Kai vartau praėjusio šimtmečio pradžios laikraščius, pirmąją tikrąją lietuvišką periodiką, suvokiu, jog mažai kas tėra pasikeitę. Gal mes ir toli nužengėme nuo anų dienų politikos, ekonomikos, kultūros situacijos, bet idėjos ir teiginiai, raginimai ir iniciatyvos tebėra aktualios. Mes patys, mūsų požiūris, mūsų vertybės keičiasi labai pamažu. Mūsų trūkumai ir paklydimai – taip pat.
Vinco Kudirkos „Tėvynės varpų“ ciklą galėtume spausdinti vos pakoregavę – ir jis būtų aktualus. O Antano Smetonos straipsniai? Talentingoje publicistikoje, anot tyrinėtojų, viso jo amžiaus kūrinyje, – ir kalbos grožis, ir kūrybiškumas, ir aktualumas, ir filosofija… O Tumas-Vaižgantas? Lietuvybės idėjos ir nepaklusnumas bažnytinės vadovybės diktatui atvedė kunigą į tolimą Lietuvos užkampį – Laižuvą. Tas tremties laikotarpis nebuvo itin laimingas kūrėjui, bet reikšmingas miesteliui…
Mūsų istorija neatsiejama nuo kalbos istorijos, lietuviškos periodikos, knygų ir knygnešių istorijos. Ir retai kada susimąstome (o gal net ir niekada?), kad tai, kas šiandien atrodo savaime suprantama, įprasta kaip kvėpavimas, prasidėjo sudėtingais laikais nuo nelengvų žygių, pasiaukojimo, idealizmo ir tikėjimo skelbiama tiesa.
„Didelė garbė svetimą kalbą mokėti, didelė gėda savosios gerai nemokėti“, – kažkada rašė Dionizas Poška. Tas „kažkada“ skaičiuojamas šimtmečiais. Negi šimtmečių dulkės užklojo gilią šios sentencijos prasmę, ir ji šiandien nebeaktuali?
„Meskime grudą po grudui ant tautiszkos dirvos, o nors ne greit ir palengva, iszaugs gražus, sveiki javai, nės dirva yra iszsigulėjusi ir senei jau sėklos laukia. Iszmokinti Lietuvius lietuviszkai mislyti, sujudinti ir sutraukti jus į darbą, papratinti kaip pridera Lietuviams elgtiesi, iszaiszkinti kelius, kureis eidami garsei galetu pasakyti: „Lietuveis esame!“ pakelti dvasiszką ir medegiszką Lietuvos butę, nukrėsti nu Lietuviu nesuprantamą lipnumą prie svetimu tautu, uždegti szirdyje broliu nors mažą kibirksztį meilės tėvynės – tai yra musu mieris“, – tokiais žodžiais 1889 metais užbaigė savo vedamąjį straipsnį, skirtą pirmam „Varpo“ numeriui, jo redaktorius Jonas Gaidamavičius.
Daugeliui sunku įsivaizduoti, kad lietuviškai kalbantis žmogus buvo prilyginamas nemokytam mužikui, būrui. Dar sunkiau mums, patogiai gyvenantiesiems, suvokti lietuvių pasiaukojimą – bet kokiais būdais, net savo gerovės (sveikatos, gyvybės) kaina atsilaikyti prieš kirilicą – spausdinti, slapta vežti ir nešti, platinti lietuviškomis raidėmis parašytą religinę literatūrą, vadovėlius, spaudą. O juk praėjo nedaug metų – per tiek laiko pasikeičia vos keturios kartos – nuo prosenelių iki mūsų. Istorijos metraščiui – nedaug, žmogaus suvokimui – beveik amžinybė.
Lietuvoje leidžiama nemažai laikraščių ir žurnalų. Suprantama, jų kiekis nėra toks įspūdingas, jei lyginsime su XXI amžiaus pradžios periodikos, knygų tiražais. Ir vis tik lietuviams, galvojantiems apie sunkius pirmeivių kelius iš Mažosios Lietuvos, daugelį metų trukusį kalbos ir tautiškumo genocidą, vėlyvą nacionalinės literatūros gimimą ir brandą, tai yra svarbus rodiklis.
Skaitykime ir neužmirškime. Neužmirškime ir skaitykime.