoma, kad tai buvo Adomas Juodelė, kiti šaltiniai mini Julių Grubliauską.
Iš pradžių mokykloje buvo 60 mokinių. Pirmoji moksleivių laida šią mokyklą baigė 1912 metais.
Parapijos namų mansardoje buvo butas mokytojui. Čia taip pat gyveno bažnyčios skalbėja, o vėliau apgyvendinta ir dar viena mokytoja. Be to, mansardoje išsiteko mokytojų kambarys ir patalpa, kur repetuodavo bažnytinis choras.
Pirmą aukštą į dvi dalis dalijo koridorius. Viename gale buvo du butai po du kambarius, kur gyveno vargonininkas K. Pukevičius ir zakristijonas, o dviejuose kambariuose kitame – virė visas to meto Mažeikių lietuviškas visuomeninis gyvenimas. Vykdavo katalikiškųjų draugijų susirinkimai, būdavo organizuojami lietuviški vakarai su vaidinimais, koncertais ir šokiais.
Veikė biblioteka, turėjusi per 300 knygų, taip pat ir lietuviška „Saulės“ mokykla. Ir visa tai tilpo apie 100 kvadratinių metrų patalpoje. Mokykla šiame name išbuvo iki 1931ųjų. Špitolės pastatas išstovėjo iki devintojo dešimtmečio pradžios.
Neišgelbėjo jo nė memorialinė lenta.
Nuotr. Jono STRAZDAUSKO ir iš muziejaus archyvo:
1. Taip atrodė parapijos namai, kuriuose buvo įsikūrusi „Saulės“ pradžios mokykla.
2. Prieškariu S. Šeirio namas buvo vienas moderniausių Mažeikiuose.
3. Šis namas statytas caro laikais, daugiau negu prieš šimtą metų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto