Buvusios bažnyčios šventoriuje apie Antaną Vienažindį pasakojo lietuvių kalbos mokytoja Irena Kiudulienė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Atėjus rudeniui, Laižuvoje prisimenamas poetas ir kunigas Antanas Vienažindys.
Šiemet minimos šio tylaus Lietuvos dainiaus 175-osios gimimo metinės.
Lankydami su juo susijusias miestelio vietas, poetą pagerbė ir Laižuvos Antano Vienažindžio pagrindinės mokyklos mokiniai ir mokytojai.
Prisilietė prie akmens
Laižuvoje A. Vienažindys išgyveno šešiolika savo paskutiniųjų gyvenimo metų: miestelio žmonės matydavo savo kleboną pavadakstyje vienumoje sėdintį ant akmens, besirūpinantį jų gyvenimais, klebonijos ūkiniais reikalais bei bažnyčios statyba.
Prisiminti poetą laižuviškiai pradėjo nuo vadinamojo A. Vienažindžio akmens. Šioje vietoje dešimtokės priminė poeto gyvenimo metus, kartu su muzikos mokytoja Justina Mišeikiene griežė smuikais ir kiekvienas prie akmens prisilietė.
„Šiuo mūsų pabuvimu prie akmens siekta, kad Laižuvoje gyvenantys vaikai žinotų šios vietos ir šio nepaprasto akmens reikšmę, kad kartkartėmis čia apsilankytų, pasėdėtų ir paragintų visus aplinkinius nepamiršti šios vietos – žmonių kaime mažėja, tad negalima leisti, kad Vienužio akmuo liktų vienišas“, – kalbėjo Laižuvos A. Vienažindžio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Irena Kiudulienė.
Prie kapo – malda
Kita poeto A. Vienažindžio prisiminimo vieta – miestelio kapinės: čia, tarp dviejų klevų, laikinosios Laižuvos bažnyčios vietoje, 1892 metų rugpjūtį jos klebonas atgulė Amžinojo Atilsio.
Į vieną iš šių medžių buvo įkeltas varpas, kviesdavęs laižuviškius bendrai maldai.
„Tas kuris pavargo /gyvendams ant svieto/ atilsis mielas ir brangus/ būtinai./ Maldausiu dievą,/ kad duot danguj vietą/ nes ten tik gali atilsėt/ amžinai“, – poeto žodžiais kalba brolio Vincento jam pastatytas paminklas.
Mokytoja I. Kiudulienė ragino vaikus nepamiršti A. Vienažindžio kapo, ateiti čia, uždegti žvakutę ar padėti gėlių, sukalbėti maldelę – kas gali būti geriau mirusiam ir ypač kunigui, jei ne už jo sielą sukalbama malda. Ji prie kapo nuskambėjo ir iš mokinių lūpų, čia uždegtos žvakutės.
Aplankyti šventorius ir liepa
Tikriausiai pats didžiausias A. Vienažindžio Laižuvoje atliktas darbas – per keletą metų pastatyta mūrinė gotikos stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia.
Taip susiklostė istorija, kad ji laižuviškių dvasinius poreikius tenkino tik šiek tiek per pusšimtį metų – II pasaulinio karo metu ji buvo susprogdinta. Dabar buvusią bažnyčią mena tik mūrine tvora apjuostas šventorius ir joje išlikusios Kryžiaus kelio stotelių vietos.
Čia mokiniai skaitė laižuviškių prisiminimus apie kleboną, skambėjo jo eilės ir mokytojos I. Kiudulienės priesakas – užsukti į šventorių, saugoti jį, nešiukšlinti, o prireikus jį sutvarkyti.
Tikriausiai nėra laižuviškių, nežinančių, kur miestelyje yra Vienužio liepa, prie kurios jis paskutinį kartą suklupo: kalbama, kad klebonas, prispaustas klastingos ligos, bažnyčios šventinimo apeigų metu norėjo ją pasiekti, bet nebepajėgė.
„Teigiama, kad tai buvo paskutinė jo kelionė: iš namų – iki liepos. Tikėkime tais prisiminimais, saugokime juos ir priminkime vieni kitiems, kad Laižuvoje yra tiek daug gražių vietų, prie kurių prisilietė ne tik pats poetas, bet ir laižuviškiai, jose paliekantys savo neišsakytas mintis, viltis, jausmus ir tikėjimą“, – teigė I. Kiudulienė.
Pabaigoje – kompozicija
Laižuvos gyventojų rūpesčiu, Vienužio liepa aptverta tvorele, medyje čiulba laižuviškių padaryti strazdai, aplink vaikščioja jų sukurtos gervės.
Prie liepos nuskambėjo mokinių ir mokytojų atliekamos dainos, priminta šio medžio reikšmė ir prasmė bei paskutinės A. Vienažindžio gyvenimo dienos.
Poeto prisiminimo šventė tęsėsi šv. Mišiomis dabartinėje, buvusioje špitolėje įrengtoje miestelio Švč. Trejybės bažnyčioje – jas aukojo kunigas Robertas Romanovskis.
A. Vienažindžio minėjimas užbaigtas mokykloje poezijos, muzikos ir prisiminimų kompozicija „Antanas Vienažindys“. Ją atliko dainuojamosios poezijos atlikėja Vilhelmina Imbrienė bei lietuvių kalbos mokytoja Sigita Vaišnienė.
