Mažeikių ligoninės Chirurgijos skyriaus kolektyvas apie 1974 metus. Nuotraukoje Stefanija Žilinskaitė – septinta iš kairės. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Šių metų rajono atmintinų datų kalendoriuje yra pažymėtos dvi glaudžiai susijusios datos.
Šiemet sukako 25 metai, kai Mažeikių ligoninės skverelyje pastatytas garsaus gydytojo chirurgo Vlado Burbos atminimui skirtas biustas.
Antradienį paminėtos ir šio chirurgo mokinės – gydytojos Stefanijos Žilinskaitės 20-osios mirties metinės. Ji buvo viena pagrindinių šio biusto atsiradimo iniciatorių.
Išleista atsiminimų knygutė
Po trejų metų bus minimos pirmąja Žemaitijoje moterimi chirurge vadinamos S. Žilinskaitės 100-osios gimimo metinės. Šiemet giminės ir medikę pažinoję kolegos susibūrė išklausyti šv. Mišių, pabūti kartu ir prisiminti prieš 20 metų Anapilin išėjusią medikę.
Dalis prisiminimų apie Kauno universiteto Medicinos fakulteto absolventę, 1945-aisiais atvykusią dirbti į Mažeikius, sugulė į literato Povilo Milerio knygą „Daktarę S. Žilinskaitę prisimenant“. Knyga išleista prieš 15 metų.
Dar daugiau prisiminimų saugo gydytojos giminės, buvę kolegos ir ją pažinoję mažeikiškiai.
Taip gydytoja S. Žilinskaitė atrodė savo vestuvių dieną su sutuoktiniu mokytoju Adomu Kazlausku. 1949 metai. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Pasirūpino įamžinimu
Į medicinos istoriją S. Žilinskaitės vardas įrašytas kaip gydytojos, kuri pirmą kartą Lietuvoje užsiuvo durtinę širdies žaizdą jūreiviui iš Rygos. Operacijoje, kuri vyko apie 1957 metus, dalyvavo ir jos mokytoju vadinamas Mažeikių ligoninės įkūrėjas chirurgas V. Burba.
Būtent S. Žilinskaitės pastangomis ir rūpesčiu Mažeikių ligoninės skvere buvo pastatytas paminklinis V. Burbos biustas.
Ji pati ne kartą važiavo į Klaipėdą derinti biusto pastatymo klausimų ir labai rūpinosi, kad garsaus chirurgo akmeninis veidas atrodytų kuo tikroviškiau.
Buvo kukli asmenybė
Pasak S. Žilinskaitės dukterėčios – gydytojos Sigutės Džiugelienės, mintį surengti tetos mirties metines palaikė ir giminės, ir buvę jos kolegos.
„Pamaniau, kad gal žmonėms bus įdomu sužinoti, prisiminti iškilią Mažeikių krašto asmenybę. Nors man, kaip jos dukterėčiai, krikšto dukrai, kažkaip nedrąsu kalbėti. Juolab kad teta buvo labai kuklus žmogus, nemėgo, kai ją pastebėdavo ar girdavo“, – pokalbį pradėjo pašnekovė.
Dalydamasi iš atminties iškylančiais prisiminimais, S. Džiugelienė sakė, jog būtent tetos pavyzdys ir ją pačią, ir pusseserę paskatino rinktis gydytojo kelią.
„Teta laikėsi nuostatos, kad medikas negali būti partinis, negali ligonių skirstyti pagal jų išpažįstamas religijas, tautybes ar kitus aspektus“, – kalbėjo pašnekovė.
Sigutė savo tetos chirurgės Stefanijos Žilinskaitės glėbyje. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Pacientai prisimena
Pacientų bei kolegų mylima chirurgė sakydavo, kad gydytojas turi nuolat tobulėti bei mylėti žmones. Ji tikėjo, kad daug kas pareina iš aukščiau, tad galimybė gelbėti pacientus ateina su Dievo palaiminimu.
Tuo, kad vyresniosios kartos mažeikiškiai jos tetą prisimena ir mini geru žodžiu, S. Džiugelienei teko ne kartą įsitikinti.
Buvo atvejis, kai chirurgės dukterėčią namo parvežęs taksi vairuotojas klausė, ar ji žino, kad gyvena garsios ir puikios gydytojos name. O buvo ir taip – dar S. Žilinskaitei gyvai esant ir minint vieną iš savo jubiliejų, su didžiule raudonų rožių puokšte atvažiavo latvis, kurio širdį medikė kadaise operavo ir išgelbėjo gyvybę.
Motina, žmona, gydytoja
Paklausta apie tai, kaip jos tetai pavyko suderinti mamos, žmonos, gydytojos chirurgės pareigas, pašnekovė sakė mananti, kad čia pasitarnavo tvirtas žemaitiškas charakteris, užsispyrimas, darbštumas. Taip pat ir iš tėvo paveldėta vidinė ramybė.
„Teta man yra pasakojusi, kad kai baigusi mokslus atvyko dirbti į Mažeikius, ją sutiko V. Burba. Pamatęs jauną specialistę, jis rusiškai pratarė: „o, pamočnik“ (padėjėjas – rus.). Buvo karas, ties Laižuva ėjo frontas, jam reikėjo asistento ir jis, matyt, pasirinko S. Žilinskaitę, kurios gyvenimo būdas buvo padėti kitiems.
Kartu su teta gyveno jos mama, mano močiutė, ji ir vedė visą ūkį. Namuose gyveno ir iš Sibiro grįžę giminės, kuriuos teta priimdavo po savo stogu. Tad gavusieji prieglobstį prikibdavo prie ūkio darbų. Manau, kad ir dėl to ji galėjo susitelkti gydytojo darbui“, – pasakojo S. Džiugelienė.
„Paveldėjo“ pareigas
Į tuometinės centrinės Mažeikių ligoninės organizacinį metodinį kabinetą 1965 metais atėjo dirbti Bronislava Viesulienė. Jos darbas buvo rengti ligoninės ataskaitas, vesti apskaitą.
Iš pradžių S. Žilinskaitės ir B. Viesulienės bendravimas buvo darbinis, vėliau jai teko pabūti ir gydytojos paciente.
Vėliau, 1989 metais, S. Žilinskaitė tapo katalikių moterų sambūrio vadove. Po kelerių metų pablogėjus regėjimui ji pasikvietė buvusią kolegę ir ėmė kalbėti: „Bronele, esi katalikė, todėl negali atsakyti į mano prašymą“.
„Nė nemąstydama pasakiau, jog esu pasiruošusi padėti. Ir sužinojau, jog ji sumanė, kad aš turiu perimti organizacijos vadovės pareigas. Tada jau, regis, ji vadinosi „Caritu“. Taip pradėjome daugiau bendrauti“, – prisiminė B. Viesulienė.
Skausmą kentėdavo viena
Su „Santarve“ dalydamasi prisiminimais apie chirurgę, pašnekovė ją pavadino tikra Hipokrato priesaikos vykdytoja, neskaičiuodavusia savo darbo valandų, niekada nesakydavusia, kad jai nepriklauso kažko daryti.
„Ji mokėjo su žmonėmis kalbėtis, kad jie suprastų, jog reikia daryti taip, o ne kitaip. Buvo atvira, geros širdies, o kartu ir tvirta. Anksti palaidojo vyrą, sūnų. Pati vyko parsivežti kariuomenėje tarnavusio ir ten žuvusio sūnaus kūno. Paskutinę palaidojo mamą. Bet niekada neparodė, kad yra sužlugdyta, liūdna. Mokėjo liūdėti ir viską išgyventi savyje“, – kolegės tvirtumą apibūdino B. Viesulienė ir sakė mananti, jog tam įtakos galėjo turėti pasirinkta chirurgo specialybė.
75-ojo jubiliejaus proga S. Žilinskaitę sveikina jos kolegos (iš kairės): Bronislava Viesulienė, Stefanija Žilinskaitė, savo mokytojai žemai lenkiasi chirurgas Arkadijus Šamrovas, pediatrė Adelė Cucėnienė. 1994 metai. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Tokių jau nebebus
Ilgus metus ligoninės operacinės medicinos seserimi dirbusi Reda Kulbytė prisimena: su gydytoja S. Žilinskaite galėjai pasikalbėti įvairiausiomis temomis – apie mediciną, gyvenimą, kulinariją – apie viską.
„Ji visur tikdavo. Labai gerai operuodavo ligonius, puikiai sutardavo su personalu. Apie jos ir V. Burbos tandemą drąsiai galiu pasakyti, kad tokių gydytojų daugiau nebuvo ir nebebus“, – kalbą pradėjo pašnekovė.
Su gydytoja R. Kulbytė susipažino po karo, 1945-aisiais, tuomet vos pradėjusi dirbti jauna medikė S. Žilinskaitė buvo pakviesta pagelbėti geltonlige susirgusiai Redai.
„Paskui susirgo mano mama ir vėl pagalbos ranką ištiesė S. Žilinskaitė. Kažkaip susidraugavome ir ji įkalbėjo mane stoti į medicinos seserų mokyklą. Ją baigusi gavau paskyrimą dirbti operacinėje pas S. Žilinskaitę“, – įvykių seką dėliojo pašnekovė.
Buvo labai susigyvenę
Buvusi medicinos sesuo sako, jog darbas buvo pragariškai sunkus. Ji viena dirbo operacinės sesute, o darbo sąlygos buvo itin sudėtingos. Švirkštus sterilizuoti, tvarsčius plauti, ligonius gelbėti – viską tekdavo daryti medicinos seserims ir gydytojams. Juolab, kad medicininių priemonių nuolat trūkdavo, tekdavo taupyti. Pavyzdžiui, guminės pirštinės būdavo naudojamos daug kartų, net … lopomos.
„Nors pervargdavome, nekildavo nesutarimų, nebuvo pykčio. Buvome labai susidraugavę, vieni kitus pažinojome ir supratome iš pusės žodžio ar žvilgsnio. Atlikdavome širdies, galvos, pilvo, traumatologines operacijas. Žodžiu, ką reikėdavo, tą darydavome ir gelbėdavome žmones kaip mokėdami“, – kalbėjo gydytojus V. Burbą ir S. Žilinskaitę puikiai prisimenanti pašnekovė.
R. Kulbytė sako kartais savęs paklausianti, kaip ji ir kiti to meto medikai viską ištverdavo. O atsakymą turi vieną: „Tada žmonės buvo kitokie…“
Nida PUKELIENĖ
